Скотт Вестерфельд: Ypatingi: parodyk savo tikrą veidą

Talė sugniaužė kumščius ir ėmė klausytis, ką transliuoja odos antenos. Ji girdėjo Fausto siunčiamą muziką ir kitų pjaustytojų skleidžiamą triukšmą – tylų kvėpavimą, vėjo, talžančio jiems veidus, šniokštimą. Bičiulių širdys dunksėjo taip garsiai, jog merginai atrodė, kad tuoj plyš jos ausų būgneliai, o augantis pjaustytojų jaudulys, regis, persmelkė visus kaulus.

– Išsiskirstykime, – paliepė Šėja, kai jie priartėjo prie žiburių, apšviečiančių puotautojus. – Nenoriu, kad atrodytume tarsi viena gauja.

Pjaustytojai išsisklaidė. Talė liko su Faustu ir Šėja, o Taksas su Ho nuskrido į Kleopatros parko pakraštį. Faustas pareguliavo garso paskirstymo dėžutę, ir muzika nutilo; buvo girdėti tik šniokščiantis vėjas ir tolimas puotos triukšmas.

Talė vėl nervingai įkvėpė ir pajuto minios kvapą – bjauraus prakaito ir išlaistyto alkoholio tvaiką. Vakarėlio šokių muzika sklido ne per odos antenas, o buvo primityviai transliuojama į orą, tad į medžius plakėsi tūkstančiai garso bangų. Bjauruliai visada būna triukšmingi.

Ypatingųjų rengimo centre Talė išmoko orientuotis miške užmerktomis akimis, tarsi šikšnosparnis reaguoti į menkiausią aidą. Tačiau šįvakar jai teks būti itin akylai. Šėja turėjo šnipų Bjaurulių Mieste, ir šie išgirdo, kad pašaliečiai ketina sužlugdyti vakarėlį, – naujieji dūmiečiai ketino dalyti nanus ir sukelti neramumus.

Dėl to pjaustytojai čia ir atvyko: susiklostė ypatingosios aplinkybės.

Trijulė nusileido prie pat blykčiojančių prožektorių, sumontuotų ant sklandančių rutulių, ir nušoko ant žemės, nuklotos sušalusiais pušų spygliais. Šėja nusiuntė orlentes aukštyn, kad šios lauktų prie medžių viršūnių, tada patenkinta pažvelgė į Talę.

– Nuo tavęs sklinda baimės kvapas.

Talė gūžtelėjo pečiais; su bjaurulių bendrabučio uniforma ji jautėsi nesmagiai. Šėja visada užuosdavo kitų pojūčius.

– Galbūt, Viršininke.

Staiga Talė prisiminė, kaip ji kadaise jausdavosi atvykusi į puotą. Net būdama burbulagalvė gražuolė negalėdavo pakęsti virpulio, kuris apimdavo atsidūrus minioje. Ji iškart pajusdavo šilumą, skleidžiamą daugybės kūnų, ir į ją įsmeigtus žvilgsnius. Dabar merginą nuo pasaulio skyrė lipni ir svetima kaukė. Visiškai netinkanti ypatingajai. Talės skruostai po plastiku plykstelėjo raudoniu, tarsi ji būtų susigėdusi.

Šėja suspaudė draugei ranką.

– Nesijaudink, Tale-va.

– Juk jie – tik bjauruliai, – atsklido Fausto šnibždesys. – Be to, mes čia, su tavimi. – Vaikinas uždėjo ranką Talei ant peties ir švelniai spustelėjo.

Talė linktelėjo. Per odos antenas ji girdėjo ramų lėtą bičiulių kvėpavimą. Viskas buvo taip, kaip žadėjo Šėja: pjaustytojai yra vieninga ir neišardoma gauja. Daugiau Talė niekada nebus vieniša, net ir kai jaus tuštumą. Net kai ilgintis Zeino apims svaiginanti panika.

Ji nėrė pro šakas ir paskui Šėją nusekė blyksinčių šviesų link.

Kitaip nei tada, kai buvo burbulinga, nuolat sutrikusi ir apkvaišusi, dabar Talė viską puikiai prisiminė. Ji prisiminė, kokia svarbi bjauruliams Pavasario puota. Artėjant pavasariui ilgėjo dienos, tad atsirasdavo daugiau laiko išdaigoms, pasiskraidymams orlente ir pobūviams po atviru dangum.

Tačiau, kartu su Faustu braudamasi paskui Šėją pro minią, to pernykščio energijos antplūdžio Talė nepajuto. Puota jai atrodė tiesiog nuobodybė, vangi ir nevykusi. Bjauruliai stoviniavo drovūs ir sutrikę, o tie, kurie išdrįso šokti, judėjo akivaizdžiai persistengdami. Visi jie atrodė lėkšti ir nenatūralūs, tarsi pobūvio dekoracijos vaizdasienėje, laukiančios, kada pagaliau atvyks tikri žmonės.

Vis dėlto Šėja teisi: bjauruliai nėra neišmanėliai, kaip kad burbulagalviai gražuoliai. Minia tuojau prasiskyrė ir praleido pjaustytojus. Tai kas, kad bjaurulių veidai spuoguoti ir netaisyklingi, bet jų akys akylos. Puotaujantieji iškart pajuto, kad trys pjaustytojai yra kitokie nei jie. Nė vienas per ilgai nesistebeilijo į Talę ir nemėgino atspėti, ką iš tiesų slepia išmanusis plastikas, visi pasislinkdavo vos tik jai prisilietus, drebulys perbėgdavo jų pečiais, kai Talė eidavo pro šalį, tarsi bjauruliai jaustų, kad kažkur šalia slypi pavojus.

Iš jų veidų buvo nesunku išskaityti mintis. Bjaurulių veidai ir judesiai išdavė, kad jie pavydi ir jaučia neapykantą, trokšta kovos ir vilionių. Tapusi ypatingąja Talė viską matė labai aiškiai, tarsi iš viršaus žiūrėtų į miške vingiuojantį takelį.

Talė nejučia nusišypsojo, pagaliau atsipalaidavo ir pasijuto pasirengusi medžioklei. Ji nesunkiai pastebės vakarėlio žlugdytojus.

Mergina nužvelgė minią, ieškodama išsiskiriančių bjaurulių: truputį per daug pasitikinčių savimi, per daug raumeningų ir įdegusių tyrų saulėje. Ji gerai žinojo, kaip atrodo dūmiečiai.

Pernai rudenį Šėja, kai dar buvo bjaurulė, pabėgo į tyrus, kad išvengtų operacijos, turėjusios paversti ją burbulagalve. Talė nusekė iš paskos, ketindama parvesti draugę namo, ir jos abi kelias savaites, kurios labai prailgo, gyveno Senuosiuose Dūmuose. Gyventi tarsi gyvuliams buvo tikra kančia, bet tų dienų prisiminimai dabar pravertė. Dūmiečiai labai pasipūtę, dedasi pranašesni už miestiečius.

Kitame lauko, kuriame knibždėjo puotaujančiųjų, krašte Talė pamatė Ho ir Taksą. Jie išsiskyrė iš minios tarsi pora katinų, sėlinančių per ančių pulką.

– Viršininke, ar mes ne per daug išsiskiriame? – sušnibždėjo Talė, ir jos žodžiai per odos antenų tinklą kaipmat pasiekė pjaustytojų ausis.

– Ką turi omeny?

– Jie visi kažkokie sutrikę, o mes atrodome… ypatingai.

– Mes ir esame ypatingi. – Šėja per petį pažvelgė į Talę ir plačiai nusišypsojo.

– O aš maniau, kad turime būti užsimaskavę.

– Taip, bet tai nereiškia, kad negalime pasilinksminti ! – atšovė Šėja ir nėrė į minią.

Faustas palietė Talei petį.

– Žiūrėk ir mokykis.

Ypatinguoju vaikinas tapo anksčiau už Talę. Pjaustytojai sudarė naują Ypatingųjų aplinkybių skyriaus padalinį, bet Talę operavo ilgiau nei visus kitus. Praeityje ji daug kartų elgėsi labai vidutiniškai, tad gydytojai užtruko šalindami susikaupusius kaltės ir gėdos jausmus. Emocijų likučiai gali atsitiktinai sukelti smegenyse sumaištį, o tai visiškai nepageidautina, kai esi ypatingoji. Galią suteikia ledinis aiškumas, tikslus žinojimas, kur esi, pjaustymasis.

Tad Talė laikėsi arčiau Fausto, stebėjo ir mokėsi.

Šėja minioje susirado kažkokį vaikiną ir atplėšė jį nuo merginos, su kuria jis šnekučiavosi. Pasipiktinęs vaikinas pamėgino išsilaisvinti iš Šėjos gniaužtų, jo gėrimas išsiliejo ant žemės, paskui jis pažvelgė Šėjai į akis.

Talė pamatė, kad Šėja nėra tokia bjauri kaip kiti pjaustytojai, net pro bjaurulės kaukę buvo matyti violetiniai akių paryškinimai. Kai Šėja prisitraukė vaikiną arčiau ir ėmė į jį trintis, blykčiojančioje prožektorių šviesoje jos akys suspindo tarsi plėšrūnės, o raumenys suvilnijo, lyg ją kas būtų perliejęs virve.

Vaikinas nenusuko žvilgsnio į šalį net tada, kai savo alų atidavė pirmai pasitaikiusiai merginai, kuri spoksojo į jį išsižiojusi. Bjaurulis uždėjo rankas Šėjai ant pečių ir pradėjo kartoti jos judesius.

Visi sužiuro į šią porą.

– Nepamenu, kad tai būtų numatyta mūsų plane, – tyliai pasakė Talė.

Faustas nusijuokė.

– Ypatingiesiems nereikia planų. Bent jau tokių, kurių negalima keisti.

Jis atsistojo Talei už nugaros ir apkabino ją per liemenį. Talė pajuto jo kvėpavimą ir kūnu perbėgo virpulys.