Кормак Маккарти - Kelias

— Kas jie, tėveli?

— Nežinau.

Jis nubudo naktįir gulėjo klausydamasis. Negalėjo prisiminti, kur esąs. Toji mintis išspaudė jam šypseną.

— Kur mes? — paklausė.

— Ką, tėveli?

— Nieko. Viskas gerai. Miegok.

— Mums pasiseks, ar ne, tėveli?

— Taip.

— Ir nieko bloga mums nenutiks.

— Tikrai taip.

— Nes mes nešame ugnį.

— Taip. Nes mes nešame ugnį.

Iš ryto lijo šaltas lietus. Jis ant mašinos pylė šuorais net po viaduku ir šokčiojo ant kelio už jo. Juodu sėdėjo ir žiūrėjo pro stiklu žliaugiantį vandenį. Kai lietus apmalšo, jau buvo praėję nemažai dienos. Švarkus bei antklodę jie paliko ant grindų prie užpakalinės sėdynės ir nužingsniavo gatve apieškoti daugiau namų. Medžio anglių kvapas drėgname ore. To šuns daugiau nebeišgirdo.

Rado keletą rykų ir vieną kitą drabužį. Medvilninius apatinius marškinėlius. Plastiko gabalą, kurį galėjo panaudoti kaip brezentą. Vyriškis neabejojo, kad jie stebimi, tačiau nematė jokio žmogaus. Podėlyje užėjo maišą, kuriame buvo kukurūzų miltų, labai seniai aptiktą žiurkių. Vyriškis kruopščiai persijojo miltus pro lango vabzdžių tinklą, išrinko saujelę sudžiūvusių ekskrementų, jie susikūrė lauželį ant betoninio slenksčio, pasidarė iš tų miltų papločių ir juos ant skardos lakšto išsikepė. Paskui iš lėto vieną po kito valgė. Kelis, kurie paliko, vyriškis suvyniojo į popierių ir įsidėjo į kuprinę.

Berniukas sėdėjo ant laiptelių, kai pamatė kažin ką judant namo gale kitapus gatvės. Kažkoks veidas žvelgė į jį. Maždaug jo metų vaikas, apsisiautęs perdėm duksliu vilnoniu paltu atraitotomis rankovėmis. Berniukas atsistojo. Perbėgo per gatvę ir nurūko įvažiuojamąja alėja. Ten nieko nebuvo. Jis pažvelgė namo pusėn, paskui per sudžiūvusias žoles nubėgo į kiemo galą prie vis dar juodo upokšnio.

— Sugrįžk, — šaukė. — Aš tavęs nenuskriausiu.

Stovėjo ir verkė, kai tėvas kiek įkabindamas atlėkė keliu ir čiupo jį už žasto.

— Ką tu darai? — sušvokštė. — Ką tu darai?

— Tėveli, ten yra berniukas. Ten yra berniukas.

— Nėra ten jokio berniuko. Ką tu darai?

— Yra. Aš jį mačiau.

— Aš juk liepiau tau nejudėt iš vietos. Ar neliepiau? O dabar turime eiti. Keliaujam.

— Aš tik norėjau jį pamatyti, tėveli. Aš tik norėjau jį pamatyti. Vyriškis paėmė berniuką už žasto ir jie per kiemą grįžo atgal.

Berniukas nesiliovė verkęs, o vyriškis nesiliovė gręžiojęsis.

— Eime, — kartojo vyriškis. — Turime eiti.

— Tėveli, aš noriu jį pamatyti.

— Čia nėra ko pamatyti. Ar nori mirti? Ar būtent to tu nori?

— Man nesvarbu, — pasakė berniukas kūkčiodamas. — Man nesvarbu.

Vyriškis sustojo. Sustojo, pritūpė ir apkabino vaiką.

— Atsiprašau, — pasakė. — Nekalbėk taip. Nevalia taip kalbėti.

Drėgnomis gatvėmis jie grįžo atgal prie viaduko, pasiėmė iš mašinos švarkus, antklodę ir nužingsniavo prie geležinkelio pylimo. Užkopė juo, perėjo bėgius, nusileido į mišką, pasiėmė vežimėlį ir patraukė greitkeliu.

— O jeigu tas berniukas neturi nieko, kas juo pasirūpintų? — paklausė vaikas. — O jeigu jis neturi tėčio?

— Ten yra žmonių. Jie tik slėpėsi.

Vyriškis išstūmė vežimėlį į kelią ir sustojo. Drėgnose plėnyse įžvelgė sunkvežimio pėdsakus, menkus, nuplautus, bet vis tiek pėdsakus. Jam rodės, kad jis juos užuodžia. Berniukas tempė jį už skverno.

— Tėveli.

— Ką?

— Man baisu dėl to berniuko.

— Žinau. Bet jam nieko neatsitiks.

— Tėveli, mes turime jį pasiimti. Mes galime jį pasiimti ir vestis drauge. Mes galim pasiimti jį ir tą šunį. Šuo gali pagauti ką nors valgomo.

— Mes negalime.

— Aš atiduosiu tam berniukui pusę savo maisto.

— Liaukis. Mes negalime padaryti to.

Berniukas vėl pravirko.

— O kas bus tam berniukui, — raudojo jis. — Kas bus tam berniukui?

Sutemus jie atsisėdo prie sankryžos, vyriškis ant kelio išdėliojo žemėlapio skiautes ir ėmė jas tyrinėti. Ant vienos jų uždėjo pirštą. „Mes čia, — pasakė. — Kaip tik čia.“ Berniukas nežiūrėjo. Vyriškis sėdėjo ir tyrinėjo painią raudonų bei juodų kelių matricą, pirštą laikydamas prie tos jų sandūros, kur, jam atrodė, jie kaip tik dabar ir atsidūrė. Lyg matytų joje save pačius, mažyčius, susigūžusius. „Mes dar galime grįžti, — švelniai prašė berniukas. — Tai netoli. Dar ne per vėlu.“

Jie įsirengė sausą nakvynvietę medžiams skirtame sodybos plote netoli kelio. Nerado jokios uždaros vietos sukrauti laužui, kuris nebūtų matomas, todėl ir nesusikrovė. Suvalgė kiekvienas po du paplotėlius ir išmiegojo susiglaudę ant žemės, susisupę į striukes ir antklodes. Vyriškis suglėbė berniuką ir netrukus tas liovėsi virpėjęs, paskui užmigo.

Šuo, kurį jis prisimena, mums iš paskos sekė dvi dienas. Stengiausi jį prikalbinti prieit arčiau, bet nepavyko. Susukau kilpą iš vielos jam pagauti. Revolveryje buvo trys šoviniai. Negalėjai vėjais paleist nė vieno. Ji nužengė keliu. Berniukas pažvelgė jai įkandin, paskui į mane, paskui į šunį, ir ėmė verkti, maldauti pasigailėti šuns, ir aš jam pažadėjau, kad nenuskriausiu jo. Šuns pinučiai su ištemptu ant jų kailiu. Kitą dieną šuo dingo. Kaip tik tą šunį jis ir prisimena. Jis neprisimena jokių berniukų.

Vyriškis įsibėrė saująrazinų į kišenę, vidurdienį jie sėdėjo kelkraštyje ant nudžiūvusios žolės ir jas kramtė. Berniukas pažvelgė į jį.

— Tai viskas, ką mes turime, ar ne? — paklausė.

— Taip.

— Vadinasi, dabar mes mirsime?

— Ne.

— Tai ką darysime?

— Atsigersime vandens. O paskui trauksime keliu toliau.

— Gerai.

Vakare jie kiūtino per lauką ir stengėsi surasti vietą, kur jų laužo nesimatytų. Paskui save per žemę vilkdami vežimėlį. Taip maža vilties šituos kraštuos. Rytoj jie susiras ką nors pavalgyti. Naktis užklupo juodu ant purvino kelio. Jie nusuko į laukus ir nudūlino link tolumoje stūksančių medžių guoto, kurio viršūnės, plikos ir juodos, švietė dar matomo pasaulio atšvaitų fone. Kai priėjo, jis jau skendėjo nakties tamsoje. Vyriškis laikė berniuką už rankos, suspyrė krūvon šakas bei brūzgus ir įkūrė ugnį. Šakos buvo drėgnos, bet vyriškis peiliu nudrožė nebegyvą žievę ir sustatė tuos brūzgus bei šakas aplinkui, kad išdžiūtų. Tada patiesė ant žemės plastiko atraižą, ištraukė švarkus bei antklodes iš vežimėlio, nuavė drėgnus purvinus berniuko ir savo batus, ir jie sėdėjo tylėdami, rankas laikydami virš ugnies. Vyriškis pamėgino sugalvoti, ką čia pasakius, bet neįstengė. Jau anksčiau buvo patyręs tą jausmą, kai atsiduri anapus stingulio ir bukos nevilties. Pasaulis, mąžtantis aplinkui pliką sudalytų esinių šerdį. Daiktų pavadinimai, pamažėle nulydintys juos užmarštin. Spalvos. Paukščių vardai. Valgiai. Galiausiai pavadinimai daiktų, kuriuos tikėjai esant tikrus. Daug trapesni negu jis pamanytų. Kiekgi jų jau išnyko? Toji šventa kalba, atskirta nuo ja kalbančiųjų, o sykiu ir nuo savo tikros esmės. Susitraukianti lyg kažkas, kas stengiasi išsaugot šilumą. Tą akimirką, kai suvis išnyksta.

Išsekę jie išmiegojo kiaurą naktį, o ryte laužas ant žemės buvo visiškai užgesęs, juodas. Vyriškis apsiavė purvinus batus ir, pūsdamas į taure sudėtas rankas, nuėjo parinkt šakų. Vaje, kaip šalta. Ko gero, jau lapkritis. O gal ir dar vėlesnis metas. Įdegė laužą, nuėjo miško pakraštin, stovėjo ir žiūrėjo į kraštovaizdį. Nebegyvi laukai. Tolumoje klojimas.