Скотт Вестерфельд - Ypatingi - parodyk savo tikrą veidą

Strėlė pralėkė vos per kelis centimetrus nuo veido…

Talė dirstelėjo aukštyn. Šėjai pavyko užsiropšti ant orlentės ir toji pradėjo pavojingai siūbuoti. Keliamieji propeleriai sukosi net žviegdami, mėgindami susidoroti su trigubu svoriu. Šėja pakėlė ranką su geluonimi, bet Deividas stumtelėjo į ją Takso kūną. Šėja sugriebė suglebusį bičiulį. Ji trypčiojo prie pat orlentės krašto, laikydama Taksą ir stengdamasi išsilaikyti pati.

Tada Deividas trenkė Šėjai per petį elektros lazda. Danguje vėl suspindo žiežirbų spiečius.

Pašokusi Talė nubėgo įkandin besigrumiančiųjų. Dūmiečiai kaunasi nesąžiningai !

Mergina pamatė, kaip nuo orlentės žemyn galva nuslydo ryškiai geltonas siluetas… Ji šoktelėjo į priekį ir išskėtė rankas. Kūnas nukrito tiesiai jai į glėbį – ypatingųjų kaulai sunkūs kaip maišas su beisbolo lazdomis – ir Talė pargriuvo ant žemės.

– Šėja? – pašnibždom paklausė ji, bet tai buvo Taksas.

Talė pažvelgė aukštyn. Orlentė jau buvo atsiplėšusi nuo žemės dešimt metrų, jos pasiekti nebeįmanoma. Suglebusi Šėja buvo nepatogiai apsikabinusi tamsų siluetą – maskuojamuoju kostiumu vilkintį Deividą.

– Šėja! – suriko Talė, orlentei kylant vis aukščiau. Tada ji išgirdo pokštelint lanką ir vėl krito ant žemės.

Strėlė pralėkė tolokai – tikriausiai šaudantysis paleido ją bėgdamas. Aplink sušmėžavo maskuojamieji kostiumai, burgzdamos į orą pakilo dar kelios orlentės su dūmiečiais.

Talė pasuko saugos apyrankę, bet truktelėjimo nepajuto. Dūmiečiai pagrobė visas keturias ypatingųjų orlentes ir Talė liko be nieko, tarsi kokia miške pasiklydusi atsitiktinė.

Negalėdama patikėti, ji papurtė galvą. Kur dūmiečiai gavo maskuojamuosius kostiumus? Nuo kada jie pradėjo šaudyti į žmones? Kaip čia atsitiko, kad ši, regis, paprasta akcija žlugo?

Talė nustatė odos anteną miesto tinklo dažniu – ketino susisiekti su daktare Keibl. Tačiau prisiminusi Šėjos nurodymą sudvejojo. Kad ir kas atsitiktų, draugė įsakė su niekuo nebendrauti. Talė privalo paklusti.

Ore sklendė visos keturios orlentės, jų propeleriai skleidė oranžinę šilumą. Talė pamatė Šėją, be sąmonės susmukusią Deivido glėbyje, ir dar vieną ypatingąjį, gabenamą kita orlente.

Mergina nusikeikė. Taksas vis dar gulėjo ant žemės, vadinasi, jie pačiupo Faustą. Reikėtų išsikviesti pastiprinimą, bet tai reikštų, kad Talė nepakluso įsakymui…

Odos antenomis atsklido skimbtelėjimas.

– Tale? – paklausė duslus balsas. – Kas ten vyksta?

– Ho! Kur tu?

– Seku paskui, orientuodamasis pagal tavo padėties daviklius. Po poros minučių būsiu. – Ho nusijuokė. – Nepatikėsi, ką man pasakė vaikinas iš vakarėlio. Tas, su kuriuo šoko dūmietė.

– Pamiršk jį! Greičiau skrisk čionai!

Pamačius, kad pjaustytojų orlentės kyla vis aukščiau į tamsų dangų, Talę apėmė pyktis. Netrukus dūmiečiai visiškai išnyks iš akių.

Kviestis ypatinguosius per vėlu. Viskas susimovė…

Talę užvaldė įsiūtis ir neviltis. Deividui nepavyks jos įveikti! Tik ne šįkart! Ji nepames galvos.

Staiga ji suprato, ką privalo padaryti.

Talė nagais prasidrėskė kairę ranką. Skausmas nutvilkė visą kūną iki pat smegenų.

Tą pačią akimirką galva praskaidrėjo, panika ir sutrikimas dingo. Talė giliai įkvėpė šalto oro…

Juk Deividas ir mergina paliko savo orlentes. Jos turėtų būti kažkur netoli.

Talė apsigręžė ir nubėgo miesto pusėn, tamsoje mėgindama užuosti beveik pamirštą Deivido kvapą.

– Kas atsitiko? – paklausė Ho. – Kodėl ryšys yra tik su tavimi?

– Mus užpuolė iš pasalų. Tyliau .

Po kelių akimirkų, kurios, regis, tęsėsi amžinybę, Talė kažką užuodė.

Ten, kur Deivido rankos blizgino ir derino orlentę, kur bėgant nuo persekiotojų nuvarvėjo prakaito lašai, liko jo kvapas. Dūmiečiai nepasivargino pasiimti savo senų orlenčių, tad Talės padėtis nebuvo tokia jau ir beviltiška.

Spragtelėjus pirštais, Deivido orlentė, paskubomis paslėpta po pušų spygliais, pakilo į orą. Talė užšoko ant jos, ir orlentė susiūbavo tarsi tramplinas. Lenta buvo be propelerių, o keliamoji galia menka. Tačiau anksčiau Talė skraidė kaip tik tokiomis orlentėmis, taigi dabar tiks ir šita.

– Ho, skrendu pas tave!

Lenta skriejo miesto pakraščiu. Kai pakėlėjai pajuto miesto magnetinį tinklą, ji ėmė lėkti greičiau.

Talė dairydamasi kilo tarp medžių. Tolumoje ji pamatė dūmiečių pagrobtas orlentes, o ant jų tarsi laužo žarijos švytėjo dviejų ypatingųjų kūnai.

Dirstelėjusi į žvaigždes, Talė ėmė skaičiuoti kampus ir kryptį…

Dūmiečiai skrido upės link, kur yra metalo sąnašų. Ant kiekvienos orlentės buvo po du keleivius, vadinasi, keliamoji galia turi būti kuo didesnė.

– Ho, skrisk vakarinio Takų pakraščio link! Paskubėk!

– Kodėl?

– Kad sutaupytume laiko!

Talė nenorėjo išleisti persekiojamųjų iš akių. Dūmiečiai buvo nematomi, tačiau ypatingieji švytėjo tarsi infraraudonųjų spindulių švyturėliai.

– Gerai, skrendu, – atsiliepė Ho. – Bet paaiškink, kas čia dedasi.

Talė nieko neatsakė, tik nardė tarp medžių tarsi slalomininkė. Jos sumanymas Ho nepatiks, bet ji neturi iš ko rinktis. Deividas pagrobė Šėją . Dabar Talė gavo progą ištaisyti visas senas klaidas.

Ji įrodys, kad iš tiesų yra ypatinga.

Ho laukė jos tamsoje, tarp retokų Takų medžių.

– Ei, Tale, – kreipėsi jis, kai mergina prisiartino, – kodėl skraidai tokia griuvena?

– Reikėtų ilgai pasakoti, – atsakė Talė ir sulaikė savo orlentę greta Ho.

– Na, tada gal galėtum man papasakoti, kas… – Staiga vaikinas net suriko iš nuostabos, nes Talė nustūmė jį nuo lentos ir Ho nudardėjo į tamsą.

– Atleisk, Ho-la, – atsiprašė Talė, nuo dūmiečių lentos perlipo ant Ho orlentės ir nukreipė ją upės link. Kai kirto miesto ribą, įsijungė keliamieji orlentės propeleriai. – Privalėjau pasiskolinti tavo aparatą. Neturiu kada aiškinti.

Talės ausis pasiekė krioktelėjimas – tai saugos apyrankės sulaikė krintantį Ho.

– Tale! Kas po…

– Dūmiečiai pagrobė Šėją. Ir Faustą. Taksas be sąmonės guli Takuose. Keliauk ir patikrink, ar jam nieko neatsitiko.

– Ką?

Talei tolstant nuo miesto stiprintuvų, Ho balsas ėmė silpti. Pažvelgusi į tolį, infraraudonąja rega ji pamatė priekyje mirksinčias dvi geltonas švieseles, tarsi dvi švytinčias akis. Tai buvo Faustas ir Šėja.

Medžioklė tęsiasi.

– Mus užklupo iš pasalų. Nejau negirdėjai ? – piktai aiškino Talė. – Šėja uždraudė susisiekti su daktare Keibl. Mums nereikia jokios pagalbos.

Talė buvo tikra: Šėjai labai nepatiktų, jei Ypatingųjų aplinkybių skyrius sužinotų, jog pjaustytojai – išskirtiniai daktarės Keibl ypatingieji – apsikvailino.

Be to, išgirdę artėjant riaumojančių oromobilių eskadroną, dūmiečiai kaipmat suprastų, kad yra persekiojami. O Talei vienai gali pavykti vogčiomis prie jų prisėlinti.

Ji palinko į priekį, stengdamasi priversti skolintą orlentę skristi kuo greičiau. Ho protestai pamažu darėsi vis tylesni.

Talė juos nutvers. Keturiomis orlentėmis skrenda penki dūmiečiai ir du belaisviai, tad lentos niekaip negali lėkti didžiausiu greičiu. Talei tiesiog reikia nepamiršti, kad jie – atsitiktiniai, o ji – ypatingoji.

Ji vis dar gali išvaduoti Šėją, sučiupti Deividą ir viską sėkmingai užbaigti.