Išvadavimas
Talė skrido žemai ir greitai, beveik liesdama vandenį ir dairydamasi į medžius abiejuose upės krantuose.
Kur jie?
Dūmiečiai negalėjo toli pabėgti – jie aplenkė Talę vos pora minučių. Tačiau jie, kaip ir Talė, skrido žemai, maksimaliai išnaudodami mineralinių sąnašų, susikaupusių vingiuotos upės dugne, teikiamą keliamąją jėgą ir slėpdamiesi tarp medžių. Net Šėjos ir Fausto švytėjimas neprasiskverbė pro tamsią miško skraistę. Negerai.
O jeigu dūmiečiai jau pasislėpė tarp medžių ir stebi, kaip Talė skrenda pro šalį? Vogtomis orlentėmis jie gali keliauti kur tik panorėję.
Būtų labai pravartu pakilti aukščiau ir apsidairyti. Tačiau dūmiečiai taip pat turi infraraudonosios regos prietaisus. Norėdama apsižvalgyti ir neišsiduoti, Talė privalo atvėsinti kūną.
Pažvelgusi į tamsų vandenį, gurguliuojantį po kojomis, Talė net nusipurtė.
Jos laukia ne itin smagios linksmybės.
Mergina staigiai sustabdė orlentę ir vandens purslai aptaškė jai rankas ir veidą. Talės kūnu vėl perbėgo šiurpuliukai, šaltis persismelkė iki pat kaulų. Upė buvo srauni ir gili, maitinama tirpstančio kalnų sniego, vanduo šaltas kaip kibirėlyje šampanui burbulagalvių laikais.
– Nuostabu, – piktai tarė Talė ir šoko nuo lentos.
Ji išskėtė pirštus ir tylėdama paniro į ledinį vandenį. Širdis ėmė daužytis kaip patrakusi. Netrukus ėmė barškėti dantys, o susitraukę raumenys kėsinosi sulaužyti kaulus. Kai Talė prisitraukė Ho orlentę, jos keliamieji propeleriai vėsdami ėmė spjaudytis garais.
Talė pradėjo skaičiuoti iki dešimties. Jai atrodė, kad laikas eina kankinamai ilgai. Mergina siuntė prakeiksmus ir linkėjo pražūties Deividui, dūmiečiams ir tam, kas pirmasis išrado ledinį vandenį. Šaltis skverbėsi į kūną iki pat kaulų.
Paskui atėjo ypatinga akimirka. Talė pasijuto taip, tarsi būtų įsipjovusi, skausmas stiprėjo, tapo beveik nepakeliamas… Ir staiga viskas apsivertė. Po tokios kančios vėl atsirado keistas aiškumas, tarsi pasaulis būtų persitvarkęs ir tapęs tobulai logiškas.
Kaip kadaise buvo žadėjusi daktarė Keibl, tai kur kas žaviau nei būti burbulinga. Visi pojūčiai tarsi suliepsnojo, bet protas išliko blaivus. Mergina stebėjo savo jausmus, tačiau nesileido jų užvaldoma.
Talė – ne atsitiktinė, ji pranašesnė už vidutiniuosius… Ji beveik antžmogis. Be to, sukurta gelbėti pasaulį.
Mergina liovėsi skaičiavusi ir iš lėto, ramiai iškvėpė. Drebulys palengva rimo. Ledinis vanduo neteko galios.
Talė įsikibo į Ho orlentės kraštą ir užsiropštė ant jos. Merginos krumpliai buvo pabalę. Tik iš trečio karto pavyko gana garsiai spragtelėti pirštais, bet galiausiai orlentė pakluso ir nuskriejo į tamsų dangų, varoma šaltų ir begarsių magnetinių pakėlėjų. Pakilus virš medžių, nutvilkė šaltas vėjas, bet Talė nekreipė dėmesio – ji atidžiai apžiūrinėjo stebuklingai ryškų vaizdą po kojomis.
Maždaug už kilometro ji išvydo bėglius – tamsiame vandens fone mirkčiojančias orlentes ir infraraudonus žmonių siluetus. Dūmiečiai, regis, skrido lėtai, jie vos judėjo. Matyt, nesitikėjo, kad bus persekiojami, ir nutarė pailsėti. Tačiau Talei regėjosi, kad šią ledinę susikaupimo akimirką persekiojamieji stovi vietoje.
Ji nusileido žemiau, ketindama slapstytis, kol kūno šiluma neprasiskverbė pro permirkusius šaltus drabužius. Bendrabučio uniforma buvo prilipusi tarsi šlapia vilnonė antklodė. Talė nusivilko striukę ir sviedė ją į upę.
Orlentė riaumodama atgijo ir, varoma visu pajėgumu besisukančių propelerių, nėrė į priekį, paskui save palikdama metro aukščio purslų juostą.
Tai kas, kad Talė permirko ir sušalo iki pat kaulų, nesvarbu, kad ji – viena prieš penkis. Po maudynių lediniame vandeny galva dirbo puikiai. Mergina jautė, kaip ypatingieji jos pojūčiai atidžiai tyrinėja mišką aplinkui, kaip atgyja instinktai, kaip protas pagal žvaigždes skaičiuoja, kiek laiko reikės pasivyti bėglius.
Rankos karojo nutirpusios, bet mergina žinojo: rankos – vienintelis jai reikalingas ginklas, kad ir kokių gudrybių būtų sugalvoję dūmiečiai.
Talė buvo pasirengusi kautis.
Po šešiasdešimties sekundžių už upės posūkio ji išvydo orlentę – kažkas atsiskyrė nuo grupės ir jos laukė. Juodas siluetas stovėjo ramiai, jis laikė apkabinęs švytintį ypatingojo kūną.
Talė staigiai sustabdė orlentę ir apžvelgė medžius, augančius glaudžiu ratu. Tamsiai purpuriniame miško fone buvo matyti daugybė neryškiai šviečiančių kontūrų, siūbuojamų vėjo, bet žmonių – nė vieno.
Ji pažvelgė į tamsią žmogystą, užtvėrusią jai kelią. Žmogystos veidą dengė maskuojamasis kostiumas, bet Talė prisiminė, kaip Deividas stovėdavo ant orlentės: atgal atmesta koja pakreipta keturiasdešimt penkių laipsnių kampu, tarsi šokėjo, laukiančio užgrojant muzikos. Be to, Talė jautė , kad tai jis.
Spindintis sudribęs kūnas vaikino rankose tikriausiai buvo Šėja.
– Matei, kad tave persekioju? – paklausė Talė.
Deividas papurtė galvą.
– Ne, bet žinojau, kad persekiosi.
– Kas tai? Dar viena pasala?
– Mums reikia pasikalbėti.
– Kad tavo draugai galėtų dar toliau nuskristi?
Talės rankų raumenys įsitempė, bet ji nepuolė vaikino. Buvo keista vėl girdėti Deivido balsą. Nors ir šniokštė vanduo, mergina gerai girdėjo vaikiną, tik jo balse juto nerimo gaideles.
Talė suprato, kad Deividas jos bijo.
Žinoma , bijo, bet vis tiek keista…
– Ar prisimeni mane? – paklausė jis.
– O kaip tu manai, Deividai? – piktai atrėžė Talė. – Prisiminiau tave net tada, kai buvau burbulagalvė. Tu visada darei įspūdį.
– Gerai, – apsidžiaugė vaikinas, tarsi Talė būtų pasakiusi komplimentą. – Tada turbūt prisimeni mūsų paskutinį pasimatymą. Tąkart pati supratai, kaip miestas sudarkė tavo galvą. Prisivertei mąstyti aiškiai, ne taip, kaip gražuoliai. Ir pabėgai. Pameni?
– Prisimenu savo vaikiną, gulintį ant antklodžių krūvos. Jo smegenys beveik žuvo, – įgėlė Talė. – Dėl tablečių, kurias sukurpė tavo motina.
Paminėjus Zeiną, tamsus Deivido siluetas sudrebėjo.
– Tai buvo klaida.
– Klaida? Nori pasakyti, kad tas tabletes man atsiuntei netyčia ?
Deividas pasimuistė ant orlentės.
– Ne. Tačiau perspėjome tave dėl rizikos. Nejau neprisimeni?
– Dabar aš viską prisimenu, Deividai! Pagaliau supratau .
Talės protas veikė aiškiai, ji atsikratė bjauruliškų emocijų ir burbulingumo. Suprato, kas iš tiesų yra dūmiečiai. Jie – ne revoliucionieriai, o tik maniakai egoistai, žaidžiantys su kitų žmonių gyvybėmis ir po savęs paliekantys sužalotus žmones.
– Tale, – maldaujamai kreipėsi Deividas, bet ji tik nusijuokė.
Merginos blyksinčios tatuiruotės iš pykčio sukiojosi kaip pašėlusios. Ji mąstė aiškiai ir su kiekvienu širdies tvinksniu vis ryškiau regėjo Deividą.
– Tu vagi vaikus , Deividai. Miesto vaikus, kurie nenutuokia apie laukiniuose tyruose tykančius pavojus. Ir tyčiojiesi iš jų.
Vaikinas papurtė galvą.
– Aš niekada… niekada nenorėjau iš tavęs pasityčioti, Tale. Atleisk.
Ji jau žiojosi atsakyti, bet pačiu laiku pastebėjo, kad Deividas kažkam duoda ženklą. Jis vos pastebimai krustelėjo pirštą, bet Talės protas fiksavo viską, net menkiausias judesys jai atrodė tarsi fejerverkų pliūpsnis tamsiame danguje.
Talė ėmė dairytis tamsoje. Dūmiečiai pasirinko vietą, kur vanduo, tekėdamas per akmenis, šniokštė garsiai ir užgožė visus kitus garsus, bet Talė pajuto , kad ją puola.
Читать дальше