Кормак Маккарти - Kelias

Kai jis nubudo,žibalinė lempa virš jo galvos truputį šnypštė. Bunkerio sienos buvo apšviestos, kaip ir tos medinės bei kartoninės dėžės. Jis nesusivokė, kur esąs. Gulėjo užsiklojęs striuke. Atsisėdo, pažvelgė į ant kito gulto miegantį berniuką. Buvo nusiavęs batus, nors neprisiminė, kada ir kaip tai padarė, išsitraukė juos iš po gulto, apsiavė, užkopė laiptais, ištraukė iš velkės reples, kilstelėjo duris ir pažiūrėjo, kas darosi lauke. Ankstus rytas. Pažvelgė namo pusėn, paskui į kelią ir buvo jau vėl benuleidžiąs liuką, bet stabtelėjo. Vakaruose švietė blyški pilka šviesa. Jie išmiegojo naktį ir visą kitą dieną. Jis nuleido duris, vėl užkišo reples, nulipo žemyn ir atsisėdo ant gulto. Pasidairė po atsargas. Jis jau buvo pasirengęs numirti, o dabar mirtis jiems nebegrėsė, ir jis privalėjo tai apmąstyti. Kas nors gali pamatyti tą liuką kieme ir iš karto supras, kas tai per daiktas. Jis turėjo sumąstyti, ką veikti. Tai tau ne miške pasislėpti. Toli gražu. Galiausiai jis atsistojo, nuėjo prie stalo, prijungė mažą dviejų degiklių dujinę viryklę, įžiebė ugnį, išsitraukė keptuvę, virdulį ir atidarė plastmasinę virtuvės rykų dėžę.

Berniuką pažadino vyriškiomažu rankiniu malūnėliu malama kava. Jis atsisėdo ir dairėsi aplinkui.

— Tėveli? — prabilo jis.

— Sveikas. Tu alkanas?

— Man reikia į tualetą. Noriu sisio.

Vyriškis mentele parodė į žemas plienines duris. Jis nežinojo, kaip naudotis tuo tualetu, bet jie vis tiek juo pasinaudos. Jie čia neužsibus ir jis neatstūminės ir neužstūminės velkės dažniau nei reikia. Berniukas praėjo pro jį — jo plaukai buvo susivėlę ir prakaituoti.

— Kas čia? — paklausė jis.

— Kava. Kumpis. Sausainiai.

— Nieko sau, — pasakė berniukas.

Vyriškis grindimis atvilko metalinę skrynelę, pastatė ją tarp gultų, užtiesė ant jos rankšluostį, išdėliojo lėkštes, puodelius ir plastmasinius įrankius. Padėjo rankšluostėliu uždengtą dubenį džiūvėsių, lėkštelę su sviestu ir skardinę kondensuoto pieno. Druską ir pipirus. Pažvelgė į berniuką. Tas atrodė tarsi apsvaigęs nuo narkotikų. Tada nukėlė nuo viryklės keptuvę, pasmeigė šakute parudavusio kumpio gabalą ir įdėjo jį į berniuko lėkštę, iš kitos keptuvės pasėmė kiaušinienės ir keptų pupelių, paskui į puodelius įpylė kavos. Berniukas pakėlė į jį akis.

— Valgyk. Žiūrėk, kad neatšaltų.

— Ką man valgyti pirma.

— Ką nori.

— Ar čia kava?

— Taip. Prašom. Užsitepk ant džiūvėsių sviesto. Va taip.

— Gerai.

— Ar gerai jautiesi?

— Nežinau.

— Ar nieko neskauda?

— Nieko.

— Kas nutiko?

— Ar nemanai, kad mums reikėtų tiems žmonėms padėkoti?

— Žmonėms?

— Žmonėms, kurie mums visa šitai davė?

— Na. Taip, manau, galim šitai padaryti.

— Ar padarysi?

— Kodėl ne tu?

— Aš nemoku.

— Moki. Tu moki pasakyti ačiū.

Berniukas sėdėjo ir spoksojo į savo lėkštę. Atrodė sutrikęs. Vyriškis buvo jau prabyląs, kai berniukas ištarė:

— Brangūs žmonės, ačiū jums už šitą maistą ir visa kita. Mes žinome, kad jūs jį laikėte sau ir, jeigu būtumėte čia, mes jo nevalgytume, kad ir kokie alkani esame. Mes labai apgailestaujame, kad jums neteko jo valgyti, ir tikimės, kad jaučiatės saugūs danguje su Dievu.

Jis pakėlė akis.

— Ar taip gerai? — paklausė.

— Taip. Manau, kad gerai.

Berniukas nepasiliko bunkeryje vienas. Jis sekiojo paskui vyriškį per veją pirmyn atgal, kol tas į vonią namo gale nešiojo plastmasinius ąsočius vandens. Juodu buvo pasiėmę tą mažą viryklę bei porą prikaistuvių, ir vyriškis šildė vandenį, pylė jį į vonią, paskui pylė vandenį iš plastmasinių ąsočių. Tai atėmė daug laiko, bet jis norėjo, kad vanduo būtų šiltas ir malonus. Kai vonia jau buvo beveik pilna, berniukas nusirengė, virpėdamas įlipo į vandenį ir atsisėdo. Liesas, purvinas ir nuogas. Susiėmė už pečių. Šviesa sklido tik nuo mėlynų viryklės dantų rato.

— Kaip jautiesi? — paklausė vyriškis.

— Pagaliau šilta.

— Pagaliau šilta?

— Taip.

— Iš kur ta šiluma radosi?

— Nežinau.

— Gerai. Pagaliau šilta.

Vyriškis išplovė purvinus berniuko plaukus, išmuilino jį, ištrynė kempinėmis. Išleido purviną vandenį, kuriame tas sėdėjo, perliejo jį švariu šiltu vandeniu iš prikaistuvio ir virpantį suvyniojo į rankšluostį, paskui — į antklodę. Iššukavo jam plaukus ir pažvelgė į jį. Garas kilo nuo jo kaip dūmai.

— Kaip jautiesi?

— Šalta kojom.

— Teks palaukti manęs.

— Paskubėk.

Vyriškis išsimaudė, išlipo iš vonios, įpylė į ją skalbimo miltelių ir tame vandenyje tualeto pompa išmaigė dvokiančius jųdviejų džinsus.

— Ar tu jau pasiruošęs? — paklausė.

— Taip.

Vyriškis pasuko viryklės rankenėles, ji paspragsėjo ir užgeso, tada įjungė žibintą ir padėjo jį ant žemės. Juodu sėdėjo ant vonios krašto ir avėsi batus, paskui jis padavė berniukui prikaistuvį ir muilą, pats paėmė viryklę, butelį benzino ir revolverį, tada, susivynioję į antklodes, jie per kiemą nužingsniavo atgal į bunkerį.

Juodu sėdėjo ant lovos per vidurį pasidėję šachmatų lentą, apsivilkę naujus megztinius, apsiavę naujas puskojines ir susisupę į naujas antklodes. Vyriškis įjungė mažiuką dujinį šildytuvą ir juodu iš aukštų plastmasinių puodelių gėrė kokakolą, po valandėlės jis vėl nuėjo į namą, išgręžė iš džinsų vandenį, parsinešė juos ir padžiovė.

— Kaip ilgai mes galime čia pabūti, tėveli?

— Neilgai.

— Kiek yra tas neilgai?

— Nežinau. Gal dar dieną. Dvi.

— Nes tai pavojinga.

— Taip.

— Manai, jie mus suras?

— Ne. Jie mūsų nesuras.

— Jie gali mus surasti.

— Ne, nesuras. Jie mūsų nesuras.

Vėliau, kai berniukas miegojo, jis nuėjo į namą ir į veją ištempė kelis baldus. Paskui išvilko čiužinį ir užmetė jį ant liuko, o iš vidaus užtraukė jį ant faneros ir atsargiai nuleido duris, taip, kad čiužinys jas visiškai uždengtų. Tai nebuvo labai gudru, tačiau geriau negu nieko. Kol berniukas miegojo, jis sėdėjo ant gulto ir prie žibinto šviesos peiliu iš medžio šakos drožė netikras kulkas: kruopščiai taikė jas prie tuščių cilindro kanalų ir vėlei drožė. Peiliu suteikė pavidalą jų galams ir glotniai nušlifavo jas druska, paskui suodžiais juodino tol, kol jos įgavo švino spalvą. Kai užbaigė visas penkias, įtaikė jas į kanalus ir užšovė cilindrą, pasuko revolverį ir apžiūrėjo jį. Net ir iš taip arti revolveris atrodė lyg būtų užtaisytas, vyriškis padėjo jį į šalį ir atsistojo paliesti virš šildytuvo garuojančių džinsų klešnių.

Jis buvo išsaugojęs saujelę tuščių revolverio šovinių tūtų, bet jos pradingo drauge su visais kitais daiktais. Reikėjo laikyti jas kišenėje. Jis pametė net paskutinę. Pamanė, gal galėtų vėl užtaisyti jas .45 kalibro šoviniais. Cilindrai gal ir tiktų, jei jam pavyktų išimti šovinius jų nepažeidus. Kulkas iki reikiamo dydžio galima nudrožti rėžtuku. Atsistojo ir paskutinį kartą apėjo visas atsargas. Paskui prisuko lempą, liepsna pamažėle spragsėdama užgeso, jis pabučiavo berniuką, įsiropštė į kitą gultą, palindo po švariomis antklodėmis ir dar kartą nužvelgė tą mažytį rojų, virpantį oranžiškoje šildytuvo šviesoje, paskui užmigo.

Tas miestas buvo apleistas jau prieš daug metų, tačiau jie apšnerkštomis jo gatvėmis ėjo apdairiai, berniukas laikėsi įsikibęs į vyriškio ranką. Praėjo pro metalo sąvartyną, kur kitados kažkas mėgino deginti kūnus. Apanglėję kūnai ir kaulai po pelenais būtų buvęs sunkiai įvardijamas daiktas, jei ne išskiriantys kaukolių pavidalai. Neliko jokio kvapo. Gatvės gale buvo turgus ir viename tuščiomis dėžėmis užgrioztame tarpueilyje stovėjo trys metaliniai parduotuvės vežimėliai. Vyriškis nužiūrėjo juos, vieną ištraukė, pritūpė, pasuko jo ratus, paskui atsistojo ir pastumdė jį į priekį ir atgal.