Кормак Маккарти - Kelias

— Pabūkim čia dar vieną dieną.

— Čia nesaugu.

— O gal mes galim rasti kokią nors kitą vietą prie šitos upės.

— Turim judėti į priekį. Turim traukti į pietus.

— Ar šita upė teka į pietus?

— Ne.

— Ar galėčiau pažiūrėti ją žemėlapyje?

— Taip. Palauk, ištrauksiu jį.

Sudriskęs naftos kompanijos kelių žemėlapis kitados buvo ištisinis, o dabar iš jo liko atskiri lapai, kampuose sunumeruoti pieštuku, kad būtų galima jį vėl sudėti. Vyriškis perbėgo pirštais per suminkštėjusius lapus ir ištiesė tuos, kurie rodė jų buvimo vietą.

— Mes pereisime tiltą čia. Regis, jis už trylikos kilometrų ar panašiai. Štai čia upė. Ji teka į rytus. Mes eisime keliu štai čia, 36 ) palei rytinį kalnų šlaitą. Tos juodos linijos žemėlapyje — mūsų keliai. Valstijų keliai.

— Kodėl jie vadinami valstijų keliais?

— Nes kitados priklausė valstijoms. Tam, kas buvo vadinama valstijomis.

— Bet valstijų jau nebėra?

— Ne.

— Kas joms nutiko?

— Nelabai žinau. Geras klausimas.

— O keliai tebėra.

— Taip. Dar kurį laiką bus.

— Kaip ilgai?

— Nežinau. Gal dar ilgokai. Nėra kam jų sunaikinti, tad kurį laiką jie dar tvers.

— Bet juose nebebus automobilių nei sunkvežimių.

— Nebebus.

— Gerai.

— Ar tu jau pasiruošęs?

Berniukas linktelėjo galva. Jis nusišluostė į rankovę nosį, užsidėjo kuprinukę, vyriškis sudėjo atgal žemėlapio dalis, atsistojo, ir berniukas pro pilką medžių užtvarą nusekė jam iš paskos į kelią.

Kai apačioje pasirodė tiltas, jie išvydo skersai jo dryksantį didžiulį į sulenktus geležinius turėklus įstrigusį avariją patyrusi vilkiką. Vėl lijo, jie ten stovėjo, o lietus švelniai teškeno į brezentą. Įdėmiai žvelgė iš mėlynos tamsos po plastiku.

— Ar mes galėtume jį apeiti? — paklausė berniukas.

— Nemanau. Gal kartais galėtume po juo pralįsti. Gali tekti iškrauti vežimėlį.

Tiltas upės krantus jungė viršum jos slenksčio. Priėję kelio posūkį jie išgirdo jį ūžiant. Vėjas plėšė žemyn siauru tarpekliu; tvirtai laikydami brezento, į kurį buvo susisiautę, kampus, jie užstūmė vežimėlį ant tilto. Pro geležinius turėklus matė upę. Po jos slenksčiu driekėsi geležinkelio tiltas, paremtas kalkakmenio stulpais. Stulpų akmenys virš upės nuo pakilusio vandens buvo gerokai dėmėti, o upės linkis — užgrioztas didžiulėmis juodomis šakomis, krūmais bei medžių kamienais.

Tasai vilkikas riogsojo čia jau daug metų, jo padangos po ratlankiais buvo subliūškusios ir susiraukšlėjusios. Priekis kėksojo įsispraudęs į tilto turėklus, o priekaba, nuo viršutinės plokštės nuslydusi į priekį, buvo užspaudusi vairuotojo kabinos galą. Užpakalinė priekabos dalis nukaro, išlenkė turėklą kitoje tilto pusėje ir kabojo virš upės tarpeklio, išlindusi per kokį metrą. Vyriškis stumtelėjo vežimėlį po priekaba, bet užkliuvo jo rankena. Jiems teko pakišti jį po apačia pavertus ant šono. Uždengęs brezentu vyriškis paliko vežimėlį lietuje, paskui abudu kaip antinai nukrypavo po priekaba, vyriškis paliko ten, sausoje vietoje, susigūžusį berniuką, o pats užlipo ant benzino bako laiptelio, nuvalė nuo stiklo vandenį ir pažvelgė į kabinos vidų. Tada žengė atgal, pasistiebė, atidarė duris, įlipo į kabiną ir vėl uždarė duris. Sėdėjo jos viduje ir žvalgėsi aplinkui. Senas sulankstomas gultas už sėdynės, pritinkantis šuns būdai. Ant grindų — popieriai. Dėtuvė buvo atidaryta, bet tuščia. Vyriškis nusiropštė į galą tarp sėdynių. Ten ant suolo gulėjo kietas sudrėkęs čiužinys ir stovėjo mažytis šaldytuvas atviromis durimis. Žemyn nulenkiamas stalas. Ant grindų — seni laikraščiai. Vyriškis patikrino faneros spinteles virš galvos, bet jos buvo tuščios. Po suolu gulėjo stalčiai, jis juos ištraukė ir peržvelgė juose buvusį šlamštą. Vėl nusikabarojo į kabiną, atsisėdo į vairuotojo sėdynę ir pro lėtą lietaus čiurkšlę ant stiklo žiūrėjo žemyn į upę. Smulkus lietaus barbenimas į metalinį stogą ir pamažėle ant visko nusileidžiančios sutemos.

Tą naktį jie miegojo vilkike, iš ryto lietus liovėsi, ir jie iškrovė vežimėlį, viską po vilkiko apačia prakišo į kitą pusę ir ten vėl sukrovė atgal. Po tiltu, maždaug trimis metrais žemiau, dryksojo pajuodusios sudegintų padangų liekanos. Vyriškis stovėjo ir žiūrėjo į priekabą.

— Kaip manai, kas joje? — paklausė.

— Nežinau.

— Mudu čia ne pirmieji. Todėl tikriausiai nieko.

— Į ją nėra kaip įsigauti.

Vyriškis priglaudė ausį prie priekabos krašto, padaužė delnu per metalo lakštą.

— Skamba lyg būtų tuščia, — tarė. — Gal į ją galima patekti pro stogą. Kitaip kas nors jau būtų prapjovęs šone skylę.

— Kuo gi būtų galėjęs prapjauti?

— Būtų radęs ką nors.

Vyriškis nusivilko striukę, užmetė ją ant priekabos viršaus, tada užlipo ant vilkiko buferio, paskui ant variklio gaubtuvo, tada per priekinį stiklą užsikabarojo ant kabinos viršaus. Ten atsistojo, pasisuko ir pažvelgė žemyn į upę. Po kojomis — drėgnas metalas. Pažvelgė į berniuką. Tasai atrodė sunerimęs. Vyriškis pasisuko, pasistiebė, įsikibo į priekabos priekį ir pamažėle prisitraukė aukštyn. Daugiau nebuvo kas daryti, prisitraukti liko labai nedaug. Perkėlė vieną koją per kraštą ir pakibo ant jo. Paskui dar prisitraukė, persirito per kraštą ir atsisėdo.

Stogo trečdalio atstu švietė stoglangis ir vyriškis nurepečkojo prie jo. Dangčio jau nebebuvo, iš furgono tvoskė drėgna fanera ir tas prarūgęs jam jau pažįstamas kvapas. Kelnių kišenėje jis turėjo žurnalą, išsitraukė jį, išplėšė kelis lapus, suglamžė juos, išsitraukė žiebtuvėlį, uždegė lapus ir nusviedė juos į tamsą. Pasigirdo tylus švilpesys. Vyriškis nupūtė dūmus ir pažvelgė į furgono vidų. Maža ant grindų liepsnojanti ugnelė atrodė esanti kažkur labai toli. Vyriškis nuo jos spindesio prisidengė ranka akis, tada pamatė viską kone iki pat tos dėžės galo. Žmonių kūnai. Issidrėbę įvairiausiomis pozomis. Sudžiūvę ir susitraukę sutrūnijusiuose drabužiuose. Degančio popieriaus gniužulėlis virto liepsnos sruogele, paskui suvis užgeso, akimirką palikęs tame įkaityje neryškų marginį, panašų į gėlės, — susilydžiusios rožės pavidalas. Paskui viskas vėl aptemo.

Tą naktį jie praleido miške, ant kalno keteros, stūksančios virš plačios į pietus nusidriekusios lygumos kalnų papėdėje. Vyriškis prie uolos sukrovė laužą, ir juodu subaigė briedžiukus su skardine špinatų. Naktį kalnuose virš jų įsisiautė audra, ji leidosi žemyn kanonadomis, pokšėdama bei dundėdama, o nuogai pilkas pasaulis tolydžio išnirdavo iš nakties, apgaubtas paslaptingų žaibo blyksnių. Berniukas prigludo prie vyriškio. Audra nuslinko tolyn. Trumpai pabarbeno kruša, paskui pradėjo lyti lėtas šaltas lietus.

Kai vyriškis nubudo, buvo dar tamsu, bet nebelijo. Lygumoje — rūkana. Jis atsistojo ir nužingsniavo ketera. Mylių mylias išdrikusi ugnies migla. Vyriškis pritūpė, įsistebeilijo į ją. Užuodė dūmus. Paseilėjo pirštą, pakėlė prieš vėją. Kai atsistojo ir pasisuko eiti atgal, brezentas švietė iš vidaus, kur berniukas jau buvo nubudęs. Tas mėlynas trapus pavidalas tamsoje atrodė lyg aukščiausia stadija kažkokios paskutinės avantiūros pasaulio pakraštyje. Kažkas beveik neįmenama. O taip ir buvo.

Visą kitą dieną jie traukė per tvyrančią medžio dūmų miglą. Lomose dūmai iš žemės kilo lyg rūkas, o ploni juodi medžiai šlaituose degė it pagoniškų žvakių eilės. Į dienos pabaigą priėjo vietą, kur ugnis kirto kelią, ir jo danga dar buvo šilta, o tolėliau po kojomis ėmė minkštėti. Karšta juoda derva traukė savin batus ir jiems žengiant tįso siaurais ruožais. Jie sustojo. „Turime palaukti“, — pasakė vyriškis.