Скотт Вестерфельд: Ypatingi: parodyk savo tikrą veidą

Tai ir buvo jo gyvenimo tikslas: verbuoti bjaurulius, raginti bėgti, sugundyti geriausius ir sumaniausius miesto vaikus, žadant jiems galimybę maištauti. Deividas visada turėjo favoričių. Iš pradžių Šėją, paskui Talę…

Talė papurtė galvą, vydama tokias mintis šalin, ir priminė sau, kad dūmiečių meilės reikalai jos, ypatingosios, dominti neturėtų.

Palinkusi į priekį ji privertė orlentę skristi greičiau. Priekyje, visai čia pat, subolavo tamsus Takų masyvas. Persekiojimas netrukus baigsis.

Porelė nėrė į tamsą ir dingo tarp tankių medžių. Talė pakilo aukščiau, kad ryškioje mėnesienoje pamatytų bėglius. Už Takų driekėsi tikrieji laukiniai tyrai, visiška Užmiesčio juoduma.

Virpulys perbėgo medžių viršūnėmis – virš jų tarsi vėjas prašvilpė dūmiečių orlentės…

– Jie vis dar skrenda pirmyn, – pranešė Talė.

– Sekame tau pavymui, Tale-va, – atsiliepė Šėja. – Ar nieko prieš, jei pasivysime?

– Žinoma, prašom, Viršininke.

Staigiai nusileidusi žemyn, Talė užsidengė veidą abiem rankomis, nes debesiu pakilo pušų spygliai, o šakos talžė kūną. Atsidūrusi tarp medžių kamienų, ji sulenkė kelius, išplėtė akis ir nėrė į mišką.

Ją pasivijo kiti trys pjaustytojai, išsiskleidę per šimtą metrų vienas nuo kito. Jų nuožmiai gražūs veidai piktdžiugiškai švytėjo mėnesienoje.

Priekyje, ties Takų ir laukinių tyrų riba, abu dūmiečiai nusileido prie pat žemės, nes jų orlenčių magnetiniai pakėlėjai nebejautė metalo. Buvo girdėti, kaip už krūmų orlentės braukia per žemę, paskui – kaip kažkas bėgte nušlepsi tolyn.

– Žaidimas baigtas, – pranešė Šėja.

Įsijungė Talės orlentės keliamieji propeleriai, ir pasigirdo negarsus burzgesys, panašus į žiemos miegu miegančio žvėries urzgimą. Pjaustytojai sulėtino greitį ir nusileido į vos kelių metrų aukštį dairydamiesi, ar nepamatys ko nors judant.

Iš pasitenkinimo Talės nugara perbėgo virpulys. Persekiojimas tapo slėpynėmis.

Tačiau šis žaidimas nebuvo visiškai sąžiningas . Talė spragtelėjo pirštais, ir jos rankose bei smegenyse esančios mikroschemos kaipmat įjungė infraraudonąjį regos kanalą. Viskas aplinkui pasikeitė: sniego lopais padengta žemė tapo šaltai melsva, medžius apgaubė šviesiai žalsvos aureolės – visus objektus apšvietė jų spinduliuojama šiluma. Išryškėjo keli smulkūs žvėreliai, vargšeliai atrodė rausvi, drebėjo ir krutino galveles, tarsi instinktyviai jausdami, kad netoli tyko pavojus. Čia pat sklendžiantis Faustas švytėjo ryškiai geltonai, o Talės rankos atrodė išvagotos oranžinių liepsnų liežuvių.

Tačiau priekyje tvyrančioje tamsoje, kuri dabar įgavo purpurinį atspalvį, nebuvo matyti jokio žmogaus dydžio objekto.

Suraukusi kaktą Talė ėmė perjunginėti infraraudonąją ir įprastą regas.

– Kur jie dingo?

– Tikriausiai jie vilki maskuojamuosius kostiumus, – sušnibždėjo Faustas. – Kitaip mes juos matytume.

– Ar bent jau užuostume, – pridūrė Šėja. – Gal tavo vaikinas nėra toks jau ir atsitiktinis, Tale-va.

– Ką dabar darysime? – sunerimo Taksas.

– Nulipsime nuo orlenčių ir pasikliausime ausimis.

Talei nuleidus savo orlentę ant žemės, jos keliamieji propeleriai ėmė traiškyti šakeles ir svaidyti į šonus sausus lapus, paskui sustojo. Kai orlentė nustojo virpėti, Talė nulipo nuo jos ir pajuto, kaip vėlyvos žiemos šaltis skverbiasi pro kibiapadžius batus.

Ji pakrutino kojų pirštus ir ėmė klausytis stebėdama, kaip iš burnos vingiais kyla garas, laukdama, kol pasigirs kitų stabdomų orlenčių zvimbimas. Netrukus Talę apgaubė tylūs garsai – vėjo kedenamų pušų, aptrauktų plonu ledu, spyglių šnaresys, pakilusių į orą paukštelių sparnų plazdėjimas, iš žiemos miego pažadintų voverių krebždėjimas ieškant paslėptų riešutų. Vaiduokliškos, nuo išorinio pasaulio nepriklausomos antenos odoje pagavo kitus garsus, ir Talė išgirdo pjaustytojų kvėpavimą.

Tačiau nebuvo girdėti nieko, bent kiek panašaus į žmogaus žingsnius.

Talė nusišypsojo. Šitaip tyliai tūnodamas, Deividas bent jau pasistengė, kad būtų įdomiau. Tačiau net ir su maskuojamaisiais kostiumais, slepiančiais kūno skleidžiamą šilumą, dūmiečiai negalės amžinai kiūtoti nejudėdami.

Be to, Talė jį jautė . Vaikinas buvo kažkur netoli.

Talė nutildė odos antenų tinklu perduodamus garsus, kad negirdėtų kitų pjaustytojų skleidžiamo triukšmo, ir vėl atsidūrė tyliame infraraudonajame pasaulyje. Atsiklaupusi ji užsimerkė ir priglaudė delną prie kietos sušalusios žemės. Ypatingose jos rankose buvo įmontuotos mikroschemos, leidžiančios pajusti menkiausius virpesius, ir Talė visu kūnu klausėsi garsų.

Kažkas sklandė ore… Tai buvo vos girdimas zvimbimas, labiau panašus į perštėjimą ausyse, vienas tų vaiduokliškų garsų – lyg zvimbimas ausyse, lyg fluorescencinių lempų traškėjimas, – kuriuos Talė dabar gebėjo girdėti. Ypatingųjų ausys pagaudavo daugybę keistų ir netikėtų garsų, kurių bjauruliai ir burbulagalviai išgirsti nepajėgdavo.

Tačiau kas čia? Garsas vėjyje tai sustiprėdavo, tai susilpnėdavo. Atrodė, tarytum gaudžia aukštos įtampos laidai, besidriekiantys tarp mieste išstatytų saulės baterijų. Gal čia spąstai, pavyzdžiui, tarp dviejų medžių ištempta viela? O gal labai aštrus peilis, pakreiptas taip, kad gaustų vėjyje?

Talė vis dar buvo užsimerkusi. Suraukusi kaktą ji įtemptai klausėsi.

Pasigirdo daugiau tokių pat garsų, ir dabar jie sklido iš visų pusių. Trys, keturi, tada penki zvimbesiai, ne garsesni už kolibrio, esančio už šimto metrų, čirpimą.

Talė atsimerkė. Kai akys apsiprato su prieblanda, ji staiga išvydo miške išsisklaidžiusias penkias žmogystas; maskuojamieji jų kostiumai beveik susiliejo su fonu.

Tada ji pamatė, kaip žmogystos stovi: kojos išskėstos, viena ranka atitraukta atgal, kita ištiesta… Ir pagaliau suprato, kokie tai garsai…

Taip zvimbia įtemptas ir parengtas strėlę paleisti lankas.

– Pasala, – perspėjo bičiulius Talė ir tik tada suvokė, kad yra išjungusi odos antenų kanalą.

Jai vos spėjus įjungti odos antenų ryšį, suzvimbė pirmoji strėlė.

Naktinės kautynės

Pasipylė strėlės.

Talė krito ant žemės ir prisispausdė prie apledėjusių spyglių. Kažkas prašvilpė taip arti, kad net pašiaušė plaukus.

Viena strėlė už dvidešimties metrų pataikė į tikslą. Talė išgirdo elektrinį traškesį, koks būna esant tinklo perkrovai, ir Takso krioktelėjimą. Kita strėlė pataikė į Faustą. Talė išgirdo, kaip jis aikteli, ir ryšys su vaikinu nutrūko. Ropodama už artimiausio medžio, mergina girdėjo, kaip į kietą žemę dunksteli du kūnai.

– Šėja? – pašnibždomis paklausė ji.

– Į mane nepataikė, – pasigirdo atsakymas. – Spėjau pamatyti atskriejančią strėlę.

– Pro mane taip pat prašvilpė. Jie tikrai vilki maskuojamuosius kostiumus.

Talė pasislėpė už storo medžio kamieno ir ėmė akimis ieškoti šmėžuojančių siluetų.

– Ir turi infraraudonosios regos prietaisus, – ramiai pridūrė Šėja.

Talė pažvelgė į draugės rankas, skleidžiančias ryškius infraraudonuosius spindulius, ir nurijo seilę.

– Vadinasi, jie mus mato taip pat puikiai, kaip mes juos ?

– Regis, tavo vaikiną įvertinau neteisingai, Tale-va.

– Jei būtum pasistengusi prisiminti, kad jis buvo ir tavo vaikinas, gal…

Kažkas medžių viršūnėse sujudėjo, ir Talė neužbaigė sakinio. Tada ji išgirdo pokštelint lanką. Jai vos spėjus pasislinkti, strėlė trenkėsi į medį. Pasigirdo zvimbesys, kokį skleidžia elektros lazdos, ir kamieną apgaubė mirkčiojančių švieselių nėrinys.