Кормак Маккарти - Kelias

Jis atlaužė revolveriogaiduką ir nutaikė ginklą į vyrą, o tas stovėjo, nuleidęs prie šono vieną ranką, purvinas susiraukšlėjęs respiratorius ant veido čia susitraukdavo, čia išsipūsdavo.

— Eik nesustodamas.

Tas pažvelgė į kelią.

— Nesidairyk. Žiūrėk į mane. Jeigu suriksi, tu — lavonas.

Tas žengė priekin, viena ranka prilaikė diržą. Diržo skylutės ženklino jo išsekimo stadijas, o oda vienoje pusėje, ten, kur vyras galąsdavosi peilį, atrodė tarsi nulakuota. Jis žengė iškason, pažvelgė į revolverį, paskui į berniuką. Akys buvo apėjusios suodžių gniutulais, giliai įkritusios. Tarsi koks gyvūnėlis kaukolėje, žvelgiantis pro akiduobes. Jis buvo su barzda, didelėmis žirklėmis tiesiai nukirpta apačioje, ant kaklo turėjo paukščio tatuiruotę, išpieštą kažkieno, kas nelabai išmanė, kaip atrodo paukštis. Buvo liesas, tačiau diržingas, rachitiškas. Vilkėjo purvinu mėlynu kombinezonu ir buvo užsivožęs juodą kepurę su snapeliu, priekyje buvo išsiuvinėtas kažkoks išnykusios įmonės ženklas.

— Kur eini?

— Ėjau nusišikti.

— Kur važiuojate tuo sunkvežimiu?

— Nežinau.

— Ką nori pasakyti tuo „nežinau“? Nusiimk kaukę.

Tas nusitraukė kaukę ir stovėjo, laikydamas ją rankoje.

— Noriu pasakyti, kad nežinau, — pakartojo.

— Tu nežinai, kur jūs važiuojate?

— Ne.

— Kokį kurą naudoja sunkvežimis?

— Dyzelinį.

— Kiek jo turite?

— Kėbule stovi trys 200 litrų bidonai.

— Ar turite amunicijos tiems ginklams?

Tas atsigręžė ir pažiūrėjo į kelią.

— Liepiau nesigręžioti.

— Taip. Mes turime amunicijos.

— Kur gavote?

— Radome.

— Meluoji. Ką jūs valgote?

— Ką tik randame.

— Ką tik randate.

— Taip. — Ir pažiūrėjo į berniuką. — Tu nešausi, — pasakė.

— Tu taip manai.

— Turi tik du šovinius. Gal netgi vieną. Be to, jie išgirs tą šūvį.

— Taip, jie išgirs. O tu neišgirsi.

— Kaip tu tai įsivaizduoji?

— Nes kulka lekia greičiau už garsą. Ji kėpsos tavo smegeninėje tau dar nespėjus jos išgirsti. Kad ją išgirstum, tau reikia priekinės smegenų skilties ir daikčiukų, kurie vadinami colliculus bei laikinasis gyrus, o tu jų jau nebeturėsi. Iš jų bus likusi tik košė.

— Tu daktaras?

— Aš niekas.

— Mes turime sužeistą žmogų. Galėtum mums padėti.

— Ar aš tau panašus į kvailį?

— Nežinau, į ką tu panašus.

— Kodėl žiūri į jį?

— Galiu juk žiūrėti kur tik noriu.

— Ne, negali. Jei dar kartą į jį pažvelgsi, nušausiu.

Berniukas sėdėjo abi rankas uždėjęs ant pakaušio ir žiūrėjo pro dilbius.

— Kertu lažybų, kad berniukas alkanas. Kodėl jums nenuėjus prie sunkvežimio. Ir negavus ko nors pavalgyti. Juk nėra jokio reikalo būti tokiam kietašikniui.

— Jūs neturite nieko valgomo. Eime.

— Kur eime?

— Eime.

— Aš niekur neisiu.

— Neisi?

— Ne. Neisiu.

— Manai, kad tavęs nenudėsiu, tačiau tu klysti. Nors veikiau nusivesiu tave porą kilometrų šituo keliu, paskui paleisiu. Tik tiek mums ir reikia atsiplėšti dingstant. Tu mūsų nerasi. Net nežinosi, kuriuo keliu nuėjome.

— Žinai, ką aš manau?

— Ką tu manai.

— Manau, kad tu — vištos šūdas.

Vyras paleido diržą ir tas nukrito ant kelio drauge su prikabintais prie jo daiktais. Gertuve. Senu drobiniu kareivišku krepšiu. Odiniu peilio dėklu. Kai vyriškis pakėlė akis, ta kelio žiurkė rankoje jau laikė peilį. Žengė vos porą žingsnių, tačiau stovėjo jau beveik tarp jo ir vaiko.

— Ką ketini su juo daryti?

Tas neatsakė. Jis buvo aukštas vyras, bet labai vikrus. Nėrė į šoną, čiupo berniuką, persivertė ir atsistojo, prispaudęs jį sau prie krūtinės, prikišęs peilį jam prie gerklės. Vyriškis jau buvo nusileidęs ant žemės ir lingavo drauge su juo, nutaikė revolverį ir šovė, laikydamas dviem rankom, balansuodamas ant abiejų kelių dviejų metrų atstu. Anas beregint krito aukštielninkas ir tysojo čiurkšle trykštant kraujui iš skylės kaktoje. Berniukas jo skreite gulėjo be jokios išraiškos veide. Vyriškis užsikišo revolverį už diržo, persimetė per petį kuprinę, pakėlė berniuką, apsuko, kilstelėjo sau virš galvos, užsisodino ant pečių ir pasileido tiesiai senu keliu kiek kojos įkerta, laikydamas berniuką už kelių, o šis laikėsi kietai įsikibęs jam į kaktą, aplipęs sukrešėjusiu krauju, nebylus kaip akmuo.

Juodu priėjo seną geležinį tiltą miške, kur senas kelias kirto jau beveik išnykusį upelį. Vyriškis užsikosėjo ir vos vos neužduso. Paskui išsuko iš kelio ir patraukė mišku. Vėliau atsigręžė, stovėjo gaudydamas orą, mėgindamas įsiklausyti. Bet nieko neišgirdo.

Nusvirduliavo dar kokį pusę kilometro ar panašiai, galop sukniubo ant kelių ir pasodino berniuką į plėnis ir lapus. Nuvalė jam nuo veido kraują ir laikė jį apkabinęs. „Nurimk, — pasakė. — Nurimk.“

Tą ilgą, šaltą vakarą, sutemoms leidžiantis žemyn, vyriškis išgirdo juos dar kartą, tik vieną. Laikė berniuką prispaudęs prie savęs. Kosulys jį kankino nepaleisdamas. Berniukas po striuke buvo toksai trapus ir liesas, virpėjo kaip šunytis. Žingsniai ant lapų nuščiuvo. Tada jie patraukė tolyn. Nei kalbėjosi, nei susišaukdavo, ir tai atrodė dar grėsmingiau. Kai nusileido paskutinės sutemos ir viską surakino geležinis šaltis, berniukas tirtėjo kaip pašėlęs. Mėnulis neišniro iš tamsos ir eiti nebebuvo kur. Juodu kuprinėje turėjo tik vieną antklodę, vyriškis ją ištraukė ir apvyniojo vaiką, užtraukė jo striukės užtrauktuką ir priglaudė jį prie savęs. Juodu gulėjo ilgai, nors ir stingo iš šalčio, galiausiai vyriškis atsisėdo. „Turime eiti, — pasakė. — Negalime čia gulėti ir nieko nedaryti.“ Apsidairė, tačiau aplinkui nieko nesimatė. Jis kalbėjo tamsoje, neturinčioje nei gylio, nei matmenų.

Vyriškis laikė berniuko ranką, kai klupdami jie brido per mišką. Kitą ranką laikė atkišęs priekin. Užsimerkęs būtų matęs neką blogiau. Berniukas buvo suvyniotas į antklodę, ir vyriškis jam liepė nepamesti jos, nes jie jos nebebūtų suradę. Berniukas prašėsi panešamas, bet vyriškis jam liepė eiti nesustojant. Kiaurą naktį jie klupiniavo griuvinėdami per mišką, dar gerokai prieš aušrą berniukas pargriuvo ir nebeatsikėlė. Vyriškis suvyniojo jį į savo striukę, paskui į antklodę ir taip sėdėjo jį laikydamas, supdamas priekin ir atgal. Revolveryje liko vienui vienas šovinys. Tu nepripažinsi tiesos. Nepripažinsi.

Atšiaurioje šviesoje, kuri jau reiškė išaušus dieną, jis paguldė berniuką ant lapų ir sėdėjo tyrinėdamas mišką. Kai pašviesėjo dar truputį, atsistojo ir nužingsniavo tolyn, apėjo jųdviejų varganą nakvynvietę, ieškodamas kokios nors žymės, bet neišvydo nieko, tik menką plėnimis apėjusį jų pačių pėdsaką. Grįžo ir pakėlė berniuką. „Turime eiti“, — pasakė. Berniukas sėdėjo susmukęs, tuščiu veidu. Plaukuose purvas jau sudžiūvo, juo išruožuotas buvo ir visas veidas. „Pasakyk man ką nors“, — paprašė vyriškis, bet berniukas tylėjo.

Jie pro stūksančius nudžiūvusius medžius patraukė į rytus. Praėjo seną karkasinį namą ir kirto gruntkelį. Dirbamas žemės sklypas, gal kitados čia būta daržo ir prie kelio jo derliumi prekiauta. Retkarčiais jie sustodavo pasiklausyti. Pasislėpusi saulė nemetė jokio šešėlio. Kelią priėjo netikėtai ir vyriškis viena ranka sustabdė berniuką, abu it raupsuotieji susigūžė šalikelėje ir klausėsi. Jokio vėjo. Mirtina tyla. Po valandėlės vyriškis atsistojo ir išėjo į kelią. Atsigręžė į berniuką. „Eikš“, — pakvietė. Berniukas išėjo į kelią ir vyriškis parodė jam pėdsakus pelenuose ten, kur pravažiavo sunkvežimis. Berniukas stovėjo susivyniojęs į antklodę, nudelbęs akis į kelią.