Кормак Маккарти - Kelias

Nebuvo jokios galimybės sužinoti, ar sunkvežimis pasirodys vėl. Jokios galimybės sužinoti, kaip ilgai jiems dar teks būti pasiruošusiems gulėti pasaloje. Vyriškis nusitraukė nuo peties kuprinę, atsisėdo ir atidarė ją. „Turim pavalgyti, — pasakė. — Tu išalkęs?“

Berniukas papurtė galvą.

Ne. Žinoma, kad ne. Vyriškis ištraukė plastmasinį butelį vandens, atsuko dangtelį, padavė berniukui, berniukas jį paėmė ir stovėdamas gėrė. Nuleido butelį, atsikvėpė, atsisėdo ant kelio, sukryžiavo kojas ir vėl ėmė gerti. Paskui grąžino butelį, vyriškis atsigėrė, užsuko dangtelį ir pasikniausė po kuprinę. Jie, perduodami iš rankų į rankas, suvalgė skardinę baltųjų pupelių, paskui vyriškis tuščią skardinę numetė į mišką. Tada jie vėl patraukė keliu.

Žmonės iš sunkvežimio stovyklavietę buvo įsirengę tiesiog ant kelio. Susikūrė ten laužą, suanglėjusios pliauskos ištirpusioje dervoje buvo įstrigusios drauge su pelenais ir kaulais. Vyriškis pritūpė ir ištiesė ranką virš dervos. Nuo jos dar sklido silpna šiluma. Jis atsistojo ir pažvelgė į kelią. Paskui nusivedė berniuką į mišką.

— Noriu, kad manęs čia palauktum, — pasakė. — Aš būsiu netoliese. Girdėsiu tave, jei pašauksi.

— Pasiimk ir mane, — paprašė berniukas. Atrodė tuoj pravirksiąs.

— Ne. Noriu, kad palauktum čia.

— Prašau, tėveli.

— Liaukis. Noriu, kad darytum, ką sakau. Paimk revolverį.

— Aš nenoriu revolverio.

— Aš neklausiu, ar nori. Paimk.

Jis nužingsniavo per mišką į tą vietą, kur jie paliko vežimėlį. Jis ten tebegulėjo, bet buvo išgrobtas. Tarp lapų mėtėsi keli daiktai, kurių anie nepaėmė. Kelios knygos ir berniuko žaislai. Seni vyriškio batai ir vienas kitas nuplyšęs drabužis. Jis pastatė vežimėlį, sudėjo į jį berniuko daiktus ir nurideno į kelią. Paskui sugrįžo. Ten buvo tuščia. Tamsus sukepęs kraujas ant lapų. Berniuko kuprinė buvo dingusi. Grįždamas pamatė į krūvą sumestus ir akmeniu prislėgtus kaulus ir odą. Žarnų klanas. Bato galu pažarstė kaulus. Rodės, buvo išvirti. Jokių drabužių. Tamsa vėl artinosi ir buvo jau labai šalta, jis pasisuko ir nužengė ton pusėn, kur buvo palikęs berniuką, atsiklaupė, apkabino jį rankomis ir nepaleisdamas laikė.

Jie stūmė vežimėlį per mišką iki pat seno kelio, ten jį paliko ir patraukė į pietus, skubėdami, kol nesutemo. Berniukas klupinėjo, toks buvo pavargęs, vyriškis užsikėlė jį ant pečių ir žengė toliau. Kai priėjo tiltą, vos begalėjo ką įžiūrėti. Nukėlė berniuką ant žemės ir abu apčiuopomis ėjo palei pylimą. Po tiltu vyriškis išsitraukė žiebtuvėlį, uždegė ir jam blyksint nužvelgė žemę. Upelio išplautas smėlis ir žvyras. Nuleido ant žemės kuprinę, padėjo į šoną žiebtuvėlį ir suėmė berniuką už pečių. Vos įžiūrėjo jį tamsoje.

— Noriu, kad čia palauktum, — pasakė. — Einu atnešiu malkų. Turime susikurti ugnį.

— Man baisu.

— Žinau. Bet aš būsiu čia pat ir tave girdėsiu, tad jeigu labai išsigąsi, pašauk mane, ir aš tuoj pat ateisiu.

— Man iš tikrųjų labai baisu.

— Kuo greičiau išeisiu, tuo greičiau grįšiu, turėsime ugnies, ir tau nebus ko bijoti. Nesigulk. Jei atsigulsi, užmigsi, ir jei tave pašauksiu, neatsakysi, o aš tavęs nebesurasiu. Ar supranti?

Berniukas neatsakė. Vyriškis jau buvo prarandąs kantrybę, paskui suprato, kad berniukas tamsoje lingavo galvą.

— Gerai, — pasakė. — Gerai.

Užsirepečkojo ant pylimo ir, atkišęs į priekį rankas, patraukė miškan. Malkų buvo apsčiai — ant žemės mėtės sudžiūvusios didelės šakos ir žabarai. Braukdamas kojomis pažeme vyriškis suspyrė jas į krūvą ir, kai jau susirinko visas glėbys, pasilenkė, pakėlė jas ir pašaukė berniuką, tas atsiliepė ir kalbėjo, kol vyriškis priėjo tiltą. Juodu sėdėjo patamsyje, kol vyriškis drožė į krūvą pagaliukus, paskui delnais susėmė žabus. Tada jis išsitraukė iš kišenės žiebtuvėlį ir brūkštelėjo nykščiu per jo ratuką. Žiebtuvėlis buvo benzininis ir užsidegė menka melsva liepsnele, vyriškis pasilenkė, uždegė pintį ir stebėjo, kaip liepsna kyla vytelėmis aukštyn. Uždėjo dar malkų ant viršaus, pasilenkė ir iš lengvo papūtė į liepsnos apačią, patvarkė malkas rankomis, kruopščiai išskirstė liepsną.

Dar du kartus nuėjo miškan, užvilko ant tilto glėbius šakų, krūmynų ir per kraštą nustūmė juos žemyn. Laužo liepsną įžvelgė ir iš toliau, tačiau nemanė, kad ji galėtų būti matoma nuo kito kelio. Po tiltu įžiūrėjo tamsų tarp uolų stovinčio vandens klaną. Žulsnus ledo kraštelis. Stovėjo ant tilto ir metė per jį paskutinį malkų glėbį, jo kvapas baltai garavo laužo žaroj.

Atsisėdo ant smėlio ir patikrino kuprinės turinį. Žiūronai. Beveik pilnas ketvirčio litro benzino butelis. Butelis vandens. Plokščiareplės. Du šaukštai. Išdėliojo viską į eilę. Kuprinėje dar buvo penkios mažos maisto skardinės, jis pasirinko skardinę dešrelių ir skardinę kukurūzų, atidarė jas mažyčiu kareivišku atidarikliu, pastatė prie laužo krašto, abu sėdėjo ir žiūrėjo, kaip etiketės anglėja ir raukšlėjasi. Kai kukurūzai ėmė garuoti, vyriškis plokščiareplėmis ištraukė skardines iš ugnies, jie sėdėjo, palinkę virš jų su šaukštais, ir lėtai valgė. Berniukas kinkavo galvą, taip baisiai jį marino miegas.

Kai pavalgė, vyriškis nusivedė berniuką prie žvirgždo po tiltu, lazda nustūmė nuo kranto plonytį ledą ir jie klūpojo, kol jis mazgojo berniukui veidą ir trinko galvą. Vanduo buvo toks šaltas, kad vaikas verkė. Jie paėjėjo žvirgždu toliau, ieškodami švaraus vandens, ir vyriškis vėl kaip įmanydamas plovė berniukui plaukus, galiausiai liovėsi, nes tas dejavo nuo šalčio. Klūpodamas laužo žaroje nusausino jį antklode, tilto apačios konstrukcijų šešėlį suskaldė medžių kamienų stačiatvorė kitapus upokšnio. „Jis — mano vaikas, — ištarė. — Aš išploviau negyvo vyro smegenis iš jo plaukų. Tai mano darbas.“ Paskui suvyniojo berniuką į antklodę ir nunešė prie ugnies.

Berniukas sėdėjo svirduliuodamas. Vyriškis žiūrėjo, kad jis nenuvirstų į liepsnas. Kojomis išrausė duobes smėlyje berniuko šlaunims ir pečiams ten, kur jis miegos, ir sėdėjo, laikydamas jį ir taršydamas jo plaukus priešais ugnį, kad išdžiūtų. Visa tai priminė senovišką kūno įtrynimą. Tebūnie. Atkurk formas. Kai neturi nieko daugiau, kurk ceremonijas iš oro ir įkvėpk joms gyvybės.

Naktį jis pabudo nuo šalčio, atsikėlė ir nuėjo įmesti į ugnį malkų. Tarp žarijų oranžiškai spindėjo medžių šakų pavidalai. Jis įpūtė žarijoms gyvybės, užkrovė ant jų žabų, paskui sėdėjo sukryžiavęs kojas, atsirėmęs į akmeninį tilto stulpą. Masyvūs kalkakmenio luitai, sujungti be cemento skiedinio. Virš galvos — surūdijusios geležinės konstrukcijos, įkaltos kniedės, mediniai gulekšniai ir kryžminės lentos. Smėlis, kur jis sėdėjo, buvo šiltas paliesti, bet kitapus laužo naktis gelte gėlė šalčiu. Jis atsistojo ir po tiltu atvilko naujų žabų. Pastovėjo įsiklausydamas. Berniukas nė nekrustelėjo. Jis atsisėdo šalia jo ir glostė šviesius, suveltus jo plaukus. Aukso taurė, pritinkanti priglausti dievą. Prašau, nepasakyk man, kaip ta istorija baigiasi. Kai vėl atsigręžė į tamsą kitapus tilto, snigo.

Visos jų turimos malkos buvo tik smulkios šakos, ir ugnis deramai liepsnojo ne ilgiau kaip valandą, na, gal tik truputį ilgiau. Vyriškis nuvilko likusius krūmus po tiltu ir juos sulaužė — stojosi ant šakų ir smulkino jas. Pamanė, kad tas triukšmas pažadins berniuką, bet nepažadino. Drėgnas medis sušnypšdavo įmestas į liepsnas, o sniegas nesiliovė kritęs. Iš ryto jie pamatys, ar yra pėdsakų ant kelio, ar ne. Tai buvo pirmas žmogus, be berniuko, su kuriuo jis kalbėjosi per daugiau nei metus. Pagaliau mano vargo brolis. Ropliški apskaičiavimai tose šaltose bėginėjančiose akyse. Pilki pūvantys dantys. Sulipę su žmogaus kūnu. Jis pavertė visą pasaulį melo žodžiais. Kai vėl nubudo, jau nebesnigo ir už plikų miškų kitapus tilto brėžėsi grūdėta aušra, sniego fone juodavo medžiai. Jis gulėjo susirietęs, susikišęs rankas tarp kelių. Atsisėdo, pakurstė ugnį, pastatė ant žarijų skardinę burokėlių. Berniukas gulėjo ant žemės susirietęs ir stebeilijo į jį.