Кормак Маккарти - Kelias

— Prašau.

— Liaukis.

— Maldauju tave. Aš padarysiu ką tik nori.

— Ką, pavyzdžiui? Privalėjau tai padaryti jau seniai. Kai revolveryje buvo trys kulkos, o ne dvi. Buvau kvaila. Tiek laiko tam sugaišome. Aš ne prisiverčiau tai padaryti. Aš buvau priversta. O dabar jau gana. Galvojau net nesakyti tau. Ko gero, taip būtų buvę geriausia. Turi dvi kulkas, ir kas iš to? Tu negali mūsų apginti. Sakai, numirtum dėl mūsų, bet kas iš to? Jei ne tu, pasiimčiau drauge ir jį. Žinai, kad pasiimčiau. Ir tai būtų teisinga.

— Tu kalbi kaip beprotė.

— Ne, aš sakau teisybę. Anksčiau vėliau jie mus pagaus ir nužudys. Išprievartaus mane. Išprievartaus jį. Jie mus išprievartaus, užmuš, suės, ir tu to nepripažinsi. Veikiau palauksi, kol tai nutiks. O aš negaliu. Negaliu. — Ji sėdėjo ir rūkė plonytę sausą vynuogienojo šakelę, tarsi ji būtų koks retas manilinis cigaras. Laikė su savotiška elegancija, kita ranka gulėjo ant užkeltų kelių. Žvelgė į jį pro tą menką liepsnelę. — Mudu dažnai kalbėdavomės apie mirtį, — pridūrė. — Dabar nebekalbame. Kodėl?

— Nežinau.

— Todėl, kad ji — čia pat. Nebėra ką apie ją kalbėti.

— Aš tavęs nepaliksiu.

— Man tai nė motais. Tai beprasmiška. Jei nori, gali laikyti mane neištikima šliundra. Susiradau naują meilužį. Jis gali duoti tai, ko negali duoti tu.

— Mirtis — ne meilužis.

— O taip, ji meilužis.

— Prašau, nedaryk to.

— Atleisk.

— Aš negaliu to padaryti pats vienas.

— Tai nedaryk. Aš negaliu tau padėti. Žmonės sako, kad moterys sapnuoja pavojų, gresiantį tiems, kurie joms rūpi, o vyrai — pavojų, gresiantį jiems patiems. O aš išvis nesapnuoju. Sakai, negali? Tai nedaryk to. Tik tiek. Nes aš su savo kekšiška širdim — žlugusi, ir jau seniai. Sakai, kad reikia apsispręsti, bet apsispręsti nėra dėl ko. Mano širdis buvo išplėšta tąnakt, kai jis gimė, tad dabar neprašyk gailesčio. Jo nėra. Gal tau tai pavyks. Aš abejoju, bet kas žino. Tik viena galiu tau pasakyti, — dėl savęs tu neišgyvensi. Žinau tai, nes niekada pati nebūčiau tiek ištvėrusi. Vienam kaip pirštas, žmogui, patartina susimeistrauti kokią patogią šmėklą. Įkvėpti jai gyvybės ir vis meiliai įtikinėti ją. Siūlyti jai kiekvieną iliuzijos šlakelį ir savo kūnu ginti nuo bėdos. O man vienintelė viltis — amžina nebūtis ir aš viliuosi jos visa širdim.

Jis nieko neatsakė.

— Tu neturi jokio įrodymo, nes jų nėra.

— Ar atsisveikinsi su juo?

— Ne. Neatsisveikinsiu.

— Palauk nors iki ryto. Prašau.

— Man metas eiti.

Ji jau stovėjo.

— Dėl Dievo meilės, moterie. Ką aš jam pasakysiu?

— Aš negaliu tau padėti.

— Kurgi susiruošei? Juk tu net nematai.

— Man ir nereikia matyti.

Jis atsistojo.

— Meldžiu tave, — ištarė.

— Ne. Nepaklusiu. Negaliu.

Ji išėjo ir išėjimo šaltis buvo jos paskutinė dovana. Padarė tai obsidiano žvyneliu. Jis pats ją to išmokė. Aštresniu už plieną. Jo kraštelis — atomo storumo. Ir ji buvo teisi. Nebuvo jokio įrodymo. Šimtus naktų jie išsėdėdavo iki pat ryto aptarinėdami visus susinaikinimo už ir prieš, rimtai, lyg prie beprotnamio sienos prirakinti filosofai. Ryte berniukas nepratarė nė žodžio, o kai jiedu susipakavo daiktus ir jau buvo pasirengę išeit į kelią, atsigręžė, pažvelgė į nakvynvietę ir pasakė: „Jos nebėra, taip?“ Ir jis atsakė: „Taip, jos nebėra.“

Visada tokia iš anksto viską apgalvojanti, beveik nesistebinti tais keistais adventais. Tobulai išsivysčiusi sutikti savo pačios galą būtybė. Juodu sėdėjo prie lango vilkėdami chalatais ir prie žvakių šviesos vidurnaktį valgė vakarienę, stebėdami, kaip tolumoje dega miestai. Praėjus dar kelioms naktims ji pagimdė jųdviejų lovoje prie sausos baterijos šviesos. Pirštinės, skirtos indams plauti. Neįtikėtinai mažyčio pakaušio pasirodymas. Nudryžuoto krauju ir glotniais juodais plaukais. Ir trąšios pirmapradės išmatos. Jos šauksmai jam nieko nereiškė. Už lango — tik stiprėjantis šaltis, horizonte — gaisrai. Jis laikė aukštai iškėlęs tą liesą raudoną kūnelį, tokį jautrų ir pliką, virtuvės žirklėmis nukirpo bambagyslę ir suvyniojo savo sūnų į rankšluostį.

— Ar tu turėjai draugų?

— Taip. Turėjau.

— Daug?

— Taip.

— Ar juos prisimeni?

— Taip. Aš juos prisimenu.

— Kas jiems nutiko?

— Jie mirė.

— Visi?

— Taip. Visi.

— Ar tau jų trūksta?

— Taip. Trūksta.

— Kur mes einame?

— Mes einame į pietus.

— Gerai.

Visą dieną juodu praleido ilgam juodam kely, vidurdienį sustoję taupiai pavalgyti iš savo skurdžių atsargų. Berniukas iš kuprinės išsitraukė sunkvežimį ir lazdele plėnyse braižė kelius.

Sunkvežimis riedėjo lėtai. Berniukas pamėgdžiojo jo burzgimą. Diena atrodė beveik šilta ir jie permiegojo ant lapų, po galvomis pasikišę kuprines.

Jį pažadino kažkas neįprasta. Jis pasisuko ant šono ir gulėjo klausydamasis. Iš lėto, neišleisdamas iš rankos revolverio, pakėlė galvą. Nudelbė akis į berniuką, o kai vėl pažvelgė į kelią, pirmasis jų jau niro akiratyje. „O Dieve“, — sušnabždėjo vyriškis. Tiestelėjo ranką ir, nenuleisdamas akių nuo kelio, papurtė berniuką. Jie artėjo, vilkdami kojas per plėnis ir kresčiodami į šonus vauruotas galvas. Dalis jų buvo su dujokaukėmis. Vienas vilkėjo kostiumu, pritaikytu biologiniam pavojui. Dėmėtu ir purvinu. Kūprino su lazdomis, nešini vamzdžių galais. Kosėjo. Paskui vyriškis kelyje už jų išgirdo kažką panašaus į dyzelinį sunkvežimį. „Greičiau, — paragino pašnabždomis. — Greičiau.“ Užsikišo revolverį už diržo, čiupo berniuką už rankos, nutempė vežimėlį pro medžius ir palenkė jį taip, kad jo nesimatytų. Berniukas sustingo iš baimės. Vyriškis prisitraukė jį prie savęs. „Viskas bus gerai, — ramino. — Turime bėgti. Nesigręžiok. Lekiam.“

Vyriškis persimetė per petį abiejų kuprines ir jie nėrė per trupančius paparčius. Berniukas buvo mirtinai išgąsdintas. „Bėk, — ragino pašnabždomis vyriškis, — bėk.“ Pats atsigręžė. Sunkvežimis jau įdundėjo į akiratį. Vyrai stovėjo kėbule ir dairėsi aplinkui. Berniukas pargriuvo, vyriškis jį pakėlė. „Nieko tokio, — ramino. — Lekiam.“

Jis išvydo tarp medžių plyšį, pamanė, jog tai griovys ar iškasa, ir jie per žoles išsigavo į seną vieškelį. Pro plėnių sąnašas kyšojo supleišėjusios skaldos plokštės. Vyriškis trūktelėjo berniuką žemyn ir jie susigūžė po pylimu klausydamiesi ir gaudydami orą.

Girdėjo dyzelio variklį, sunkvežimiui dardant per balažin ką ant to kelio. Atsistojęs pažvelgti, vyriškis pamatė tik keliu slenkantį to sunkvežimio viršų. Vyrai stovėjo mietais aprėmintame kėbule, kai kurie laikė rankose šautuvus. Sunkvežimis pravažiavo pro šalį ir per mišką nuvinguriavo juodi dyzelio dūmai. Motoras, regis, strigo. Trūkčiojo ir pukšėjo. Paskui liovėsi kalęs.

Vyriškis smuktelėjo žemyn ir užsidėjo ranką ant pakaušio. „O Dieve“, — ištarė. Abu išgirdo, kaip tasai daiktas subarškėjo ir sustojo. Paskui — tyla. Jis laikė rankoje revolverį, net neprisiminė, kada jį išsitraukė iš už diržo. Jie girdėjo tuos vyrus kalbant. Girdėjo, kaip jie atstūmė velkę ir pakėlė variklio gaubtuvą. Vyriškis sėdėjo, apglėbęs berniuką rankomis. „Tšš, — ištarė. — Tšš.“ Po valandėlės jie išgirdo, kaip sunkvežimis išjudėjo iš vietos. Jis dardėjo ir girgždėjo kaip laivas. Užvesti variklį buvo galima tik automobilį stumiant, o ant to šlaito jiems nepavyko įgauti pagreičio. Po keleto minučių jis užsikosėjo, patrūkčiojo ir vėl sustojo. Vyriškis kilstelėjo galvą pažiūrėti — už kokių šešių metrų vienas tų vyrų segdamasis diržą per žoles artinosi prie jų. Abu sustingo.