Скотт Вестерфельд: Ypatingi: parodyk savo tikrą veidą

Mergina atsitraukė nuo Fausto. Pjaustytojai nuolat liesdavo vienas kitą, bet ji dar nespėjo prie to priprasti. Vis dėlto stebėjosi, kad tarp jų iki šiol nėra Zeino.

Per odos antenas Talė girdėjo, kaip Šėja šnibždasi su vaikinu. Draugė ėmė kvėpuoti sunkiau, nors vieno kliko1 atstumą nubėgdavo per dvi minutes nė nesuprakaitavusi. Talė išgirdo, kaip Šėja braukia per neskustą vaikino odą, – ji ėmė skruostu trintis jam į skruostą. Talei krūptelėjus, Faustas sukikeno.

– Atsipalaiduok, Tale-va, – ramino jis ir patrynė merginai pečius. – Ji žino, ką daro.

Talė aiškiai pamatė vieną dalyką: Šėjai pradėjus šokti, atsirado ir daugiau šokėjų. Iki tol vakarėlis priminė ore nervingai trūkčiojantį burbulą, o Šėja pradūrė jį ir išleido viduje susitvenkusį kažką šalto. Minia ėmė skirstytis poromis, rankos vijosi aplink kaklus, judesiai tapo greitesni. Matyt tas, kas rūpinosi muzika, tai pastebėjo – ji tapo garsesnė, žemi tonai gilesni, virš galvų tamsoje akinamai blykčiojo sklandantys rutuliai. Minia pagavo ritmą.

Talės širdis ėmė plakti greičiau. Ji stebėjosi, kaip lengvai Šėjai pavyko visus suburti. Draugei įsisukus, vakarėlis tapo neatpažįstamas. Tai jau nepriminė kvailų pokštų, kuriuos Talė krėsdavo bjaurulių laikais, – vogčiomis kirsdavo upę ar vogdavo tąsiąsias striukes; čia buvo magija.

Ypatingoji magija.

Na ir kas, kad Šėja buvo užsidėjusi bjaurulės kaukę. Ypatingųjų rengimo centre draugė be paliovos kartojo, kad burbulagalviai klysta. Iš tikrųjų visiškai nesvarbu, kaip atrodai. Svarbu, kaip elgiesi, kaip save pjaustai . Jėga ir refleksai tėra tik viso to dalis. Šėja tiesiog žino esanti ypatinga, todėl ypatinga ir yra. Kol Šėja kitų neapšviečia savo asmeniniu prožektoriumi, jie tėra tik tapetai, neaiškus fonas, vangus klegesys.

– Eime, – pašnibždomis paragino Faustas ir ėmė tempti Talę tolyn nuo tirštėjančios minios. Jaunuoliai pasitraukė į aikštės pakraštį. Niekas jų nepastebėjo, nes visų žvilgsnius buvo prikausčiusi Šėja ir jos atsitiktinai pasirinktas vaikinas. – Eik aplinkui. Ir atidžiai dairykis.

Talė linktelėjo; ji išgirdo, kaip šnibždasi kiti pjaustytojai, išsisklaidantys tarp besilinksminančiųjų. Ir staiga ji viską suprato…

Iki šiol puota buvo per daug negyva ir lėkšta, kad minioje galėtų pasislėpti ypatingieji ar jų medžiojamas grobis. O dabar minia šoko iškėlusi tankas ir mojavo į taktą, ore skraidė plastikinės stiklinės, susirinkusieji šėlo. Jei dūmiečiai ketina sužlugdyti vakarėlį, jie laukia kaip tik tokios akimirkos.

Dabar judėti buvo sunkiau. Talė prasibrovė pro spiečių jaunų merginų, beveik mažvaikių, kurios šoko užsimerkusios. Blizgis, kurio jos buvo užsipurškusios ant nelygios odos, spindėjo pulsuojančioje sklandančių prožektorių šviesoje. Mergaitės nesudrebėdavo, kai Talė braudamasi jas paliesdavo, – ypatingąją Talės aurą nustelbė vakarėlio energija ir Šėjos šokio magija.

Maži bjaurūs kūnai trankėsi į Talę ir ji prisiminė, kaip pati pasikeitė. Naujieji kaulai buvo iš aviacinės keramikos, lengvi it bambukas ir kieti tarsi deimantas, raumenys – supinti į sruogas savaime atsinaujinančio pluošto plaušeliai. Atsitiktinai prisiglaudžiantys bjaurulių kūnai buvo minkšti ir netvirti, tarsi atgijusių triukšmingų, bet nepavojingų pliušinių žaisliukų.

Talės galvoje nuaidėjo skimbtelėjimas – tai Faustas padidino odos antenų veikimo lauką; ausyse pasigirdo įvairūs garsai: greta Takso šokančios merginos klyksmai, iš garsiakalbių, prie kurių stovėjo Ho, sklindantis mušamųjų dundesys, nereikšmingi žodeliai, kuriuos Šėja šnibždėjo į ausį atsitiktiniam vaikinui. Talei regėjosi, lyg ji vienu metu yra penki asmenys, tarsi jos sąmonė pasklidusi tarp besilinksminančiųjų ir siurbia jų energiją kartu su triukšmu ir šviesos blyksniais.

Talė giliai įkvėpė ir patraukė į laukymės pakraštį, toliau nuo sklandančių prožektorių blyksinčios šviesos. Iš ten bus patogiau stebėti, o visi pojūčiai taps aštresni.

Prasiskinti kelią buvo lengviau šokant kartu su minia, nei pro ją braunantis. Talė leidosi kartkartėmis pastumiama, kaip vėjo gūsiams leisdavo nešti orlentę. Tada ji įsivaizduodavo esanti paukštis plėšrūnas.

Mergina užsimerkė ir, pasitelkusi kitus pojūčius, siurbė į save šurmulį. Galbūt tai ir yra buvimo ypatingąja esmė : šokti su visais, bet jaustis vieninteliu tikru žmogumi minioje…

Staiga plaukeliai Talei ant sprando pasišiaušė, šnervės išsiplėtė. Kažkoks kvapas, visiškai kitoks nei žmonių prakaito ar išpilto alaus, sužadino prisiminimus apie laikus, kai Talė dar būdama bjaurulė pabėgo iš miesto ir pirmą kartą viena atsidūrė laukiniuose tyruose.

Ji užuodė dūmus – įkyrų laužo tvaiką.

Talė atsimerkė. Miesto bjauruliai nedegina medžių. Netgi fakelų. Jiems tai draudžiama. Vakarėlį apšvietė tik blykčiojantys sklandantys prožektoriai ir kylantis mėnulis.

Kvapas greičiausiai atsklido iš Svetur.

Talė ėmė sukti aplink minią vis platesnį ratą, atidžiai tyrinėdama viską aplink ir stengdamasi rasti tai, kas šį kvapą skleidžia.

Tačiau niekas nekrito į akis. Ji matė tik būrelį neišmanėlių bjaurulių, šokančių tarsi patrakę, mojuojančių rankomis ir laistančių alų. Nė vieno grakštaus, pasitikinčio savimi ar stipraus…

Ir tada Talė pastebėjo merginą.

Ji šoko apsikabinusi vaikiną ir kažką karštai šnibždėjo jam į ausį. Vaikino pirštai nervingai trūkčiojo liesdami merginai nugarą, jiedu judėjo ne į taktą ir atrodė tarsi mažvaikiai, atėję į pasimatymą. Mergina striukę buvo užsirišusi ant juosmens, tarsi nebijotų šalčio. O ant rankos, vidinėje pusėje, buvo matyti eilė blyškių kvadratėlių – pleistrų nuo saulės pėdsakai.

Ši mergina daug laiko praleidžia lauke.

Prisiartinusi Talė vėl užuodė dūmų kvapą. Jos naujosios tobulos akys pamatė, kad merginos marškiniai šiurkštūs, išausti iš natūralaus pluošto, susiūti siūlais ir kvepia… skalbiamaisiais milteliais. Šis drabužis – ne iš tokių, kuriuos padėvėjęs išmeti į perdirbimo įrenginį, jį reikia skalbti , išmuilinti ir daužyti į akmenis šaltame upelyje. Talė pamatė, kad merginos plaukų linija nedaili – jie kirpti rankomis, metalinėmis žirklėmis.

– Viršininke, – sušnibždėjo Talė.

– Taip greitai, Tale-va? – pasigirdo mieguistas Šėjos balsas. – Aš linksminuosi .

– Manau, aptikau dūmietę.

– Tikrai?

– Taip. Ji kvepia skalbiniais.

– Matau ją, – pro muziką atsklido Fausto balsas. – Rudais marškiniais. Šoka su tuo vaikinu.

– Taip. Ir ji įdegusi .

Pasigirdo suirzęs atodūsis ir keli atsiprašymo žodžiai – Šėja sumurmėjo juos bjauruliui, išsilaisvindama iš jo glėbio.

– Ar jų yra daugiau?

Talė vėl nužvelgė minią, plačiu ratu apėjo merginą, mėgindama užuosti dūmų kvapą.

– Kol kas nematau.

– Man taip pat niekas daugiau nekrito į akis, – pritarė Faustas, kurio galva išniro visai čia pat.

Jis brovėsi prie šokančios merginos. Iš kito aikštės krašto pro puotaujančiųjų minią prie jos artinosi Taksas su Ho.

– Ką ji veikia? – paklausė Šėja.

– Šoka ir… – Talė nutilo pamačiusi, kaip merginos ranka įlenda į vaikino kišenę. – Ji ką tik jam kažką padavė.

Šėja net sušvokštė. Vos prieš kelias savaites dūmiečiai į Bjaurulių Miestą atgabendavo tik propagandinių lapelių, o dabar jie slapta neša kur kas pavojingesnius dalykus: tabletes su nanais.