Кормак Маккарти - Kelias

Jie nužingsniavo žvyrkeliu, o paskui palei kalvą ten link, kur kitados stovėjo namas. Jis jau seniai sudegė. Surūdijęs krosnies pavidalas, stirksantis juodame rūsio vandenyje. Suanglėję stogo skardos lakštai, susiglamžę palaukėje, kur pūtė vėjas. Klojime iš purvino metalinio piltuvo dugno išsėmė kelias saujas kažin kokių grūdų, kurių vyriškis neatpažino, stovėjo ir valgė juos drauge su žemėmis. Paskui patraukė per laukus į kelią.

Jie ėjo palei akmeninę tvorą, juosusią kažin kokio sodo liekanas. Tvarkingomis eilėmis susodinti medžiai, gumbuoti, juodi, ant žemės gausiai prikritę šakų. Vyriškis sustojo, pažvelgė per laukus. Rytuose — vėjas. Minkštos vagomis slenkančios plėnys. Sustojančios. Vėl slenkančios. Visa tai jis jau matė anksčiau. Sukrešėjusio kraujo dėmės ražienose ir pilkos vidurių vijos, kur nudobtieji buvo lauke išdarinėti ir išgabenti. Siena už jų turėjo frizą iš žmonių galvų: visi veidai panašūs, sudžiūvę, išskaptuoti įtampos kupinų vypsnių, įkritusių akių. Visi turėjo įsisegę auksinius žiedus į gryna oda virtusias ausis, o jų nutriušę, šlykštūs plaukai vėjyje plaikstėsi apie kaukoles. Dantys burnos ertmėje — nelyginant muliažai ir bjaurios tatuiruotės, išėsdintos kažin kokia namuose sutaisyta dažine mėlžole, išblukusios bejėgėje saulėkaitoje. Vorai, kardai, taikiniai. Slibinas. Runomis užrašyti šūkiai, su klaidomis iškeverzoti credo. Seni randai ir senos siūlių žymės, sudygsniuotos palei kraštus. Galvų, kurios nebuvo neatpažįstamai sudaužytos lazdomis, oda buvo nudirta, atviros kaukolės nudažytos, kaktos iškeverzotos, o ant vienos balto kaulo kaukolės buvo matyti kruopščiai rašalu išėsdintos apsauginių plokštelių siūlės, tarsi tai būtų jų surinkimo schema. Vyriškis atsigręžė ir pažiūrėjo į berniuką. Stovintį vėjyje prie vežimėlio. Pažiūrėjo į judančią sausą žolę ir į tamsius, išsiklaipiusius, eilėmis išrikiuotus medžius. Palei tvorą plaikstėsi kelios drabužių skiautės, viskas aplinkui buvo pilka nuo plėnių. Vyriškis nužingsniavo palei tvorą, nužvelgdamas tas kaukes paskutinį kartą, perlipo per kopynę ir nupėdino prie berniuko. Apkabino jį per pečius. „Gerai, — pasakė, — eime.“

Jis jau buvo įpratęs matyti ženklą kiekvienoje tokioje pavėluotoje istorijoje, ženklą ir įspėjimą, tad šis nudobtų ir suėstų žmonių vaizdas tik dar kartą šitai patvirtino. Iš ryto jis nubudo, apsivertė po antklode, pasisuko į plentą ir pro medžius nužvelgė jųdviejų nueitą kelią, pačiu laiku, nes kaip tik spėjo pamatyti išnyrant tuos žygiuotojus: keturis, išsirikiavusius viena linija. Vilkinčius įvairiais drabužiais. Visi jie kaklus buvo pasirišę raudona kaklaskare. Raudona ar oranžine, kokią tik rado raudoniausią. Vyriškis uždėjo ranką berniukui ant galvos.

— Tšš, — ištarė.

— Kas nutiko, tėveli?

— Žmonės ant kelio. Nuleisk galvą žemyn. Nežiūrėk.

Užgesęs laužas nebedūmijo. Vežimėlio nebuvo matyti. Vyriškis įsikasė giliau į žemę ir gulėjo žiūrėdamas virš dilbio. Kariuomenė, avinti teniso bateliais, trepsinti. Nešina metro ilgo vamzdžiais, apvyniotais oda. Ant riešų — pinti odos dirželiai. Kai kurie vamzdžiai galuose buvo perverti grandinėmis su įvairiausių rūšių kuokomis. Jie pražvangėjo pro šalį, linguodami tarsi prisukami žaislai. Barzdoti, o pro jų kaukes veržėsi garas. „Tšš, — pakartojo vyriškis. — Tšš.“ Falanga, sekusi paskui juos, nešė ietis ar smeigenas, apjuostas kaspinais, pailgos jų geležtės iš sunkvežimio lingių buvo iškaltos kokioje nors primityvioje provincijos kalvėje. Berniukas gulėjo nunarinęs tarp rankų veidą, apniktas siaubo. Jie praėjo pro šalį už šešiasdešimties metrų, žemė po jais mažumėlę lingavo. Trependami. Paskui juos slinko vežimai, tempiami įkinkytų vergų, prikrauti karo laimikio, o už jų — moterys, gal koks tuzinas, kai kurios iš jų buvo nėščios, ir galiausiai — papildoma į jungą įkinkytų katamitų palyda, prastai aprengtų tokiam šalčiui, su šunų antkakliais ir surakintų vienas su kitu. Visi praėjo pro šalį. Vyriškis su berniuku gulėjo ir klausėsi.

— Ar jie jau nuėjo, tėveli?

— Taip, jau nuėjo.

— Ar tu juos matei?

— Taip.

— Ar jie — blogi žmonės?

— Taip, jie — blogi žmonės.

— Jų labai daug, tų blogų žmonių.

— Taip. Bet jie jau nuėjo.

Abudu atsistojo, valėsi šapus, įsiklausydami į tylą tolumoje.

— Kur jie eina, tėveli?

— Nežinau. Jie kažkur traukia. Tai blogas ženklas.

— Kodėl tai blogas ženklas?

— Tiesiog blogas, ir tiek. Mums reikia išsitraukti žemėlapį ir pažiūrėti.

Jie išsitraukė vežimėlį iš krūmų, kuriais jį buvo pridengę, vyriškis pastatė jį, sukrovė antklodes, švarkus ir jie išskubino į kelią, tenai sustojo ir žiūrėjo ton pusėn, kur paskutinysis iš tos skarmaluotos ordos, rodės, kabojo nelyginant koks povaizdis sutrikdytame ore.

Po pietų vėlpradėjo snigti. Juodu sustojo ir stebėjo, kaip žemėn iš niūrios tamsybės sklendžia blyškiai pilkos snaigės. Klumpino toliau. Trapi tižė klojo tamsų kelio paviršių. Berniukas nuolat atsilikdavo, vyriškis sustodavo ir jo palaukdavo.

— Neatsilik, — subaudė.

— Tu eini pernelyg greitai.

— Aš sulėtinsiu žingsnį.

Jie traukė toliau.

— Tu vėl nesikalbi su manimi.

— Kalbuosi.

— Nori sustoti?

— Aš visada noriu sustoti.

— Turime būti apdairesni. Aš turiu būti apdairesnis.

— Žinau.

— Sustosime. Gerai?

— Gerai.

— Tik susiraskim vietą.

— Gerai.

Krintantis sniegas siautė juos užuolaida. Nebegalėjai nieko įžiūrėti nei vienoje, nei kitoje kelio pusėje. Vyriškis vėl pradėjo kosėti, o berniukas virpėjo, abudu buvo susiglaudę po plastiko atraiža ir stūmė tą parduotuvės vežimėlį per sniegą. Galiausiai vyriškis sustojo. Berniukas nevaldomai drebėjo.

— Turim sustoti, — pareiškė vyriškis.

— Tikrai labai šalta.

— Žinau.

— Kur mes?

— Kur mes?

— Taip.

— Nežinau.

— Jei mes tuoj mirsime, ar pasakysi man?

— Nežinau. Mes nemirsime.

Apverstą vežimėlį jie paliko viksvų lauke, vyriškis pasiėmė į plastikinį brezentą suvyniotus švarkus bei antklodes ir abu patraukė tolyn. „Laikykis įsikibęs į mano striukę, — paliepė vyriškis. — Nepaleisk jos.“ Jie per viksvas nužengė iki užtvaros, ją perlipo, ranka prilaikydami vienas kitam nulenktą vielą. Viela buvo šalta ir girgždėjo per sankabas. Tamsa spėriai tirštėjo. Jie traukė tolyn. Priėjo kedrų giraitę, medžiai buvo nudžiūvę, juodi, tačiau šakų turėjo dar pakankamai, kad išlaikytų sniegą. Po kiekvienu iš jų — brangus tamsios žemės ir kedro paklotės ratas.

Jie įsikūrė pomedžiu, švarkus ir antklodes sudėjo ant žemės, vyriškis suvyniojo berniuką į vieną antklodę ir ėmė grėbti į krūvą sausus spyglius. Atokiau nuo medžio kojomis išstumdė sniegą, kad ugnis jo nekliudytų, ir atnešė šakų nuo kitų medžių, jas nulaužęs ir nupurtęs sniegą. Kai brūkštelėjo žiebtuvėliu per sodrią pintį, ugnis kaipmat užsiplieskė, bet vyriškis žinojo, kad ji ilgai netruks. Pažvelgė į berniuką.

— Turiu nueiti atnešti dar malkų. Būsiu šalimais. Gerai?

— Kur yra tas šalimais?

— Tai paprasčiausiai reiškia, kad būsiu netoli.

— Gerai.

Dabar sniego buvo jau per penkiolika centimetrų. Vyriškis kepurnėjosi po medžiais, traukdamas kyšančias iš po sniego nukritusias šakas ir, kai jų turėjo jau visą glėbį ir patraukė atgal, iš laužo tebuvo likusi vien virpančių žarijų gūžta. Vyriškis sumetė ant jo šakas ir vėl nuėjo. Negali spėti su juo varžytis. Miške darėsi vis tamsiau, o laužo šviesa siekė netoli. Jeigu jis paskubės, gali nualpti. Kai atsigręžė, berniukas plumpino per sniegą, kuris jam siekė iki pusės kelių, rinkdamas šakas ir kraudamas jas į glėbį.