Кормак Маккарти - Kelias

Jie naršė po apanglėjusių namų, į kuriuos nebuvo užsukę anksčiau, griuvėsius. Lavonas, plūduriuojantis juodame rūsio vandenyje tarp šiukšlių ir rūdijančio vamzdyno. Vyriškis stovėjo iš dalies sudegusioje, atsivėrusioje į dangų svetainėje. Vandens išlenktos lentos sprūdo lauk, kieman. Spintoje — šlapi knygų tomai. Paėmė vieną, atvertė ir vėl padėjo. Viskas drėgna. Pūva. Stalčiuje rado žvakę. Nebuvo kaip jos uždegti. Įsigrūdo ją į kišenę. Išėjo į pilką šviesą, sustojo ir akimirką išvydo absoliučią pasaulio tiesą. Šaltas, negailestingas testamento nepalikusios žemės sukimasis.

Nepermaldaujama tamsa. Akli saulės šunys savo bėgsme. Triuškinantis juodas visatos vakuumas. Ir kažin kur du persekiojami gyvūnai, it švilpikai virpantys savo priebėgoje. Skolintas laikas, skolintas pasaulis ir skolintos akys jam apgailėti.

Vieno mažo miestelio pakraštyje jie atsisėdo į sunkvežimio kabiną pailsėti ir spoksojo pro neseniai praūžusių liūčių švariai nuplautą stiklą. Nusivalanti plėnis šviesa. Išsekusi. Palei kelio kraštą stovėjo dar vienas ženklas, įspėjantis apie mirtį, raidės buvo išblukusios nuo senumo. Vyriškis beveik šypsojosi.

— Ar gali išskaityti, kas ten parašyta? — paklausė.

— Taip.

— Nekreipk dėmesio. Čia nebėra nė gyvos dvasios.

— Jie išmirė?

— Tikriausiai.

— Norėčiau, kad tas berniukas būtų su mumis.

— Eime, — paragino vyriškis.

Įmantrūs sapnai, iš kurių jis nenorėjo nubusti. Pasauliui nebežinomi dalykai. Šaltis privertė jį nueiti pakurstyti ugnies. Prisiminimas, kaip ji per veją ėjo prie namo ankstų rytą su plonyčiais rausvais naktiniais marškiniais, prilipusiais prie krūtų. Pagalvojo: visi atgiję prisiminimai išprievartauja tai, iš ko jie radosi. Kaip kokiame nors grupiniame žaidime. Ištark žodį ir perduok jį kitam. Būk taupus. Tai, ką tu pakeiti tame prisiminime, dar turi truputį tikrumo, tavo suvokto arba nesuvokto.

Juodu žingsniavo gatvėmis, susivynioję į purvinas antklodes. Vyriškis spaudė prie liemens revolverį ir laikė berniuką už rankos. Miesto pakraštyje, palaukėje, jie užėjo vienišą namą, kirto tą lauką, įžengė į namą ir perėjo per kambarius. Susitiko save pačius veidrodyje ir vyriškis jau buvo pakeliąs revolverį. „Tai mes, tėveli, — sušnabždėjo berniukas. — Tai mes.“

Jis sustojo užpakaliniųdurų tarpduryje ir žvelgė į laukus, į kelią už jų ir į pliką kraštą anapus kelio. Vidiniame kiemelyje žiojėjo duobė mėsai kepti ant iešmo, įtaisas iš dviejų šimtų penkiasdešimties litrų būgno, kraštuose įpjauto dujiniu pjautuvu ir įstatyto į suvirintą geležinį rėmą. Keli nudžiūvę medžiai kieme. Tvora. Metalinė įrankių pašiūrė. Vyriškis išpurtė antklodę ir apvyniojo ja berniuko pečius.

— Noriu, kad čia palauktum.

— Aš noriu eiti su tavim.

— Aš nueisiu tik ana ten pažvelgti. Pasėdėk čia. Tu visąlaik mane matysi. Pažadu.

Jis perėjo per kiemą ir, vis dar laikydamas rankoje revolverį, pastūmė duris. Tai buvo savotiška pašiūrė sodo įrankiams laikyti. Asla. Metalinės lentynos, keli plastmasiniai gėlių vazonai ant jų. Viskas nuklota plėnimis. Kampe sumesti sodo įrankiai. Žoliapjovę. Po langu — medinis suolas, o prie jo — metalinė spintelė. Vyriškis atidarė ją. Seni katalogai. Sėklų pakeliai. Begonijos. Pelėvirkščiai sukučiai. Susigrūdo juos į kišenę. Kuriam galui? Ant viršutinės lentynos stovėjo du indai mašininės alyvos, vyriškis užsikišo už diržo pistoletą, nukėlė juos ir pastatė ant suolo. Indai buvo labai seni, kartoniniai, metaliniu dugnu ir metaliniu dangčiu. Pro kartoną buvo prasisunkusi alyva, bet indai vis dar atrodė pilni. Vyriškis žingtelėjo atgal ir pažvelgė pro duris. Berniukas susivyniojęs į antklodę sėdėjo ant užpakalinių namo laiptelių ir spoksojo į jį. Vėl atsisukęs vyriškis kampe už durų pamatė benzino skardinę. Žinojo, kad benzino joje negali būti, tačiau kai kojos galu ją palenkė ir vėl paleido, pasigirdo toks švelnus kliukt. Pakėlė skardinę, nusinešė ant suolo ir pamėgino atsukti dangtelį, tačiau jam nepavyko. Išsitraukė iš švarko kišenės reples, praskėtė ir pamėgino atsukti jomis. Replės — kaip čia buvusios, vyriškis nusuko dangtelį, padėjo jį ant suolo ir pauostė skardinę. Sudvisęs kvapas. Daugelio metų. Bet tai buvo benzinas ir jis degs. Vėl užsuko dangtelį ir įsibruko reples į kišenę. Apsidairė, ieškodamas mažesnio indo, bet nerado. Nereikėjo išmesti butelio. Pasidairyk po namus.

Eidamas per žolę pasijuto benualpstąs ir gavo sustoti. Gal dėl to, kad pauostė benzino? Berniukas jį stebėjo. Kiek dienų dar liko iki mirties? Dešimt? Neką daugiau. Galvoti jam nesisekė. Kodėl jis sustojo? Apsigręžė ir pažvelgė žemyn į žolę. Žengė atgal. Koja čiuopdamas žemę. Sustojo ir atsisuko vėl. Paskui vėl žengė prie pašiūrės. Grįžo su kastuvu ir ten, kur buvo sustojęs, įvarė jį į žemę. Kastuvas įsmigo iki pusės ir, išleidęs tuščiavidurį medinį garsą, užstrigo. Vyriškis ėmė kasti žemę.

Darbas ėjo lėtai. O Dieve, koks jis pavargęs. Užsikniaubė ant kastuvo. Pakėlė galvą ir pažiūrėjo į berniuką. Berniukas sėdėjo kaip sėdėjęs. Vyriškis vėl pasilenkė kasti. Netrukus ėmė ilsėtis kiekvienąkart išmetęs žemių. Galiausiai tai, ką atkasė, pasirodė esąs stogo danga uždengtas faneros lakštas. Jis nukasė žemes nuo jo kraštų. Tai buvo durys, gal kokio metro iš dviejų. Viename jų gale buvo velkė su spyna, įkišta į plastmasinį maišelį. Prisilaikydamas kastuvo rankenos ir įsirėmęs kakta į rankos linkį vyriškis pailsėjo. Kai vėl pakėlė akis, berniukas jau stovėjo kieme, vos per žingsnį nuo jo. Buvo kraupiai išsigandęs.

— Neatidaryk jų, tėveli, — sušnabždėjo.

— Viskas gerai.

— Prašau, tėveli. Prašau.

— Nebijok.

— Ne, negerai.

Berniukas laikė suspaustus kumščius prie krūtinės ir iš baimės linksėjo galvą. Vyriškis numetė kastuvą ir apkabino jį.

— Nusiramink, — pasakė. — Atsisėskim ant slenksčio ir pailsėkim.

— O paskui galėsime eiti?

— Pasėdėkime truputėlį.

— Gerai.

Jie atsisėdo, susivynioję į antklodes, ir žiūrėjo į kiemą. Taip sėdėjo ilgai. Vyriškis mėgino paaiškinti berniukui, kad kieme niekas nepalaidotas, bet berniukas pradėjo verkti. Po valandėlės vyriškis net pamanė, kad gal vaikas ir buvo teisus.

— Na tik pasėdėkim čia. Net nekalbėkim.

— Gerai.

Juodu vėl perėjo per namą. Vyriškis rado alaus butelį ir seną užuolaidos skiautę, nuplėšė jos kraštą ir pakabos galu įgrūdo į butelio kaklelį.

— Čia mūsų nauja lempa, — paaiškino.

— Kaip mes ją uždegsim?

— Pašiūrėje radau šiek tiek benzino. Ir truputį alyvos. Parodysiu tau.

— Gerai.

— Eikš, — pakvietė vyriškis. — Viskas bus gerai. Pažadu.

Bet kai pasilenkė pažvelgti į berniuko veidą po antklodės gobtuvu, baisiausiai išsigando, kad kažkas jame buvo dingę, kažkas, ko nebesugrąžinsi.

Jie per kiemą nužingsniavo į pašiūrę. Vyriškis pastatė butelį ant suolo, paėmė atsuktuvą ir viename alyvos inde pradūrė skylę, paskui pradūrė kitą, mažesnę, kad ta alyva išvarvėtų. Ištraukė kamšalą iš butelio ir šį kone lig pusės pripildė senos alyvos, tirštos, sustingusios nuo šalčio ir ilgo varvėjimo. Nusuko dangtelį nuo vienos benzino skardinės, iš sėklų pakelio padarė mažą piltuvėlį, supylė benziną į butelį, uždengė pirštu jo kaklelį ir pakratė. Paskui išpylė dalį jo turinio į molinį dubenį, paėmė skudurą ir vėl atsuktuvu sukimšo jį į butelį. Išsitraukė iš kišenės gabalėlį titnago, reples ir brūkštelėjo titnagu per jų dantytas žiotis. Pamėgino taip porą kartų, paskui liovėsi ir į dubenį įpylė dar benzino. „Šitiek gal ir užsiplieks“, — pasakė. Berniukas linktelėjo galvą. Vyriškis nukreipė žiežirbas į dubenį ir tas, tyliai sušvilpęs, pražydo liepsna. Vyriškis pasisiekė butelio, palenkė jį, uždegė kamšalą, užpūtė ugnį dubenyje ir rūkstantį butelį padavė berniukui.