Кормак Маккарти - Kelias

— Tėveli, — sušnibždėjo berniukas.

Vyriškis atsitiesė.

— Klausyk, — pasakė. — Liaukis. Mes badaujame. Ar supranti? — Paskui pakėlė liuko dangtį ir atvertė jį ant grindų.

— Palauk čia, — paliepė.

— Aš eisiu su tavim.

— Maniau, kad tu bijai.

— Aš bijau.

— Gerai. Nesitrauk nuo manęs.

Vyriškis netašytais mediniais laiptais ėmė leistis žemyn. Palenkė galvą, uždegė žiebtuvėlį ir lyg atnašaudamas pamojavo jo liepsna per tamsą. Šaltis ir drėgmė. Klaikus dvokas. Berniukas įsikibo į jo striukę. Vyriškis įžiūrėjo dalį medinės sienos. Molio asla. Senas tamsiai dėmėtas čiužinys. Susilenkė, žengė dar žingsnį žemyn ir pakėlė šviesą. Prie užpakalinės sienos grūdosi nuogi žmonės, vyrai ir moterys, visi stengėsi pasislėpti, dengėsi veidus rankomis. Ant čiužinio gulėjo vyras iki šlaunų nukirstomis kojomis, bigės buvo pajuodusios ir apdegusios. Kokčiai dvokė.

— Jėzau, — sušnabždėjo vyriškis.

Paskui viena paskui kitą visos žmogystos atsigręžė ir mirksėjo toje apgailėtinoje šviesoje.

— Padėkit mums, — šnabždėjo jos. — Būkit geri, padėkit mums.

— O Kristau, — ištarė vyriškis. — O Kristau.

Apsisuko ir griebė berniuką.

— Greičiau, — ištarė. — Greičiau.

Žiebtuvėlis iškrito jam iš rankų. Nėra kada ieškoti. Jis stūmė berniuką laiptais aukštyn.

— Padėkit mums, — šaukė anie.

— Greičiau.

Laiptų apačioje išniro barzdotas mirksintis veidas.

— Būkit geri, — šaukė jis. — Būkit geri.

— Greičiau. Dėl Dievo meilės, greičiau.

Jis išstūmė berniuką pro liuką ir tas pargriuvo. Vyriškis atsistojo, čiupo už liuko, permetė jį į kitą pusę, trenkė žemyn ir čiupo berniuką, bet tas jau buvo atsistojęs ir šoko kažkokį siaubo šokį.

— Dėl Dievo meilės, ar tu eisi, — iškošė pro dantis vyriškis.

Bet berniukas rodė pirštu į langą, ir kai vyriškis pažvelgė pro jį, kūnas jam nuėjo pagaugais. Per lauką prie namo artinosi keturi barzdoti vyrai ir dvi moterys. Vyriškis čiupo berniuką už rankos.

— O Kristau, — ištarė. — Bėk. Bėk.

Juodu nukūrė prie priekinių durų ir laiptais žemyn. Kai nubėgo pusę įvažiuojamosios alėjos, vyriškis nusitempė berniuką į lauką. Atsigręžė. Iš dalies juos pridengė ligustro likučiai, bet vyriškis žinojo, kad jiems teliko daugių daugiausia minutės, o gal net ir jų nebeliko. Lauko gale jie triukšmingai prasibrovė pro sausų nendrių guotą, išsigavo į kelią, perbėgo jį ir įnėrė į miško galą. Vyriškis dvigubai stipriau spaudė berniukui riešą.

— Bėgam, — sušnabždėjo. — Turime bėgti.

Pažvelgė namo link, bet nieko neįžiūrėjo. Jei anie jau priėjo alėją, jie pamatys jį, bėgantį tarp medžių su berniuku. Padaryk tai dabar. Padaryk tai dabar. Griuvo ant žemės ir prisitraukė berniuką prie savęs.

— Tšš, — tarė. — Tšš.

— Ar jie mus nužudys? Tėveli?

— Tšš.

Jie dunksinčiomis širdimis gulėjo ant lapų ir plėnių. Jis tuoj ims kosėti. Reikėjo prisidengti burną ranka, bet berniukas buvo į ją įkibęs ir nepaleido, o kita ranka jis laikė revolverį. Gavo susikaupti ir kosulį užgniaužti, bet tuo pat metu mėgino įsiklausyti. Kilstelėjo nuo lapų smakrą, mėgindamas pažiūrėti.

— Nekelk galvos, — sušnabždėjo.

— Ar jie ateina?

— Ne.

Pamažėle per lapus jie nušliaužė link kažko, kas buvo panašu į įdubą. Vyriškis gulėjo klausydamasis, laikydamas berniuką. Girdėjo, kaip anie ant kelio šnekasi. Moterišką balsą. Paskui išgirdo juos minant sausus lapus. Suėmė berniuko ranką ir įbruko į ją revolverį.

— Paimk, — sušnabždėjo. — Paimk.

Berniuką apniko siaubas. Jis apsikabino vyriškį ir nepaleido. Jo kūnelis toks liesas.

— Nebijok, — drąsino vyriškis. — Jei jie tave suras, turėsi padaryti tai. Ar supranti? Tšš. Be ašarų. Ar girdi mane? Tu žinai, kaip tai padaryti. Įsikiši į burną ir nutaikysi aukštyn. Padarysi tai greitai ir tvirtai. Supratai? Liaukis verkęs. Ar supratai?

— Manau, kad taip.

— Ne. Ar supratai?

— Taip.

— Pasakyk: taip, tėveli, supratau.

— Taip, tėveli, supratau.

Vyriškis pažvelgė žemyn į vaiką. Išvydo vien tik siaubą. Paėmė iš jo revolverį.

— Ne, nesupratai, — pasakė.

— Aš nežinau, ką reikia daryti, tėveli. Aš nežinau, ką reikia daryti. Kur tu būsi?

— Nurimk.

— Aš nežinau, ką reikia daryti.

— Tšš. Aš čia pat. Aš tavęs nepaliksiu.

— Pažadi.

— Taip. Pažadu. Ketinau bėgti. Mėginti nuvilioti juos šalin. Bet negaliu tavęs palikti.

— Tėveli?

— Tšš. Gulėk, nesikelk.

— Man taip baisu.

— Tšš.

Jie gulėjo ir klausėsi. Ar padarysi tai? Kai ateis laikas? Kai ateis laikas, nebesuspėsi. Dabar pats laikas. Prakeik Dievą ir numirk. O kas, jeigu jis neiššaus? Turi iššauti. O kas, jei neiššaus? Ar galėtum šitą mylimą kaukolę sutraiškyti akmeniu? Ar glūdi tavyje būtybė, apie kurią tu nieko nežinai? Ar gali ji ten būti? Laikyk jį savo glėbyje. Va šitaip. Siela — greita. Prisitrauk jį prie savęs. Pabučiuok. Paskubėk.

Jis laukė. Jo rankoje mažytis nikeliuotas revolveris. Tuoj nusikosės. Sutelkė visas sąmonės pastangas tam kosuliui sulaikyti. Stengėsi įsiklausyti, bet nieko negirdėjo. „Aš tavęs nepaliksiu, — sušnabždėjo. — Aš niekada tavęs nepaliksiu. Ar supranti?“ Gulėjo tarp lapų ir laikė virpantį vaiką. Spaudė revolverį. Per visas tas ilgas sutemas, kol viską apgaubė tamsa. Šalta ir bežvaigždė. Palaiminga. Ėmė tikėti, kad jie dar turi šansą. „Reikia tiktai palaukti“, — sušnibždėjo. Taip šalta. Jis stengėsi mąstyti, bet jam svaigo galva. Jautėsi toks nusilpęs. Visos jo kalbos apie bėgimą. Jis neįstengė bėgti. Kai aplinkui iš tikro viskas tapo juoda, jis palaisvino kuprinės diržus, ištraukė antklodes, apklostė jomis berniuką, ir netrukus šis jau miegojo.

Naktį vyriškis girdėjo šiurpius klyksmus, atsklindančius nuo namo, pasistengė užspausti rankomis berniuko ausis, bet netrukus tas klyksmas liovėsi. Jis gulėjo ir klausėsi. Kai pro nendres brovėsi į kelią, pamatė dėžę. Panašią į vaikišką žaislinį namą. Suprato, kad ten jie gulėdavo ir stebėdavo kelią. Gulėdavo laukdami ir skambindavo varpeliu name, kad ateitų sėbrai. Jis snūduriavo, paskui nubudo. Kas tai? Žingsniai lapuose. Ne. Tik vėjas. Nieko. Atsisėdo ir žiūrėjo į namą, bet regėjo tik tamsą. Pažadino berniuką. „Kelkis, — tarė. — Turim keliauti.“ Berniukas nieko neatsakė, bet vyriškis žinojo, kad jis jau išsibudino. Nutraukė antklodes ir pritaisė jas prie kuprinės.

„Eime“, — sušnibždėjo.

Jie patraukė pertamsų mišką. Kažkur už pelenų spalvos debesų šydo švietė mėnulis, ir jiems pavyko įžiūrėti medžius. Nusvirduliavo ten it girti.

— Jei jie suras mus, nužudys, ar ne, tėveli.

— Tšš. Nebekalbėkim.

— Juk taip, tėveli.

— Tšš. Taip. Taip, jie taip ir padarys.

Jis visiškai nenutuokė, kuria kryptimi juodu nuėjo, bijojo, kad nebūtų apsukę rato ir grįžę prie to namo. Stengėsi prisiminti, ar ką nors žino apie tai, ar tik apgauna save. Kuria kryptim nuėjo tie dingę iš akių žmonės? Gal žemės pusrutuliai susikeitė? Arba pakito sukimosi apie ašį kryptis. Galiausiai išmetė tai iš galvos. Mintį, jog galėtų būti kas nors taisytina. Jo sąmonė jį išduoda. Šmėklos, kurių nebuvo girdėti jau koks tūkstantmetis, pamažėle budo iš miego. Nieko nepataisysi. Berniukas žingsniuodamas sverdėjo. Klupdamas, vos apversdamas liežuvį, pasiprašė panešamas, vyriškis paėmė jį ant rankų, nešė, ir vaikas kaipmat jam ant peties užmigo. Žinojo, kad nesugebės nunešti jo toli.