Кормак Маккарти - Kelias

Vyriškis sėdėjo prie pilko lango gaubiamas pilkos šviesos apleistame name vėlyvą popietę ir skaitė laikraštį, kol berniukas miegojo. Įdomios naujienos. Neįprasti patrauklūs rūpesčiai. Aštuntą valandą raktažolė susiskleidžia. Jis stebėjo berniuką miegant. Ar padarysi tai? Kai ateis laikas? Ar sugebėsi?

Juodu tupėjo antkelio ir valgė šaltus seniai išsivirtus ryžius bei pupas. Jau pradėjusius rūgti. Nebuvo kur susikurti ugnies, kad ji nebūtų matoma. Miegojo susigūžę draugėn tarp sudvisusių skiautinių antklodžių patamsyje ir šaltyje. Vyriškis laikė berniuką prispaudęs prie savęs. Tokį menkutį. „Mano širdie, — ištarė. — Mano širdie.“ Tačiau žinojo, jei jis ir būtų geras tėvas, vis tiek galėjo būti taip, kaip sakė ji. Kad tas berniukas — viskas, kas buvo tarp mirties ir jo.

Vėlyvas metų laikas. Vyriškis vargiai težinojo, koks dabar mėnuo. Jis manė, kad jiems užteks maisto persikelti per kalnus, nors tikras nebuvo. Perėja per gūbrį buvo penkių tūkstančių pėdų aukštyje, o netrukus prasidės šalčiai. Sakė, jog jiems svarbiausia pasiekti pajūrį, tačiau nubudęs naktį žinojo, jog visa tai — tuščia ir neturi jokio pagrindo. Labai galimas daiktas, kad jie kalnuose numirs ir tiek tos bėdos.

Jie praėjo kurortinio miesto griuvėsius ir pasuko keliu į pietus. Mylių mylios sudegusio miško ant šlaitų ir sniegas anksčiau nei vyriškis tikėjosi. Ant kelio — jokių pėdsakų, niekur jokio gyvybės ženklo. Ugnies nujuodinti akmenys — it kokie lokių pavidalai ant tankiai mišku apaugusių šlaitų. Jis sustojo ant akmeninio tilto, kur vandenys apačioje miešėsi su tirštu moliu ir pamažėle susiplakdavo į pilką putą. Toje pačioje vietoje, kur kitados stebėdavo, kaip upėtakiai supasi tėkmėje, vilkdami savo tobulus šešėlius per dugno akmenis. Jie patraukė tolyn, berniukas klumpino vyriškio pramintu taku. Įsirėmę į vežimėlį, lėtai vingiuodami aukštyn keliais su staigiais posūkiais. Aukštai kalnuose vis dar degė laužai ir naktimis juodu matydavo jų šviesas — tamsiai oranžiškas, apneštas suodžių. Salo vis labiau, bet jie kūrendavo laužus kiaurą naktį ir palikdavo juos degančius, kai iš ryto patraukdavo tolyn. Vyriškis apmuturiavo berniuko ir savo kojas maišiniu audeklu, aprišo virve — kol kas sniegas nesiekė dešimties centimetrų, bet žinojo — kai tik jis taps gilesnis, jie gaus palikti vežimėlį. Jau dabar eiti buvo sunku, ir vyriškis dažnai sustodavo pailsėti. Atsukęs vaikui nugarą nuliumpino prie kelio krašto, susilenkė, rankomis įsirėmęs į kelius, ir kosėjo. Atsitiesė ir stovėjo žvelgdamas ašarotomis akimis. Ant pilko sniego — graži kraujo ūkana.

Nakvynės sustojo prie didžiulio akmens ir vyriškis iš mietų ir brezento sukurpė pastogę. Sukrovė laužą ir abu pradėjo vilkti žabarus, kad būtų kaip ištverti naktį. Išdriekė sudžiūvusių maudos šakų raizginį ant sniego, atsisėdo, susisupę į antklodes, stebėjo ugnį ir gėrė paskutinę kakavą, ištrauktą iš šiukšliadėžės prieš daugelį savaičių. Vėl snigo ir minkštos snaigės pamažėle leidosi iš juodumos žemyn. Vyriškis snūduriavo. Apgaubtas malonios šilumos. Ant jo užkrito berniuko šešėlis. Nešančio žabų glėbį. Jis stebėjo, kaip vaikas kursto liepsnas. Viešpaties Dievo ugnies drakonas. Aukštyn pliūptelėjo žiežirbos ir išnyko bežvaigždžiame danguje. Ne visi mirštantys žodžiai yra tiesa, o šis palaiminimas — ne mažiau tikras dėl to, kad atkirstas nuo savo pagrindo.

Jis nubudo paryčiais, kai laužas jau buvo vien žarijos, ir išėjo į kelią. Viskas tviskėte tviskėjo. Sakytum pagaliau sugrįžo dingusios saulės. Sniegas — oranžiškas ir virpantis. Miško gaisras skynėsi kelią palei pavojingus židinius virš jų, apniukusio dangaus fone švysčiodamas ir mirgėdamas nelyginant šiaurės pašvaistė. Nors ir visas sustiręs, vyriškis stovėjo ten ilgai. Toji spalva sujudino jame kažką seniai pamiršta. Išvardyk. Pasakyk litaniją. Prisimink.

Darėsi šalčiau. Niekas nejudėjo tame aukštame pasaulyje. Ore tvyrojo tirštas medžio dūmų tvaikas. Vyriškis stūmė vežimėlį per sniegą. Po kelias mylias kasdien. Visai nenutuokė, kaip dar toli iki viršūnės. Jie valgė tausodami maistą ir visą laiką buvo alkani. Vyriškis sustojo ir dairėsi aplinkui. Toli apačioje — upė. Kaip toli jie atkako?

Sapne ji sirgo ir jis ją slaugė. Tas sapnas atrodė kaip aukojimas, nors jis manė kitaip. Jis ja nepasirūpino, ji numirė viena kažkur tamsoje, ir nėra kito sapno nei kito pasaulio būdraujant, nei kitos pasakos pasekti.

Šitam kely nėra dievą bylojančių žmonių. Jie dingo, aš likau, ir jie drauge nusinešė pasaulį. Klausimas: kuo gi tas niekada nebus skirias nuo niekada nebuvo?

Nematomo mėnulio tamsa. Naktys dabar tik vos šviesesnės. Dieną ištremta saulė suka ratus aplinkui žemę lyg lempa nešina liūdinti motina.

Žmonės, sėdintys ant šaligatvio brėkštant aušrai, pusiau sudegę ir teberūkstantys drabužiuose. Tarsi nevykėliai savižudžiai sektantai. Kiti ateis jiems padėti. Metus ant kalnų gūbrių degė laužai, buvo girdėti beprotiškas giedojimas. Ir žudomų žmonių riksmai. Dieną — numirėliai, pasmeigti ant smaigų prie kelio. Ką jie padarė? Bausmių pasaulio istorijoje gal būta net daugiau negu nusikaltimų, pamanė jis, bet tai jam buvo menka paguoda.

Oras retėjo ir jis pamanė, kad viršūnė jau netoli. Gal net rytoj jie ją pasieks. Rytoj atėjo ir praėjo. Nebesnigo, tačiau ant kelio sniegas siekė penkiolika centimetrų ir stumti vežimėlį per tas įkalnes buvo be galo alinantis darbas. Jis pamanė, kad reiktų jį palikti. Kiek jie paneštų? Stovėjo ir žiūrėjo į tuos plikus šlaitus. Pelenai dribo ant sniego, kol jis beveik pajuodo.

Ties visais posūkiais atrodė, jog perėja — čia pat, ir staiga vieną vakarą jisai sustojo, apsidairė ir atpažino ją. Prasegė striukės apykaklę, nusmaukė gobtuvą ir stovėjo klausydamasis. Vėjas negyvose juodų maudų rikiuotėse. Tuščia automobilių stovėjimo aikštelė apžvalgos punkte. Berniukas stovėjo greta jo. Kur kartą, labai seniai, jis žiemą stovėjo su savo tėvu.

— Kas tai, tėveli? — paklausė berniukas.

— Tai kalnų perėja. Tai ji.

Iš ryto jie paspartino žingsnį. Buvo labai šalta. Po pietų vėl ėmė snigti, jie anksti susikūrė nakvynvietę, susigūžė po brezento nuolydžiu ir stebėjo, kaip į laužą leidžiasi snaigės. Ryte ant žemės per kelis pirštus gulėjo naujo sniego, bet nebesnigo ir buvo taip tylu, kad jie beveik girdėjo plakant savo širdis. Vyriškis užkrovė malkų ant žarijų, įpūtė ugnį, tada nuplumpino per sniegą ištraukti vežimėlio. Peržiūrėjo skardines, sugrįžo, jie susėdo prie laužo ir valgė paskutinius krekerius ir dešrą iš skardinės. Kuprinės kišenėje vyriškis rado paskutinį pusę pakelio kakavos, užplikė ją berniukui, tada prisipylė į savo puodelį karšto vandens ir sėdėjo, pūsdamas į jo kraštą.

— Tu pažadėjai to nedaryti, — prabilo berniukas.

— Ko?

— Tu juk žinai, tėveli.

Vyriškis išpylė karštą vandenį atgal į prikaistuvį, paėmė berniuko puodelį ir įsipylė truputį kakavos, tada grąžino jam puodelį.

— Turiu nuolat tave stebėti, — papriekaištavo vaikas.

— Žinau.

— Jeigu sulaužai mažus pažadus, sykiu sulaužai ir didelius. Tu taip sakei.

— Žinau. Bet aš nelaužysiu.

Jie kiaurą dieną pietiniu šlaitu klampojo nuo perėjos žemyn. Gilesnėse pusnyse vežimėlis išvis neberiedėjo ir vyriškiui tekdavo vilkti jį paskui save, viena ranka skinantis kelią. Bet kur, tik ne kalnuose, jie būtų ką nors radę, ką būtų galėję panaudoti kaip roges. Kokią nors seną metalinę iškabą ar stogo skardos lakštą. Autai ant kojų permirko kiaurai, juodu šalo ir drėko kiaurą dieną. Vyriškis palinko ant vežimėlio atsikvėpti, berniukas laukė. Kažin kas šaižiai pokštelėjo kažkur kalnuose. Paskui dar kartą. „Tai tik medis nuvirto, — paaiškino vyriškis. — Nieko baisaus.“ Berniukas žvelgė į negyvus pakelės medžius. „Nieko baisaus, — pakartojo vyriškis. — Anksčiau arba vėliau visi medžiai pasaulyje nuvirs. Bet ne ant mūsų.“