Кормак Маккарти - Kelias

Šviežias sniegas lopinėliais driekėsi per visą mišką, susitelkė ant šakų ir lapų geldelėse, visas jau papilkėjęs nuo plėnių. Jie nupėdino iki tos vietos, kur paliko vežimėlį, vyriškis įdėjo į jį kuprinę ir išstūmė vežimėlį į kelią. Jokių pėdsakų. Jie stovėjo ir klausėsi mirtinoje tyloje. Paskui patraukė keliu per pilką tižę, berniukas bidzeno šalia, susikišęs rankas į kišenes.

Plumpino kiaurą dieną, berniukas nepratarė nė žodžio. Po pietų tižė ant kelio aptirpo, o vakare jis jau buvo sausas. Ėjo nesustodami. Kiek mylių? Dešimt, dvylika. Anksčiau jie ant kelio žaisdavo: kaip žiedus mėtydavo į taikinį keturias didžiules plieno poveržles, kurias rado metalo dirbinių parduotuvėje, tačiau jos dingo podraug su visa kita manta. Nakvynvietę tą naktį įsirengė griovoje, prieš nedidukę stačią uolą, susikūrė laužą ir suvalgė paskutinę skardinę maisto. Vyriškis buvo atidėjęs ją pabaigai, nes ji buvo berniuko mėgstamiausia: kiauliena su pupelėmis. Stebėjo, kaip ji iš lėto burbuliuoja žarijose, paskui vyriškis plokščiareplėmis ištraukė ją ir jie tylėdami valgė. Jis išskalavo tuščią skardinę vandeniu, padavė vaikui išgerti, ir tiek to džiaugsmo.

— Aš privalėjau būti apdairesnis, — pasakė vyriškis.

Berniukas tylėjo.

— Tu privalai kalbėtis su manim.

— Gerai.

— Norėjai sužinoti, kaip atrodo blogi žmonės. Dabar žinai. Tai gali atsitikti vėl. Mano darbas — tave globoti. Šitai man skirta Dievo. Užmušiu bet kurį, kas tik tave palies. Ar supranti?

— Taip.

Berniukas sėdėjo apsigobęs antklode. Po valandėlės pakėlė akis.

— Ar mes vis dar geri žmonės?

— Taip. Mudu vis dar geri žmonės.

— Ir visada tokie būsime.

— Taip. Mudu visada tokie būsime.

— Gerai.

Iš ryto jie išsigavo iš griovos ir vėl patraukė keliu. Iš pakelės nendrės vyriškis buvo išdrožęs berniukui fleitą, išsitraukė ją iš striukės ir padavė jam. Berniukas ją paėmė nepratardamas nė žodžio. Po valandėlės jis atsiliko, o kiek vėliau vyriškis išgirdo jį pučiant ją. Beformė būsimo amžiaus muzika. O gal paskutinė muzika žemėje, iškviesta iš jos griuvėsių pelenų. Vyriškis atsigręžė ir žiūrėjo į berniuką. Jis buvo toks susikaupęs, kad nematė nieko aplinkui. Jis primena kažkokį liūdną, vienišą elfų paliktą sukeistinuką, skelbiantį, jog į grafystę ir į kaimą atvyksta keliaujantis vaidinimas, vaiką, kuris nežino, jog jam už nugaros aktorius jau nusinešė vilkai, pamanė vyriškis.

Jis sukryžiavęs kojassėdėjo gūbrio viršūnėje ir pro žiūronus žvelgė į po jais plytintį slėnį. Ramus išlietas upės pavidalas. Tamsių plytų malūno kaminai. Skalūno stogai. Senas medinis vandens bokštas, sujuostas geležiniais lankais. Nė dūmelio, jokio gyvybės ženklo. Nuleido žiūronus, sėdėjo ir žiūrėjo.

— Ką matai? — paklausė berniukas.

— Nieko.

Ir padavė berniukui žiūronus. Tas persimetė per kaklą jų dirželį, prisidėjo juos prie akių, pasukinėjo ratuką. Viskas aplink juos buvo taip ramu.

— Matau dūmus, — pasakė berniukas.

— Kur?

— Už tų pastatų.

— Kokių pastatų?

Berniukas grąžino vyriškiui žiūronus ir tas juos perfokusavo. Vos matoma jų sruoga.

— Taip, — patvirtino. — Matau.

— Ką darysim, tėveli?

— Manau, turime apžiūrėti. Tik reikia būti apdairiems. Jei tai komuna, ji turės barikadas. Bet jie gali būti tik pabėgėliai.

— Kaip mes.

— Taip. Kaip mes.

— O kas, jeigu jie blogi žmonės.

— Gausim surizikuoti. Turime rasti ko nors valgomo.

Vežimėlį jie paliko miške, kirto geležinkelio bėgius ir per nudžiūvusias pajuodusias gebenes stačiu krantu nužengė žemyn. Vyriškis rankoje laikė revolverį. „Nesitrauk nuo manęs“, — paliepė.

Berniukas pakluso. Gatvėmis žengė it kokie išminuotojai. Nuo vienos sankryžos prie kitos. Vos juntamas medžio dūmų kvapas ore. Parduotuvėje luktelėjo, stebėdami gatvę, bet ten nebuvo jokio judėjimo. Žengė per šiukšles ir lūženas. Spintelių stalčiai buvo ištraukti ir sumesti ant grindų, voliojosi popierius ir išpampusios kartono dėžės. Jie nieko nerado. Visos parduotuvės buvo išplėštos jau prieš daug metų, beveik visų jų langai išdaužyti. Viduje per tamsu ką nors įžiūrėti. Jie užkopė briaunotais plieniniais eskalatoriaus laiptais, berniukas laikėsi įsikibęs į vyriškio ranką. Ant gembinės kabėjo keletas purvinų kostiumų. Jie paieškojo batų, bet nerado. Pašliurino kojomis po šiukšles, bet neaptiko nieko tinkamo. Kai ėjo atgal, vyriškis nutraukė nuo pakabų švarkus, išpurtė juos ir persimetė per ranką. „Eime“, — paragino.

Jis pamanė, galrasiąs ką nors nepastebėta, bet nerado. Išspardė visas šiukšles tarpuose maisto skyriuje. Senos pakuotės, popieriai ir nesibaigiančios plėnys. Išnaršė visas lentynas, ieškodamas vitaminų. Atidarė šaldytuvo patalpos duris, bet iš tamsos plūstelėjo gižus, prakartęs lavonų kvapas, ir jis kaipmat jas vėl uždarė. Juodu stovėjo gatvėje. Vyriškis žiūrėjo į pilką dangų. Ore tvyrojo vos matoma jų iškvėpta plunksna. Berniukas buvo visiškai išsekęs. Vyriškis paėmė jį už rankos. „Turime paieškoti dar, — pasakė. — Turime ieškoti.“

Namai miesto pakraštyje pasiūlė neką daugiau. Jie užkopė užpakaliniais laiptais į virtuvę ir pradėjo kelionę per spinteles. Visų jų durys buvo atviros. Skardinė kepimo miltelių. Vyriškis stovėjo ir žiūrėjo į ją. Jie išnaršė indaujos stalčius valgomajame. Paskui nupėdino į svetainę. It kokie senovės dokumentai ant grindų gulėjo ritinėliai nusmukusių tapetų. Vyriškis paliko berniuką sėdėti ant laiptų ir laikyti švarkus, o pats užkopė į viršų.

Viskas tvoskė drėgme ir puvėsiais. Pirmame miegamajame — sudžiūvęs lavonas, iki pat kaklo užklotas antklode. Sutrūnijusių plaukų likučiai ant pagalvės. Vyriškis suėmė apatinį antklodės kraštą, trūktelėjo ją nuo lovos, išpurtė ir sulankstęs pasikišo po pažastim. Išnaršė komodas ir drabužines. Vasarinė suknelė ant vielinės pakabos. Nieko. Nulipo laiptais. Jau temo. Paėmė berniuką už rankos, ir abudu pro priekines duris išėjo į gatvę.

Ant kalvos viršūnės jis atsisuko ir nužiūrėjo miestą. Sparčiai leidosi sutemos. Sutemos ir šaltis. Vyriškis užmetė abu švarkus berniukui ant pečių — jie uždengė jį visą drauge su striuke.

— Aš labai alkanas, tėveli.

— Žinau.

— Ar sugebėsim surasti savo daiktus?

— Taip. Aš žinau, kur jie.

— O jeigu kas nors kitas juos suras?

— Nesuras.

— Duok Dieve.

— Nesuras. Eime.

— Kas čia buvo?

— Aš nieko negirdėjau.

— Klausykis.

— Aš nieko negirdžiu.

Juodu įdėmiai klausėsi. Paskui vyriškis išgirdo tolumoje lojant šunį. Atsigręžė ir pažvelgė į tamsėjantį miestą.

— Tai šuo, — pasakė.

— Šuo?

— Taip.

— Iš kur jis atsirado?

— Nežinau.

— Juk mes jo neužmušime, tėveli, taip?

— Ne, mes jo neužmušime.

Jis nudelbė akis į berniuką. Virpantį po tais švarkais. Pasilenkė ir pabučiavo jį į smėlėtą kaktą.

— Mudu nenuskriausime to šuns, — pasakė. — Pažadu.

Jie permiegojo aikštelėje po viaduku stovinčioje mašinoje, užsimetę švarkus ir antklodę. Toje tamsoje ir tyloje vyriškis įžvelgė šviesos lopinėlius, kartais išnyrančius nakties tinkle. Viršutiniai pastatų aukštai buvo visiškai tamsūs. Reikėtų nešioti į viršų vandenį. Per gaisrą būtum išrūkytas. Ką jie valgė? Vienas Dievas težino. Abu sėdėjo susivynioję į striukes ir žiūrėjo pro langą.