Кормак Маккарти - Kelias

Здесь есть возможность читать онлайн «Кормак Маккарти - Kelias» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Жанр: sf_postapocalyptic, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Kelias: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Kelias»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Ši hipnotizuojanti istorija apie griuvėsiais virtusį pasaulį ir žmoniją ištikusį košmarą – lyg gairė, parodanti tai, ką geriausio ir ką blogiausio žmonija gali sukurti. Knygoje vaizduojama ateitis, kurioje nebėra nei tęstinumo, nei vilties; bet du herojus, tėvą ir sūnų, keliaujančius per dyką žemę, palaiko meilė jie vienas kitam ištisas pasaulis. KELIAS, savęs pažinimo metafora, pasakoja apie beviltišką atkaklumą ir švelnumą, padedantį žmonėms išgyventi visiškos nusiaubties akivaizdoje.

Kelias — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Kelias», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Miesto pakraštyje užėjo prekybos centrą. Apšnerkštoje automobilių stovėjimo aikštelėje — keli seni vežimėliai. Savo vežimėlį paliko aikštelėje ir nupėdino šiukšlinais tarpais tarp eilių. Maisto skyriuje dėžių dugne rado truputį labai senų šparaginių pupelių ir tai, kas, regis, kitados buvo abrikosai, džiūvę taip ilgai, jog susiraukšlėjo į savo pačių atvaizdus. Berniukas sekė vyriškiui iš paskos. Lauk išsigavo pro užpakalines duris. Siauroje gatvelėje už parduotuvės — keli vežimėliai prekėms vežti, visi baisiausiai surūdiję. Jie vėl perėjo per parduotuvę, ieškodami antro vežimėlio, tačiau nerado. Prie durų gulėjo du nuversti ir laužtuvu atidaryti nealkoholinių gėrimų automatai. Pelenuose pilna pažirusių monetų. Vyriškis atsisėdo, panaršė po nusiaubtų automatų mechanizmą ir antrajame ranka užkliuvo už šalto metalinio cilindro. Iš lėto ištraukė ranką, sėdėjo ir žiūrėjo į kokakolą.

— Kas tai, tėveli?

— Vaišės. Tau.

Kas tai?

— Eikš. Atsisėsk.

Vyriškis atlaisvino berniuko kuprinės diržus, pastatė ją ant grindų jam už nugaros, užkišo nykščio nagą už aliuminio veržtuko ant skardinės viršaus ir atidarė ją. Prilenkė nosį prie skystų putų, kylančių iš skardinės, paskui padavė ją berniukui:

— Gerk, — paragino.

Berniukas paėmė skardinę.

— Jis putojantis, — pasakė.

— Gerk.

Berniukas pažiūrėjo į tėvą, paskui palenkė skardinę ir ėmė gerti. Sėdėjo ir mąstė apie tą gėrimą.

— Labai skanu, — pasakė.

— Taip.

— Pagerk ir tu, tėveli.

— Aš noriu, kad tu išgertum viską.

— Pagerk.

Vyriškis paėmė skardinę, gurkštelėjo ir grąžino berniukui.

— Tu gerk, — pasakė. — Pasėdėkime čia.

— Nes niekada negausiu išgerti kitos, taip?

— Niekada — ilgas laiko tarpas.

— Žinoma, — atsakė berniukas.

Sutemus kitai dienai jie jau buvo mieste. Ilgi betono sukiniai išvažiavimuose iš magistralinio greitkelio — lyg erdvaus juoko paviljono griuvėsiai tolumoje nusidriekusių tamsybių fone. Revolverį vyriškis laikė užsikišęs priekyje už diržo, striukės užtrauktukas — atsegtas. Visur aplinkui — mumijomis virtę lavonai. Mėsa priskretusi prie kaulų, raiščiai sudžiūvę taip, jog lankstėsi kaip viela. Susitraukę ir persikreipę balintos drobės spalvos veidai — it neseniai iš pelkės ištrauktų ten šimtmečiais išgulėjusių kūnų, pageltusi dantų aštriatvore. Visi jie buvo basi, sakytum kokio pasaulietinio ordino piligrimai, nes visų jų batai buvo seniai pavogti.

Juodu traukė tolyn. Vyriškis nesiliovė sekęs veidrodėlyje, kas dedasi jiems už nugarų. Vienintelis judantis daiktas gatvėse buvo vėjo pučiamos plėnys. Jie perėjo aukštą betono tiltą per upę. Apačioje — dokas. Pramogų laiveliai, pusiau įgrimzdę į pilką vandenį. Aukšti nuo suodžių apsiblausę jų dūmtraukiai.

Kitą dieną už kelių mylių į pietus nuo miesto, ties kelio posūkiu, kone pasiklydę tarp sudžiūvusių gervuogynų, jie užėjo seną karkasinį namą, su kaminais, su frontonais ir akmenine siena. Vyriškis sustojo. Paskui pradėjo stumti vežimėlį įvažiuojamąja alėja.

— Kas čia per vieta, tėveli?

— Tai namas, kuriame aš užaugau.

Berniukas stovėjo ir žiūrėjo į tą namą. Apsilaupiusi sienų apkala apačioje buvo beveik visa nuplėšta malkoms, vinys ir izoliacinė medžiaga stirksojo neuždengtos. Ant betoninės terasos gulėjo supuvusios atsijos, atneštos iš užpakalinės verandos.

— Ar užeisim vidun?

— Kodėl gi ne?

— Aš bijau.

— Negi nenori pamatyti, kur aš gyvenau?

— Ne.

— Nebijok.

— Ten gali kas nors būti.

— Nemanau.

— O jeigu bus?

Vyriškis stovėjo pakėlęs akis į frontoną ir žiūrėjo į savo buvusį kambarį. Paskui pažvelgė į berniuką.

— Nori palaukti čia?

— Ne. Tu visada taip sakai.

— Atsiprašau.

— Žinau. Bet tu taip darai.

Jie išsinėrė iš kuprinių, paliko jas terasoje, spyriais prasiskynė kelią pro šiukšles verandoje ir įsibrovė į virtuvę. Berniukas buvo tvirtai įsikibęs jam į ranką. Viskas čia atrodė beveik taip pat, kaip išliko vyriškio atmintyje. Kambariai tušti. Kambarėlyje prie valgomojo stovėjo plika geležinė lova, metalinis sulankstomas stalas. Tos pačios ketaus grotelės mažame židinyje. Pušiniai sienų paneliai buvo nuplėšti, liko vien tik balanų juostos. Vyriškis sustojo prie sienos. Dažytose židinio atbrailos lentose nykščiu užčiuopė skylutes, išmuštas plačiagalvių vinių, ant kurių prieš keturiasdešimt metų kabodavo puskojinės. „Kai aš buvau dar vaikas, čia švęsdavome Kalėdas.“ Pasisuko ir apsižvalgė po nusiaubtą kiemą. Sudžiūvusių alyvų raizgalynė. Gyvatvorės pavidalo. „Saitais žiemos vakarais, kai audra nutraukdavo elektros laidus, su seserimis sėdėdavome čia prie ugnies ir ruošdavome pamokas.“ Berniukas nenuleido nuo jo akių. Stebėjo besikreipiančius į jį nematomus pavidalus. „Mums metas eiti, tėveli“, — priminė. — „Taip“, — sutiko vyriškis. Bet iš vietos nepajudėjo.

Jie perėjo per valgomąjį, kur židinio plytos buvo tokios pat geltonos, kaip tądien, kai jis buvo sumūrytas, nes motina neapsikęsdavo, kai jos pajuosdavo. Grindys išsiklaipė nuo lietaus vandens. Svetainėje gulėjo sutrupėjusių kažkokio gyvūnėlio kaulų krūvelė. Gal katės. Prie durų — stiklinė. Berniukas suspaudė vyriškio ranką. Jie užkopė laiptais, pasisuko ir nužingsniavo koridoriumi. Ant grindų kėpsojo maži drėgno tinko kūgiai. Apnuogintos medinės lubų lentjuostės. Vyriškis stovėjo savo kambario tarpduryje. Nedidelė erdvė pakraigėje. „Aš čia miegodavau.

Mano lova stovėjo prie šitos sienos. Tomis naktimis, tais tūkstančiais naktų, kai aplankydavo vaiko vaizduotės sukurti sapnai, — tie prašmatnūs arba baugūs pasauliai, kuriuos gali įsivaizduoti, bet iš tikrųjų jų niekada nebūna.“ Jis atidarė drabužinės duris, pusiau tikėdamasis rasti savo vaikystės daiktus. Pro stogą įspindo atvira šalta dienos šviesa. Pilka kaip jo širdis.

— Mums metas eiti, tėveli. Ar jau galime eiti?

— Taip. Galime.

— Man baisu.

— Žinau. Atsiprašau.

— Man tikrai baisu.

— Viskas gerai. Mums nereikėjo čia ateiti.

Praslinkus trims naktims rytų kalnų papėdėje vyriškis nubudo patamsyje išgirdęs kažką artėjant. Gulėjo rankas prispaudęs prie šonų. Drebėjo žemė. Ji artinosi prie jų.

— Tėveli? — pašaukė berniukas. — Tėveli?

— Tššš. Nurimk.

— Kas tai, tėveli?

Tatai artėjo, garsėjo. Viskas aplink drebėjo. Paskui tatai praslinko po jais kaip požeminis traukinys, nugrumėjo tolyn į naktį ir pradingo. Berniukas verkdamas įsikibo į vyriškį, įkniubo galva jam į krūtinę.

— Tššš. Nusiramink.

— Man taip baisu.

— Žinau. Viskas gerai. Viskas jau praėjo.

— Kas tai buvo, tėveli?

— Tai buvo žemės drebėjimas. Jis jau praėjo. Mums nieko nenutiko. Tššš.

Pačiais pirmaisiais metais keliai buvo pilni pabėgėlių, į savo drabužius susisiautusių lyg į drobules. Užsismaukusių ant veido kaukes, su apsauginiais akiniais, sėdinčių savo skarmaluose ant šalikelių tarsi lakūnai iš sudužusio lėktuvo. Su visokio šlamšto prikrautais karučiais. Velkančių vaikiškus ar rankinius vežimėlius. Kaukolėse žibančiomis akimis. Tikėjimą praradę žmonių kiautai, svyrinėjantys grindiniu it klajokliai karštligės apimtoje šalyje. Galiausiai atsivėręs visa ko trapumas. Senos nerimą keliančios problemos, išsisklaidžiusios tuštumoje ir naktyje. Paskutinė kurio nors daikto akimirka drauge nusineša visą jų kategoriją. Išjungia šviesą ir išeina. Apsidairyk aplinkui. Visada — ilgas laiko tarpas. Bet berniukas žinojo tai, ką žinojo. Visada — išvis ne laikas.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Kelias»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Kelias» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Кормак Маккарти - Кони, кони…
Кормак Маккарти
Кормак Маккарти - Дорога [Литрес]
Кормак Маккарти
Кормак Маккарти - Советник
Кормак Маккарти
libcat.ru: книга без обложки
Кормак Маккарти
libcat.ru: книга без обложки
Кормак Маккарти
Кормак Маккарти - Пътят
Кормак Маккарти
Кормак Маккарти - За чертой
Кормак Маккарти
Кормак Маккарти - Старикам тут не место
Кормак Маккарти
Кормак Маккарти - Кровавый меридиан
Кормак Маккарти
Кормак МакКарти - Дорога
Кормак МакКарти
Отзывы о книге «Kelias»

Обсуждение, отзывы о книге «Kelias» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x