Кормак Маккарти - Kelias

Pereiti tą peleninę šašuotą žemę užtruko dvi dienas. Kelias užpakalyje bėgo palei kalvagūbrį, kur bergždžias miškingas plotas visose pusėse leidosi šlaitais. „Sninga“, — pasakė berniukas. Vyriškis pažvelgė į dangų. Žemyn leidosi vienintelė pilka snaigė. Jis pagavo ją delnu ir stebėjo, kaip ji ten tirpsta it paskutinė krikščioniškojo pasaulio ostija.

Užsitraukę brezentą jie drauge stūmėsi į priekį. Drėgnos pilkos snaigės sūkuriavo ir krito tiesiog iš nieko. Palei kelkraštį — pilka tižė. Juodas vanduo, tekantis iš po šlapių pelenų srauto. Ant tolimų kalvagūbrių nebematyti jokių laužų. Jis pamanė, jog kraujo garbintojai, matyt, visi suėdė vienas kitą. Jokių keliauninkų ant šito kelio. Jokių kelio agentų, jokių plėšikų. Netrukus jie priėjo pakelės garažą, sustojo atvirame jo tarpduryje ir žiūrėjo į pilką sniegdrabą, šuoruojančią žemyn iš aukštumų.

Prisirinko senų dėžių ir ant aslos susikūrė laužą, vyriškis rado kelis įrankius, iškrovė vežimėlį ir atsisėdo paplušėti prie jo rato. Ištraukė varžtą, rankiniu grąžtu išgręžė įvorę ir vėl įstatė jį, pritaikęs vamzdžio galą, kurį atpjovė metalo pjūklu. Paskui vėl viską suveržė, pastatė vežimėlį, pavažinėjo jį po grindis. Vežimėlis važiavo visiškai tiesiai. Berniukas sėdėjo ir sekė kiekvieną vyriškio judesį.

Ryte jie išjudėjo tolyn. Apleistas kraštas. Šernena, prikalta prie kluono durų. Nutriušusi. Kuokštelis uodegos. Kluone — trys karantys nuo gegnių kūnai, sudžiūvę, dulkini tarp blyškių šviesos ruožų.

„Čia gali ko nors būti, — tarė berniukas. — Čia gali būti grūdų ar dar ko nors.“ — „Eime“, — paragino vyriškis.

Labiausiai jis baiminosi dėl jųdviejų batų. Dėl jų ir dėl maisto. Amžina bėda — maistas. Senoje pusplyčių rūkykloje rado kumpį, užkabintą aukštai kampe ant vagio. Jis atrodė lyg ištrauktas iš kapo, toks buvo sudžiūvęs ir susitraukęs. Vyriškis įpjovė jį peiliu. Viduje — tamsiai raudona sūri mėsa. Rinktinė, gardi. Tą vakarą jie apkepė ją ant laužo, storais griežiniais, paskui įdėjo troškintis į skardinę su pupelėmis. Vėliau vyriškis nubudo tamsoje, jam pasirodė, kad kažkur žemai tamsiose kalvose išgirdo mušant didžiulius indėnų būgnus. Paskui vėjas pasikeitė ir liko vien tyla.

Sapnuose išblyškusi jonuotaka ateidavo pas jį iš žalio lapuoto skliauto. Jos speneliai, aplipę baltuoju moliu, baltai dažyti šonkauliai. Vilkėjo gazo suknelę, o tamsūs plaukai buvo sukelti aukštyn dramblio kaulo ir kriauklių šukomis. Jos šypsena, jos žemyn nudelbtos akys. Iš ryto vėl pradėjo snigti. Ant elektros laidų jiems virš galvos vėrėsi mažyčiai pilko ledo karoliukai.

Į visa tai jis žvelgė įtariai. Sakė, kad pavojuje atsidūrusiam žmogui dera sapnuoti pavojaus sapnus, o visa kita — tik ilgesio ir mirties šauksmas. Miegojo mažai ir prastai. Sapnuodavo, kad vaikšto po žydintį mišką, kur priešais juos, jį ir vaiką, skraido paukščiai, o dangus — žydras lig skausmo, bet mokėsi išsibudinti iš tokių sireniškų pasaulių. Gulėjo patamsyje ir jautė burnoje tirpstant slėpiningą persiko iš kažkokio vaiduoklio sodo skonį. Galvojo: jeigu gyventų pakankamai ilgai, pasaulis pamažėle išnyktų visas. Kaip tas tolydžio mirštantis ką tik apakusio žmogaus pasaulis, kur visa pamažėle blunka iš atminties.

Iš dienos sapnų kelyje nubusti nepajėgdavo. Plumpino toliau. Prisiminė ją visą, išskyrus kvapą. Kaip ji sėdėjo greta teatre, kaip pasilenkė į priekį klausydamasi muzikos. Paauksuotas voliutas, sienines žvakides ir aukštas kolonų pavidalo draperijų klostes abipus scenos. Ji laikė jo ranką savo skreite, ir per ploną vasarinės suknelės audinį jis užčiuopė jos kojinių viršų. Sustabdyk tą kadrą. O dabar šaukis iš aukštybių savo tamsos bei šalčio ir būk prakeiktas.

Iš dviejų rastų senų šluotų jis sukurpė valytuvus ir vielomis pritaisė juos prie vežimėlio, kad brauktų dideles šakas nuo kelio prieš ratus, berniuką pasodino į vežimėlio krepšį, pats atsistojo ant užpakalinio skersinio, kaip daro šunimis kinkytų rogių varovai, ir abu pasileido žemyn kalvomis, kūnais vairuodami vežimėlį posūkiuose kaip bobslėjininkai. Tai buvo pirmas kartas, kai vyriškis po ilgos pertraukos išvydo berniuką šypsantis.

Ties kalvos viršūne driekėsi kelio linkis ir išsukimas iš jo. Senas takas, vedantis per mišką tolyn. Jie išėjo iš kelio, atsisėdo ant suolo ir dairėsi virš slėnio, kuriame žemė bangavo smėliuotame rūke. Apačioje tvylojo ežeras. Šaltas, pilkas, sunkus maitvanagių nulestame kraštovaizdžio dubenyje.

— Kas ten, tėveli?

— Užtvanka.

— Kam ji?

— Ji sutvindė ežerą. Kol užtvankos nebuvo, apačioje tekėjo tik upė. Užtvanka tekantį pro ją vandenį naudojo sukti dideliems vėdintuvams, vadinamosioms turbinoms, kurios generuodavo elektrą.

— Kad viskas būtų apšviesta.

— Taip. Kad viskas būtų apšviesta.

— Ar galime nueiti ten pažiūrėti?

— Bijau, kad ji per toli.

— Ar ta užtvanka bus čia dar ilgai?

— Manau, kad taip. Ji pastatyta iš betono. Tikriausiai stovės dar šimtus metų. Net tūkstančius.

— Kaip manai, ar tame ežere gali būti žuvų?

— Ne. Tame ežere nėra nieko.

Senų seniausiai kažkur labai arti šios vietos jis stebėjo, kaip sakalas sminga žemyn per visą mėlynos kalno sienos ilgį, krūtinkauliu nusmeigia viduriniąją iš gervių pulko ir ją nusineša apačioj tekančios upės link, tokią išstypusią, pribaigtą, vilkdamas jos palaidas, sušiauštas plunksnas per Stingų rudens orą.

Grūdėtas oras. Joskonis tvyro burnoje. Juodu stovėjo lietuje tarsi naminiai gyvuliai. Paskui, laikydami brezentą virš galvos, toje apatiškoje dulksnoje patraukė priekin. Jų kojos buvo drėgnos ir sušalusios, o batai tiesiog akyse plyšo. Pernykštis derlius ant kalvos šlaitų — sunykęs susiplojęs. Pliki kalvagūbrio medžiai stirksojo lietuje, juodi, grublėti.

O sapnai tokie gausūs spalvų. Kaip dar kitaip mirtis tave pašauks? Nubudus šaltoje aušroje viskas beregint virto plėnimis. Lyg kažkokios staiga dienos šviesai atvertos senovės freskos, buvusios šimtmečiais palaidotos.

Rūkas išsisklaidė, šaltis irgi, ir jie galiausiai nusileido į erdvų žemupį, kur vis dar buvo matomi sudalyti arimai: viskas lig pat šaknų išmirę palei tuščias salpas. Jie trypčiojo po tą asfaltą. Aukšti sklembtų lentų namai. Rifliuotos geležies stogai. Rąstų kluonas lauke su nublukusių trijų metrų dydžio raidžių užrašu per visą stogo nuolydį: Aplankykite Uolos miestą.

Pakelės gyvatvorės virto juodų susiraizgiusių gervuogių eilėmis. Jokio gyvybės ženklo. Jis paliko berniuką stovėti ant kelio su revolveriu rankoje, o pats užlipo senais kalkakmenio laiptais ir, prisidengęs ranka akis, kad įžiūrėtų ką nors pro langus, nužingsniavo veranda. Vidun įėjo pro virtuvę. Ant grindų šiukšlės, seni laikraščiai. Porcelianas indaujoje su išsišovusia vidurine dalimi, puodeliai sukabinti ant kabliukų. Nužingsniavo koridoriumi ir sustojo svetainės tarpduryje. Jos kampe stovėjo senoviški vargonėliai su dumplėmis. Televizorius. Pigūs minkšti baldai ir sena rankų darbo vyšnios medžio drabužių spinta. Jis užkopė laiptais ir nužingsniavo per miegamuosius. Viskas apnešta plėnimis. Vaiko kambarys su žiūrinčiu į sodą kimštiniu šunimi ant palangės. Išnaršė drabužines. Išdraskė lovas ir išėjo su dviem geromis vilnos antklodėmis, nusileido laiptais žemyn. Podėlyje rado tris stiklainius naminių konservuotų pomidorų. Nupūtė nuo dangtelių dulkes ir apžiūrėjo juos. Kažkam prieš jį tie pomidorai jau buvo sukėlę įtarimą, galiausiai jis irgi jais suabejojo, išėjo lauk persimetęs per petį antklodes ir juodu vėl patraukė keliu.