Кормак Маккарти - Kelias

Vežimėlį jie paliko skrodėje, uždengę jį brezentu, patraukė šlaitu aukštyn pro tamsius stovinčių medžių stulpus ton pusėn, kur vyriškis pamatė uolos iškyšą, atsisėdo abu po kabančia uola ir žvelgė į pilkas per slėnį plaikstomas lietaus paklodes. Buvo labai šalta. Sėdėjo susiglaudę, abu su striukėmis, susisupę dar ir į antklodę, netrukus lietus liovėsi ir buvo girdėti tik lašų varvėjimas miške.

Kai išsigiedrijo, jie nužingsniavo prie vežimėlio, nutraukė nuo jo brezentą, pasiėmė antklodes bei daiktus, kurių jiems prireiks nakčiai. Grįžo kalva atgal, ant sausos žemės po uola įsirengė nakvynvietę, vyriškis atsisėdo ir apkabino berniuką rankomis, mėgindamas sušildyti. Susivynioję į antklodes, žvelgiantys į bevardę tamsą, atėjusią jų apgaubti. Pilkas miesto pavidalas stojus nakčiai išnyko tarsi šmėkla, vyriškis uždegė lempą, pastatė ją atokiau nuo vėjo. Paskui abu išėjo į kelią, vyriškis paėmė berniuką už rankos, ir juodu užkopė į kalvos viršūnę, kur kelias pasiekė aukščiausią tašką, ten, stovėdami vėjyje, susivynioję į antklodes, ieškodami kokios nors ugnies ar lempos žymės, galėjo įžiūrėti tą tamsėjantį kraštą pietuose. Ten nieko nebuvo. Lempelė tarp uolų kalvos pakraštyje buvo ne daugiau nei šviesos krislas, ir jie netrukus grįžo.

Per drėgna, kad būtų galima užkurti ugnį. Suvalgė savo varganą maistą šaltą ir atsigulė į patalus, per vidurį pasistatę lempelę. Vyriškis atnešė berniuko knygą, tačiau berniukas buvo per daug pavargęs, kad klausytųsi skaitymo. „Ar galime palikti lempą degti, kol aš užmigsiu?“ — paklausė. — „Taip. Žinoma, galime.“

Berniukui ilgai nesisekė užmigti. Po kurio laiko jis pasisuko ir pažiūrėjo į vyriškį. Jo veidas toje menkoje šviesoje nuo lietaus paėjo juodais dryžiais, it kokio seno pasaulio tragiko.

— Ar galiu tavęs kai ko paklausti? — prabilo berniukas.

— Taip. Žinoma.

— Ar mes numirsime?

— Kada nors. Ne dabar.

— Ir mes vis dar einame į pietus?

— Taip.

— Vadinasi, sušilsime.

— Taip.

Gerai.

— Kas gerai?

— Nieko. Gerai, ir tiek.

— Miegok.

— Gerai.

— Aš užpūsiu lempą. Gerai?

— Gerai.

Paskui, truputį vėliau patamsyje:

— Ar galiu tavęs kai ko paklausti?

— Taip. Žinoma, gali.

— Ką tu darytum, jeigu aš numirčiau?

— Jei tu numirtum, aš irgi norėčiau numirti.

— Kad galėtum būti su manimi?

— Taip. Kad galėčiau būti su tavimi.

— Gerai.

Jis gulėjo irklausėsi, kaip miške varva vanduo. Visa ko pagrindas. Šaltis ir tyla. Velionio pasaulio plėnys, šaltų, laikinų vėjų pirmyn atgal nešiojamos po tuštumą. Nešamos tolyn, išbarstomos, ir vėlei nešamos tolyn. Viskas atšokę nuo savo sutvirtinimų. Tvyro be jokių ramsčių peleniniame ore. Palaikoma kvėpavimo, drebulio ir kvėpavimo. O kad mano širdis būtų akmuo.

Jis nubudo prieš aušrą ir stebėjo, kaip brėško pilka diena. Lėta ir pusiau matinė. Kol berniukas miegojo, atsikėlė, apsiavė batus ir susisupęs į antklodę nuėjo pro medžius. Nusileido iki įtrūkio uoloje ir ten susigūžė nuo kosulio, kosėjo ilgai. Paskui tiesiog atsiklaupė į plėnis. Pakėlė veidą į blykštančią dieną. „Tu čia? — sušnibždėjo. — Ar pagaliau tave išvysiu? Ar turi kaklą, kurį sučiupęs galėčiau tave pasmaugti? Ar turi širdį? Te tave amžiais lydi prakeikimas, ar turi sielą? O Dieve, — šnabždėjo, — o Dieve.“

Per tą miestą jie perėjo kitos dienos vidurdienį. Revolverį vyriškis laikė po ranka ant sulankstyto brezento pačiame vežimėlio viršuje. Berniuko nepaleido nuo savęs. Miestas kone visas buvo sudegęs. Jokio gyvybės ženklo. Automobiliai gatvėse sukepę su pelenais, viskas apnešta plėnimis ir dulkėmis. Fosilijų pėdsakai sukepusiam purve. Tarpduryje — sudžiūvęs lavonas, viena oda. Viepėsi šitai dienai. Vyriškis prisitraukė berniuką arčiau.

— Neužmiršk, — tai, ką įsidedi į galvą, palieka joje amžiams, — tarė. — Gal norėsi apie tai pagalvoti.

— Bet kai kuriuos dalykus juk pamiršti, ar ne?

— Taip. Pamiršti tai, ką nori prisiminti, ir prisimeni tai, ką nori pamiršti.

Už mylios nuo jo dėdės ūkio buvo ežeras, kur juodu rudenį išplaukdavo parsigabenti malkų. Jis sėdi valties gale, įmerkęs ranką į šaltą laivakelį, o dėdė palinkęs ant irklų. Senuko pėdos, apautos juodos ožkiuko odos batais, įsispyrusios į ramsčius. Šiaudinė jo skrybėlė. Pypkė su galvute iš kukurūzų burbuolės dantyse ir nuo jos nutįsusi plona seilių trykšlė. Prilaikydamas irklų rankenas dėdė pasisuko nužvelgti kranto tolumoje, išsitraukė iš burnos pypkę, kad viršutine plaštakos puse nusivalytų smakrą. Krantas buvo apkraštuotas beržais, blyškiais it kaulai tamsiai žalių spygliuočių fone. Ežero pakraštys — akmenų metinys iš išsiklaipiusių, pilkų ir sudūlėjusių kitados uraganų išrautų medžių kelmų. Patys medžiai — jau seniai išgabenti ir sunaudoti malkoms. Dėdė pasuko valtį, įkabino irklus, ir juodu slinko per smėlingas seklumas, kol trancas užkabino smėlį. Tyrame vandenyje, išvertęs pilvą, siūbavo negyvas ešerys. Geltoni lapai. Jie paliko batus ant šiltų dažytų lentų, ištempė valtį į krantą ir išmetė prie virvės galo pririštą inkarą — betono prigrūstą skardinę nuo kiaulės taukų su pentimi viduj. Ėjo abu krantu, papsėdamas pypkę dėdė apžiūrinėjo kelmus, pečius buvo apsivyniojęs manilinių kanapių virve. Išsirinko vieną ir abudu jį vertė, klibindami šaknis kaip svirtį, kol galiausiai jis beveik plūduriavo vandenyje. Kelnės buvo atraitotos iki kelių, tačiau vis tiek sušlapo. Virvę pririšo prie lentjuostės valties gale ir vėlei nuirklavo per ežerą, iš lėto trūkčiodami paskui save kelmą. Buvo jau beveik vakaras. Vien tiktai lėtas ir tolygus įkabų džerkšt ir šlept. Ežeras — tamsus stiklas, o palei krantą išsidriekusios langų šviesos. Kažkur įjungtas radijas. Nė vienas jų nepratarė nė žodžio. Tai buvo tobula jo vaikystės diena. Diena, į kurią turėtų lygiuotis kitos.

Ateinančias dienas ir savaites jie ir toliau traukė į pietus. Vieniši ir atkaklūs. Atšiaurus kalvotas kraštas. Namai iš aliuminio. Kartais pro tuščius atžalyno medienos stovus išvysdavo magistralinio greitkelio atkarpas apačioje. Šalta ir šąla dar labiau. Už aukštos properšos kalnuose sustojo ir žvelgė virš didžiulės prarajos į pietus, kur žemė, kiek akis užmato, buvo išdegusi — pajuodę akmenys, kyšantys iš plėnimis nuklotų rėvų, plėnių lavinos, kylančios aukštyn ir slenkančios tolyn per tyrus. Pėdsakas rūškanos saulės, nemačiom slenkančios už tų tamsybių.

Dienų dienas jie brido per tą pridegintą vietovę. Berniukas rado pieštukų, nupiešė iltis ant savo veido kaukės ir nesiskųsdamas klumpino toliau. Priekinis vežimėlio ratas išsiklibino. Ką daryti? Ogi nieko. Kur dar prieš jiems ateinant viskas supleškėjo į pelenus, ugnies nesusikursi, tad naktys buvo ilgiausios, tamsiausios ir šalčiausios iš visų jų patirtų. Tokios šaltos, kad būtų suskaldžiusios akmenis. Atėmusios gyvybę. Vyriškis laikė prispaudęs prie savęs virpantį berniuką ir skaičiavo kiekvieną menkiausią įkvėpimą toje juodumoje.

Jis pabudo nuo tolimo griaustinio grumenimo ir atsisėdo. Silpna šviesa aplinkui, virpanti ir atsiradusi iš niekur, užlūžusi kampu slenkančių suodžių lietuje. Užtraukė brezentą ant berniuko ir ant savęs, ilgai gulėjo nubudęs ir klausėsi. Jei jie sušlaps, nebus kur išsidžiovinti. Jei jie sušlaps, tada tikriausiai mirs.

Juoduma, kurioje jis nubusdavo tomis naktimis, buvo neperregima ir nematoma. Juoduma, nuo kurios stengiantis įsiklausyti įskausdavo ausys. Jis dažnai gaudavo atsikelti. Jokio garso, tiktai vėjas plikuose pajuodusiuose medžiuose. Jis atsistojo ir stovėjo svirduliuodamas toje šaltoje autistiškoje tamsoje, ištiesęs rankas priekin, kad išlaikytų pusiausvyrą, o vestibuliarinis aparatas kaukolėje kepte kepė savo skaičiavimus. Sena istorija. Ieškoti į ką atsiremti. Kristi tiktai pasvirus. Žengė dideliais žingsniais į niekumą, juos skaičiuodamas, kad grįždamas nepaklystų. Užsimerkęs, irdamasis rankomis. Atsiremti į ką? Kažką bevardį naktyje, į rūdgyslę ar motininę uolieną. Kuriai jis ir žvaigždės — bendras palydovas. Lyg ta didžioji švytuoklė savo rotondoje kiaurą dieną įspaudžianti slinktį visatos, apie kurią, gali sakyti, nežino nieko, nors žinoti turėtų.