Кормак Маккарти - Kelias

Iš anglų kalbos vertė

Violeta Tauragienė

ŠI KNYGA SKIRIAMA

JOHNUI FRANCISUI MCCARTHY

Nubudęs miške tamsią,šaltą naktį jis ištiesė ranką, norėdamas paliesti šalia gulintį vaiką. Naktys tamsesnės už pačią tamsą, o kiekviena diena kaskart pilkesnė už praėjusią. Tarsi kažin kokios šaltos glaukomos pradžia, visiškai išblausinanti pasaulį. Ranka pakildavo ir minkštai nusileisdavo sulig kiekvienu brangiu įkvėpimu. Jis pastūmė plastmasinį brezentą, kilstelėjo apvilktą dvokiančiais drabužiais, apsiaustą dvokiančiomis antklodėmis kūną ir žvelgdamas į rytus ieškojo šviesos, bet jos nebuvo. Sapne, iš kurio nubudo, klaidžiojo po olą, o vaikas vedė jį už rankos. Jų žibinto šviesa ribuliavo, slinkdama per kalcito kristalus drėgnomis kalkakmenio sienomis. Tarsi legendų piligrimai, praryti ir pradingę kažin kokio granitinio žvėries viduj. Gilūs akmens dūmtakiai, kuriuose varvėjo ir čiurleno vanduo. Tyloje mušdamas žemės minutes, valandas ir jos dienas bei be paliovos slenkančius metus. Kol juodu pagaliau sustojo didžiulėje akmens apjuostoje erdvėje, kurioj tvylojo juodas labai senas ežeras. O jo tolimiausiame krante — padaras, iškėlęs varvančią burną iš akmenimis apjuosto tvenkinio, žvelgiantis į šviesą visiškai baltomis nieko nematančiomis akimis tarsi jos būtų voro kiaušinėliai. Jis vis lingavo galvą virš vandens paviršiaus, lyg norėdamas užuosti tai, ko nematė. Gūžėsi, toks blyškus, nuogas ir perregimas, jo alebastro kaulai metė šešėlį ant uolų užpakaly. Jo viduriai, jo plakanti širdis. Smegenys, tvinksinčios dulsvo stiklo varpe. Palingavo galvą į šonus, tylomis sudejavo, apsisuko, nusvirduliavo šalin ir be garso nuliuoksėjo į tamsą.

Vos tik nušvitus pilkai brėkšmai jis atsistojo, palikęs miegantį berniuką išėjo į kelią ir atsitūpęs tyrinėjo kraštą, plytintį pietuose. Bergždžią, tylų, bedievį. Pamanė, kad jau spalis, tačiau nebuvo tikras. Jau daugel metų neturėjo kalendoriaus. Jie traukė į pietus. Dar vienos žiemos čia nebeištvertų.

Kai prašvito tiek, kad jau buvo galima pasinaudoti žiūronais, jis išžvalgė slėnį apačioje. Viskas blanko tamsybėse. Viršum asfalto sūkuriavo minkštos palaidos plėnys. Jis tyrinėjo viską, ką pavyko įžiūrėti. Kelio atkarpas tolumoje tarp nebegyvų medžių. Ieškojo ko nors, kas turėtų spalvą. Arba judėtų. Kokio nors ore tvyrančio dūmo pėdsako. Nuleido žiūronus, nusmaukė nuo veido marlės kaukę, nusivalė nosį į riešo viršų ir vėl ėmė žvalgyti kraštą. Paskui tiesiog sėdėjo su žiūronais rankose ir stebėjo, kaip viršum žemės stingo peleninė aušra. Žinojo viena: kad vaikas — jo pagrindas. Tarė: jei jis — ne Dievo žodis, tai Dievas niekada nėra prabilęs.

Kai grįžo, berniukas dar miegojo. Vyriškis nutraukė nuo jo mėlyną plastmasinį brezentą, sulankstė ir nunešė į parduotuvės vežimėlį, įgrūdo jį vidun ir grįžo nešinas lėkštėmis bei kukurūzų miltų pyragėliais plastmasiniame maišelyje ir plastmasiniu buteliu sirupo. Patiesė ant žemės nedidelį brezentą, kurį jiedu naudojo kaip stalą, išdėliojo viską ant jo, išsitraukė iš už diržo revolverį, padėjo jį ant staltiesės, paskui sėdėjo ir žiūrėjo į miegantį berniuką. Šis naktį nusitraukė kaukę, ir ji kažkur tarp antklodžių pasimetė. Vyriškis stebėjo berniuką, paskui ėmė žiūrėti pro medžius į kelią. Toji vieta buvo nesaugi. Dabar, kai diena jau išaušo, juos gali pamatyti nuo kelio. Berniukas apsivertė tarp antklodžių. Paskui atsimerkė.

— Labas, tėveli, — pasakė.

— Aš čia.

— Žinau.

Po valandos juodu jau buvo ant kelio. Vyriškis stūmė vežimėlį, abudu nešėsi kuprines. Kuprinėse buvo svarbiausi daiktai. Jei kartais tektų palikti vežimėlį ir bėgti paknopstom. Prie vežimėlio rankenos buvo priveržtas chromuotas motociklo veidrodis, vyriškis žiūrėdavo pro jį į kelią už nugaros. Jis trūktelėjo kuprinę aukštyn ant pečių ir nužvelgė tą nykų kraštą. Kelias buvo tuščias. Apačioje, nedidukame slėnyje — vis dar pilkas upės serpantinas. Sustingęs ir ryškus. Palei krantą — sudžiūvusių nendrių sunkenybė. „Ar gerai jautiesi?“ — paklausė vyriškis. Berniukas linktelėjo galvą. Ir juodu leidosi tuo asfaltuotu keliu, gaubiami nykios šautuvo metalą primenančios šviesos, vilkdami kojas per plėnis, — visas pasaulis vienas kitam.

Jie perėjo per upę senu betoniniu tiltu ir už kelių mylių aptiko pakelės degalinę. Stovėjo ant kelio ir ją apžiūrinėjo. „Manau, reikėtų ją patikrinti, — tarė vyriškis. — Užmesti akį.“ Piktžolės, per kurias jie brido, trupėjo aplink juos į dulkes. Jie perėjo suskeldėjusio asfalto aikštelę ir išvydo baką pompoms. Dangčio jau nebebuvo, vyriškis atsigulė, pasirėmė alkūnėmis, norėdamas pauostyti vamzdį, tačiau benzino kvapas buvo jau tik gandas, silpnas, išsivadėjęs. Jis atsistojo ir apžiūrėjo pastatą. Kad ir kaip buvo keista, pompos su žarnomis vis dar kabojo kur kabojusios. Langai neišdaužyti. Durys į aptarnavimo skyrių buvo atviros, ir vyriškis įėjo vidun. Prie vienos sienos buvo pritaisyta įrankių dėžė. Vyriškis patikrino jos stalčius, tačiau nerado nieko, kuo būtų galima pasinaudoti. Geri pusės colio sriegio lizdai. Reketas. Jis stovėjo ir dairėsi po tą garažą. Metalinė šiukšlių pilna statinė. Nuėjo į kabinetą. Visur — dulkės ir pelenai. Berniukas liko stovėti tarpduryje. Metalinis stalas, kasos aparatas. Keletas senų automobilių žinynų, išsipūtusių ir kiaurai permirkusių. Linoleumas dėmėtas ir išsirangęs nuo vandens, kurį praleido stogas. Vyriškis žengė prie stalo ir sustojo. Paskui nukėlė telefono ragelį ir surinko seną tėvo namų telefono numerį. Berniukas nenuleido nuo jo akių. „Ką tu darai?“ — paklausė.

Nuėjęs keliu ketvirtį mylios vyriškis sustojo ir atsigręžė. „Mes nepagalvojame, — pasakė. — Turime grįžti.“ Nustūmė vežimėlį nuo kelio, palenkė taip, kad jo nesimatytų, tada paliko kuprines ir grįžo į degalinę. Aptarnavimo skyriuje vyriškis ištraukė plieninę statinaitę su šiukšlėmis, apvertė ją ir sugraibė visas plastmasines alyvos kvortas. Paskui abudu atsisėdo ant grindų ir, apvertę ja virš kaistuvo, iš vienos paskui kitą išvarvino visas nuosėdas, kol galiausiai surinko beveik kvortą variklio alyvos. Vyriškis užsuko plastmasinį dangtelį, nuvalė indą skuduru, pasvėrė rankoje. Alyva jų apskretėlei lempiūkštei, kad pasišviestų per ilgas pilkas sutemas, per ilgas pilkas aušras. „Dabar gali man paskaityti kokią nors istoriją, ar ne, tėveli?“ — paklausė berniukas. — „Taip, — atsakė vyriškis. — Galiu.“

Upės slėnio tolumoje kelias kirto visiškai juodą išdagą. Suanglėję medžių kamienai be šakų driekėsi į visas puses. Sūkuriuojančios ant kelio plėnys ir plonai stūgaujančios vėjyje aklų vielų rankos, nukarusios nuo pajuodusių elektros stulpų. Sudegęs namas skynime, o už jo — plikų, pilkų pievų platybės bei atviras raudonas žemės krantas su apleistų kelio darbų pėdsakais. Toliau skelbimų lentos palei kelią reklamavo motelius. Viskas taip pat, kaip ir anksčiau, tik išblukę ir sumaitota darganų. Ant kalvos viršūnės juodu sustojo šaltyje ir vėjyje atgauti kvapo. Vyriškis pažvelgė į berniuką. „Viskas gerai“, — pasakė tas. Vyriškis uždėjo ranką jam ant peties ir linktelėjo galva į atvirą po jais nusidriekusį kraštą. Išsitraukė iš vežimėlio žiūronus, stovėjo ant kelio ir žvalgė pro juos lygumą apačioje, kur pilkumoje lyg tyruose nuškicuotas piešinys anglimi dūlavo miesto pavidalas. Žiūrėti nebuvo į ką. Jokio dūmo. „Ar galiu pažvelgti?“ — paklausė berniukas. — „Taip. Žinoma, gali.“ Berniukas palinko ant vežimėlio ir pasukęs ratuką prisitaikė žiūronus. „Ką matais — paklausė vyriškis. „Nieko. — Ir nuleido žiūronus. — Lyja.“ — „Taip, — atsakė vyriškis. — Žinau.“