Кормак Маккарти - Kelias

— Iš kur žinai?

— Žinau, ir tiek.

Vis dėlto jiepriėjo skersai kelio gulinčius medžius ir gavo iškrauti vežimėlį, viską pernešti per išvartas ir vėl sukrauti į vežimėlį. Berniukas rado žaislus, kuriuos pamiršo turėjęs. Išsirinko geltoną sunkvežimį ir jie patraukė tolyn, uždėję jį ant brezento viršaus.

Nakvynvietę susikūrė šlaito aikštelėje tolimiausiame užšalusio pakelės upokšnio krašte. Vėjas nupūtė nuo ledo plėnis, ir jis paliko juodas, o upokšnis atrodė tarsi pro mišką vingiuojantis bazalto takas. Jie pasirinko žabarų nuo šlaito krašto šiaurėje, kur buvo ne taip drėgna, išstumdė ištisus medžius ir juos nusitempė paskui save stovyklon. Užkūrė ugnį, ištiesė brezentą ir ant mietų pakabino drėgnus drabužius, kad garuotų ir dvoktų, o patys atsisėdo nuogi, susivynioję į skiautinių antklodes, vyriškis laikė prispaudęs sau prie pilvo berniuko kojas, kad jos sušiltų.

Berniukas naktį nubudo unkščiodamas ir vyriškis suglėbė jį rankomis.

— Tšš, — ištarė, — tšš. Nurimk.

— Susapnavau baisų sapną.

— Žinau.

— Papasakoti?

— Jei nori.

— Aš turėjau tą pingviną, kurį tu prisukdavai, ir jis krypuodavo ir pliaukšėdavo sparnais. Mes buvome namuose, kur anksčiau gyvenome, ir jis atėjo iš už kampo, bet niekas jo neprisuko ir tai buvo labai baisu.

— Nusiramink.

— Sapne tai buvo daug baisiau.

— Žinau. Sapnai iš tikrųjų gali būti labai baisūs.

— Kodėl aš susapnavau tą baisų sapną?

— Nežinau. Bet dabar viskas gerai. Eisiu užmesiu kelias malkas ant laužo. O tu miegok.

Berniukas nieko neatsakė. Paskui išpyškino:

— Prisukimo raktelis nesisuko.

Išsigauti iš sniego užtruko dar keturias dienas ir net tuomet ties vienu kitu kelio posūkiu driekėsi sniego lopai, o patsai kelias nuo tolėliau susikaupusių kalnų nuotėkių buvo juodas, drėgnas. Jie išėjo prie gilaus tarpeklio krašto, kur žemai apačioje tekėjo upė. Sustojo ir klausėsi.

Aukšti akmens skardžiai kanjono tolumoje su įsikibusiais į juos plonyčiais juodais medžiais. Upės čiurlenimas nuščiuvo. Paskui vėl pasigirdo. Aukštyn pučiantis šaltas vėjas iš apačioje nusidriekusio krašto. Jie ėjo visą dieną, kol priėjo tą upę.

Vežimėlį paliko mašinų stovėjimo aikštelėje ir nužingsniavo per mišką. Nuo upės sklido tylus grumenimas. Tai buvo krioklys, virstantis nuo aukštos uolos kyšulio ir per pilką rūko drobulę krintantis du su puse metro į tvenkinį apačioje. Jie užuodė vandenį ir pajuto jo skleidžiamą šaltį. Drėgnų upės akmenėlių kranto pakopa. Vyriškis stovėjo ir stebėjo berniuką. „Oho!“ — ištarė tas. Jis negalėjo atitraukti akių nuo krioklio.

Vyriškis pritūpė, pasėmė saują akmenėlių, pauostė ir paleido juos nubarškėt žemyn. Nugludinti, apvalūs, glotnūs kaip stiklo rutuliukai ar kaip gysloti ir ruožuoti akmens rombai. Juodos plokštelės ir nugludinto kvarco gabalėliai — visi tokie ryškūs nuo upės kylančioje migloje. Berniukas žengė į priekį, pritūpė ir apsišlakstė tamsiu vandeniu.

Krioklys į tvenkinį krito beveik per patį vidurį. Pilka varškė sukos ratu. Juodu stovėjo susiglaudę, šaukdami vienas kitam per krioklio gausmą.

— Ar jis šaltas?

— Taip. Ledinis.

— Ar nori įbristi?

— Nežinau.

— Žinoma, nori.

— Ar galima?

— Varyk.

Vyriškis atsisegė striukės užtrauktuką ir leido jai nukristi ant akmenėlių, berniukas atsistojo, abu išsirengė ir įžengė į vandenį. Pamėkliškai išbalę ir virpėdami. Berniukas buvo toks liesas, kad vyriškiui nustojo plakusi širdis. Jis nėrė po vandeniu, išniro gaudydamas orą, pasisuko ir atsistojo mojuodamas rankomis.

— Ar man ten bus virš galvos? — šūktelėjo berniukas.

— Ne. Eikš.

Vyriškis pasisuko ir nuplaukė prie krioklio, palindo po jo srove. Berniukas stovėjo iki juosmens vandenyje, susiėmęs pečius, ir šokčiojo aukštyn žemyn. Vyriškis grįžo ir jį apkabino. Laikė jį ir pliuškeno, berniukas gaudė orą ir vandenyje malė rankomis bei kojomis.

— Tau puikiai išeina, — pagyrė vyriškis. — Puikiai.

Juodu drebėdami apsirengė ir taku užkopė prie upės į viršų. Nužingsniavo palei uolas tenai, kur upė, regis, išnyko begalybėje, ir, kai berniukas įsidrąsino žengti per paskutinę uolos iškyšą, vyriškis jį prilaikė. Upė sūkuriavo virš uolos krašto ir krito žemyn tiesiai į tvenkinį. Visa upė. Berniukas įsikibo į vyriškio ranką.

— Jis iš tikrųjų toli, — ištarė.

— Gana toli.

— Ar užsimuštum, jei nukristum?

— Užsigautum. Atstumas didelis.

— Tikrai labai baisu.

Juodu traukė per mišką. Šviesa blėso. Lenkė seklumas palei viršutinę upės dalį tarp didžiulių išdžiūvusių medžių. Vešlus pietų miškas, kuriame kitados augo mandragoros ir marenikės. Ženšenis. Šiurkščios nudžiūvusios rododendrų šakos — susipynusios, gumbuotos, juodos. Vyriškis sustojo. Kažkas tarp plėnių mulče. Pasilenkė, nubraukė ranka. Mažytė jų kolonija, susitraukusių, išdžiūvusių, susiraukšlėjusių. Pakėlė vieną, palaikė, pauostė. Nukando galiuką ir pakramtė.

— Kas tai, tėveli?

— Briedžiukai. Tai briedžiukai.

— Kas yra briedžiukai?

— Tokie grybai.

— Ar valgomi?

— Taip. Atsikąsk.

— Ar gardūs?

— Atsikąsk.

Berniukas grybą pauostė, atsikando ir stovėdamas kramtė. Pažiūrėjo į tėvą.

— Labai gardūs, — pasakė.

Jie susirinko briedžiukus, tokius mažus, neįprastai atrodančius daiktus, ir vyriškis supylė juos į berniuko striukės gobtuvą. Paskui sugrįžo į kelią, kur paliko vežimėlį, o nakvynvietę susikūrė greta upės tvenkinio prie krioklio. Nuo briedžiukų numazgojo žemes ir plėnis ir pamerkė juos prikaistuvyje į vandenį. Kol vyriškis sukūrė laužą, sutemo, jis ant rąsto supjaustė saują grybų vakarienei, subėrė juos į prikaistuvį drauge su riebia kiauliena iš pupelių skardinės, tada pastatė prikaistuvį ant žarijų troškintis. Berniukas nenuleido nuo jo akių.

— Čia gera vieta, tėveli, — pasakė.

Tuos mažyčius grybus suvalgė drauge su pupelėmis, išgėrė arbatos, o desertui buvo kriaušės iš skardinės. Vyriškis sustūmę laužą prie uolos rumbės ir ištempė už nugarų brezentą, kad atmuštų šilumą, paskui juodu šiltai sėdėjo savo prieglobstyje ir vyriškis pasakojo berniukui istorijas. Senas istorijas apie narsą ir teisingumą, kaip jas prisiminė, kol berniukas galiausiai po antklodėmis užmigo, tada vyriškis pakurstė ugnį, atsigulė, sušilęs, sotus, ir klausėsi tylaus krioklio grumenimo juodviem už nugarų tame tamsiame, nuskurdusiame miške.

Iš ryto jis patraukė taku palei upę pasroviui. Berniukas neapsiriko sakydamas, kad čia gera vieta, ir vyriškis norėjo patikrinti, ar neras kokio nors kitų svečių ženklo. Nerado nieko. Stovėjo ir žiūrėjo į upę, kur jinai suposi, kilpodama į tvenkinį, garbiniavosi ir sūkuriavo. Nusviedė baltą akmenį į vandenį, bet tas išnyko taip staiga, lyg kas nors būtų jį prarijęs. Kitados jis jau buvo stovėjęs prie tokios upės ir stebėjęs, kaip upėtakiai blyksteli duburio gelmėje, neįžiūrimi arbatos spalvos vandenyje, nebent tik tomis akimirkomis, kai pasisukdavo ant šono pasisotinti. Atspindėdami saulės blyksnį giliai tamsoj — lyg peilių švystelėjimas oloje.

— Mes negalime čia pasilikti, — pasakė vyriškis. — Kas dieną darosi vis šalčiau. Ir tas krioklys masina. Jis priviliojo mus, privilios ir kitus, o mes nežinom, kas jie bus, ir neišgirsim jų ateinant.

Čia nesaugu.