Скотт Вестерфельд: Ypatingi: parodyk savo tikrą veidą

Ji suleido nagus į suskilinėjusį plastiką ir išsilaisvino iš rezervuaro.

Kraujuojanti ir nuoga Talė svirduliuodama žengė kelis žingsnius, gaudydama orą. Nuo jos varvėjo lipnus skystis, tarsi būtų išlipusi iš medaus vonios. Ant grindų vienas ant kito gulėjo gydytojai ir sanitarai, visi be sąmonės, o ant jų liejosi operacinis tirpalas.

Priešais Talę stovėjo jos išgelbėtojas.

– Šėja? – paklausė Talė, šluostydamasi akis. – Deividai?

– Juk liepiau tau gulėti ir nejudėti! Kodėl visada viską sugadini?

Talė sumirksėjo – negalėjo patikėti savo akimis.

Tai buvo daktarė Keibl.

Ašaros

Ji atrodė pasenusi tūkstančiu metų. Akys nebebuvo juodos it naktis, pikto žaižaravimo neliko nė pėdsako. Kaip ir Faustas, daktarė Keibl virto šampanu be burbuliukų. Pagaliau ji išgydyta.

Bet vis dar pajėgė šaipytis.

– Ką jūs čia?.. – gaudydama orą paklausė Talė.

– Vaduoju tave, – atsakė daktarė Keibl.

Talė pažvelgė į duris ir įsiklausė, ar neaidi pavojaus sirenos arba žingsniai.

Senė papurtė galvą.

– Aš sukūriau šią įstaigą, Tale. Žinau visas jos paslaptis. Niekas neateis. Leisk man truputį pailsėti. – Ji susmuko ant šlapių grindų. – Esu per sena tokiems nuotykiams.

Vis dar sugniaužusi kumščius Talė spoksojo į savo seną priešę. Daktarė Keibl sunkiai šnopavo, iš praskeltos lūpos tekėjo kraujas. Ji panėšėjo į seną sukriošėlę, kuriai jau nebeatliekama gyvenimo pratęsimo procedūra.

Tačiau jai prie kojų be sąmonės gulėjo trys gydytojai.

– Jūsų refleksai vis dar ypatingi, tiesa?

– Nesu ypatinga, Tale, o tik apgailėtina. – Senė gūžtelėjo pečiais. – Bet vis dar pavojinga .

– Štai kaip. – Talė vėl nusišluostė akis. – Bet kova truko gana ilgai.

– O tu, Tale, pirmiausia ištraukei kvėpavimo vamzdelį. Tai bent išmintingas sprendimas.

– Jūsų planas irgi puikus – palikti mane rezervuare. Aš vos… – Talė sumirksėjo. – Hm, kodėl mane išgelbėjote?

Daktarė Keibl nusišypsojo.

– Paaiškinsiu, Tale, jei tu pirmiau atsakysi į mano klausimą. – Akimirką senosios moters žvilgsnis tapo aštrus. – Ką tu man padarei?

Dabar nusišypsojo Talė.

– Išgydžiau.

– Pati žinau, kvailute. Tačiau kaip ?

– Pamenate, jūs pagriebėte mano siųstuvą? Ten buvo visai ne siųstuvas, o švirkštas. Su Madės sukurtais vaistais, skirtais ypatingiesiems.

– Ir vėl ta niekinga moteris. – Daktarė Keibl spoksojo į šlapias grindis. – Taryba atvėrė miesto sienas. Jos tablečių dabar galima gauti visur.

Talė linktelėjo.

– Jau pastebėjau.

– Viskas griūva, – sušvokštė daktarė Keibl ir piktai pažvelgė į Talę. – Netrukus jie pradės naikinti laukinę gamtą.

– Taip, žinau. Kaip ir Diege, – atsiduso Talė. Ji prisiminė Endriu Simpsono Smito sukeltą miško gaisrą. – Regis, laisvė suteikia teisę naikinti.

– Ir tu tai vadini išgijimu , Tale? Juk tai pasaulinis vėžio užkratas.

Talė palingavo galvą.

– Ar dėl to čia atvykote, daktare Keibl? Viskuo apkaltinti mane?

– Ne. Atvykau tave išlaisvinti.

Talė pakėlė akis – veikiausiai čia klasta, daktarės Keibl paskutinė proga jai atkeršyti. Tačiau sykiu šmėstelėjo mažytė viltis: galbūt pavyks vėl išvysti žydrą dangų.

Mergina įkvėpė oro.

– Juk aš sunaikinau jūsų pasaulį.

Daktarė Keibl ilgai žiūrėjo į ją ašarotomis akimis.

– Tiesa. Tačiau tu likai vienintelė, Tale. Per propagandines Diego žinias rodė Šėją ir kitus – jie jau pasikeitė. Tikriausiai čia kalti Madės vaistai.

Talė linktelėjo.

– Bet kodėl pasirinkote mane?

– Dabar tu – vienintelė ir paskutinė tikra pjaustytoja, – atsakė daktarė Keibl. – Paskutinė mano ypatingoji, sukurta gyventi laukinėje gamtoje, toli už miesto. Tu gali viso šito išvengti, išnykti visam laikui. Nenoriu, kad mano darbas žūtų, Tale. Prašau…

Talė sumirksėjo. Apie save ji niekada negalvojo kaip apie kažkokį išnykstantį gyvūną, bet ginčytis neketino. Nuo minties apie laisvę jai sukosi galva.

– Bėk, Tale. Bet kuris liftas užkels tave ant stogo. Pastatas beveik tuščias, o aš išjungiau daugumą kamerų. Po teisybei, niekas nepajėgs tavęs sustabdyti. Spruk ir, labai prašau, išlik ypatinga . Kada nors pasauliui tavęs gali prireikti.

Talė atsiduso. Tiesiog imti ir išpėdinti iš čia? Merginai tai atrodė per daug paprasta.

– O kaip dėl orlentės?

– Ji laukia tavęs ant stogo. – Daktarė Keibl suprunkštė. – Ir kodėl jums, piktadariams, jos taip patinka?

Talė pažvelgė į tris žmogystas, be sąmonės gulinčias ant grindų.

– Jiems nieko neatsitiks, – burbtelėjo Keibl. – Juk žinai, aš – gydytoja.

– Teisybė, – sumurmėjo Talė.

Ji priklaupė ir atsargiai nuvilko nuo sanitaro uniformą. Tada užsimetė ją ant pečių. Operacinis skystis tuoj pat išmargino drabužį tamsiomis dėmėmis, tačiau Talė bent jau nebuvo nuoga.

Ji žengė prie durų. Paskui atsigręžė į daktarę Keibl.

– O jeigu ir aš išsigydysiu? Tada mūsų neliks nė vieno.

Moteris pažvelgė į Talę, neviltis jos veide išnyko, akyse vėl sužibo pyktis.

– Aš visada tikėjau tavimi, Tale Jangblad, ir tai pasiteisindavo. Kodėl dabar turėčiau nuogąstauti?

Atsidūrusi lauke, Talė ilgai žiūrėjo į aptemusį dangų. Persekiotojai jai nekėlė nerimo. Keibl teisi: jos sustabdyti nėra kam.

Danguje blausiai švietė žvaigždės ir pusmėnulis, vėjas atpūtė laukinių tyrų kvapus. Mėnesį tūnojusi patalpoje, kur oras perdirbamas, Talė net liežuviu jautė vėsų vasaros vėjelį. Ji įkvėpė ledinio pasaulio.

Pagaliau ji išsivadavo iš kameros, iš operacinio rezervuaro, pabėgo nuo daktarės Keibl. Ji niekada niekam neleis keisti savęs. Daugiau niekada nebus jokių ypatingųjų aplinkybių.

Talė pajuto palengvėjimą, bet sykiu jai regėjosi, kad viduje kraujuoja. Ją pjaustė laisvė.

Juk Zeinas neprisikėlė iš mirusiųjų.

Ant lūpų ji pajuto druskos skonį ir prisiminė paskutinį bučinį jūros pakrantėje. Leisdama dienas požeminėje kameroje, Talė kas valandą prisimindavo tą sceną: pokalbį su Zeinu paskutinį kartą ir tai, kad ji neišlaikė išbandymo, atstūmė mylimą vaikiną. Vis dėlto šįkart prisiminimai buvo kitokie, užplūdo lėtai ir regėjosi malonūs, tarsi Zeinas niekada nebūtų drebėjęs, o bučinys tęsėsi amžinybę…

Talė vėl pajuto druskos skonį ir kažką karštą srūvant skruostais. Negalėdama tuo patikėti ji pakėlė rankas ir apžiūrėjo jas žvaigždžių šviesoje. Jos pirštų galiukai blizgėjo.

Ypatingieji neverkia, bet Talei pagaliau ištryško ašaros.

Griuvėsiai

Prieš iškeliaudama iš miesto, Talė įjungė odos anteną. Rado tris pranešimus.

Pirmasis buvo nuo Šėjos. Draugė pranešė, kad pjaustytojai pasilieka Diege. Dabar jie priklauso miesto karinėms pajėgoms, taip pat ugniagesiams, gelbėtojams. Ir apskritai, jie, pagelbėję per rotušės antpuolį, dabar vadinami didvyriais, į kuriuos kreipiamasi, kai nerandama išeities. Miesto taryba net pakeitė įstatymus – leido pjaustytojams nenaikinti morfologinių pažeidimų, bent jau kol kas.

Tik nagų ir aštrių dantų teko atsisakyti.

Kol rotušė tebėra griuvėsių krūva, Diegui reikia visokeriopos pagalbos. Nors vaistas jau dalijamas kituose miestuose ir iš lėto keičiasi visas žemynas, į Diegą vis dar kasdien atvyksta pabėgėlių, trokštančių gyventi Naujojoje Sistemoje.