Кормак Маккарти - Kelias

— Žinau, — atsakė vyriškis.

Berniukas pasisuko ir pakėlė akis į tėvą.

— Žinau, koks bus klausimas, — pasakė vyriškis. — Atsakymas — ne.

— Koks gi tas klausimas?

— Ar galime jį pasiimti drauge. Negalime.

— Žinau.

— Tu žinai.

— Taip.

— Gerai.

— Ar galime duoti jam dar ko nors?

— Pažiūrėkime, kaip jis elgsis su tuo, ką turi.

Juodu stebėjo, kaip senis valgo. Kai baigė valgyti, sėdėjo, laikė tuščią skardinę, žiūrėdamas į jos vidų, lyg ten būtų galėję atsirasti dar ko nors.

— Ką norėtum jam duoti?

— O ko jam reikia, kaip manai?

— Manau, kad jam nieko nereikia duoti. Ką norėtum jam duoti?

— Galėtume išvirti ką nors ant viryklės. Jis galėtų pavalgyti su mumis.

— Turi omeny, kad čia sustotume nakvynės.

— Taip.

Pažiūrėjo į senį, į kelią.

— Gerai, — pasakė. — Bet rytoj mudu keliausime toliau.

Berniukas tylėjo.

— Tai geriausias tavo laimėtas sandėris.

— Gerai.

— Gerai reiškia gerai. Tai nereiškia, kad rytoj vėl vesime derybas.

— Ką reiškia derybos?

— Tai reiškia vėl kalbėti apie tai ir vėl susitarti. Jokio kito sandėrio nebus. Čia jau viskas.

— Gerai.

— Gerai.

Abu padėjo seniui atsistoti ir įdavė jam lazdą. Jis nesvėrė ir penkiasdešimties kilogramų. Stovėjo ir dvejodamas dairėsi aplinkui. Vyriškis paėmė iš jo skardinę ir nusviedė į mišką. Senis norėjo įduoti jam lazdą, bet vyriškis ją nustūmė.

— Kada tu valgei paskutinį kartą? — paklausė.

— Nežinau.

— Nebeprisimeni.

— Valgiau ką tik.

— Ar nori pavalgyti su mumis?

— Nežinau.

— Nežinai?

— Ko pavalgyti?

— Gal truputį jautienos troškinio. Su krekeriais. Ir kava.

— Ką turėčiau padaryti?

— Pasakyti, kur nužengė pasaulis.

— Ką?

— Tau nereikia nieko daryti. Ar gali paėjėti?

— Aš galiu eiti.

Pažiūrėjo į berniuką.

— Ar tu mažas berniukas? — paklausė.

Berniukas pažvelgė į tėvą.

— O kaip atrodo? — paklausė berniuko tėvas.

— Nežinau. Aš prastai matau.

— Ar tu matai mane?

— Aš galiu pasakyti, kad čia kažkas yra.

— Gerai. Metas eiti. — Ir pažvelgė į berniuką. — Paleisk jo ranką, — paliepė.

— Jis nemato.

— Paleisk jo ranką. Eime.

— Kur mes einame? — paklausė senis.

— Einam valgyti.

Senis linktelėjo galvą, apsigraibė lazda aplinkui ir pradėjo nedrąsiai baksnoti į kelią.

— Kiek tau metų?

— Devyniasdešimt.

— Negali būti.

— Ką gi.

— Ar tu taip sakaisi žmonėms?

— Kokiems žmonėms?

— Bet kokiems.

— Tikriausiai.

— Kad jie tavęs neskriaustų?

— Taip.

— Ir tai padeda?

— Ne.

— Ką turi kuprinėje?

— Nieko. Gali pažiūrėti.

— Žinau, kad galiu pažiūrėti. Kas joje?

— Nieko. Tiesiog keli daiktai.

— Nieko valgomo.

— Ne.

— Kuo tu vardu?

— Ilis?

— Ilis — vardas, o pavardė?

— O kuo negerai Ilis.

— Niekuo. Eime.

Stovyklavietę įsikūrė miške, daug arčiau kelio, nei vyriškis geidavo. Jam teko vilkti vežimėlį, o berniukas vairavo jį iš užpakalio, įkūrė ugnį seniui pasišildyti, nors vyriškiui tai irgi nelabai patiko. Valgė, senis sėdėjo susivyniojęs į savo atsiskyrėlišką dygsniuotą antklodę ir kaip vaikas gniaužė šaukštą. Puodeliai buvo tik du, todėl senis kavą gėrė iš dubens, iš kurio valgė, nykščiais įkibęs į jo kraštą. Sėdėjo it išbadėjęs skarmaluotas būda ir spitrijo į žarijas.

— Tu negali eiti su mumis, supranti? — tarė vyriškis.

Senis linktelėjo galva.

— Kaip seniai jau esi kelyje?

— Aš visą laiką kelyje. Negali pasilikti vienoje vietoje.

— Kaip tu gyveni?

— Tiesiog nesustodamas einu, ir tiek. Žinojau, kad tai artėja.

— Tu žinojai, kad tai artėja?

— Taip. Tai ar kažkas panašaus. Visada tuo tikėjau.

— Ar mėginai tam pasiruošti?

— Ne. O ką gi gali padaryti?

— Nežinau.

— Žmonės visuomet ruošėsi rytojui. Aš netikėjau tuo. Rytojus jiems nesiruošė. Jis netgi nežinojo, kad jie yra.

— Manau, kad taip.

— Net jei ir būtum žinojęs, ką daryti, vis tiek nežinotum, ką daryti. Nežinotum, ar nori tai daryti, ar ne. Įsivaizduok, kad likai paskutinis? Įsivaizduok, kad pats sau tai pasidarei.

— Ar norėtum numirti?

— Ne. Bet gal norėčiau būti numiręs. Kai esi gyvas, visada kažkas laukia priekyje.

— Arba gali norėti būti negimęs.

— Na, elgetos negali rinktis.

— Manai, tai reikštų prašyti per daug.

— Kas įvyko, įvyko. Beje, kvaila norėti pertekliaus tokiais laikais.

— Aš irgi taip manau.

— Niekas nenori būti čia ir niekas nenori išeiti.

Senis pakėlė galvą ir per ugnį pažvelgė į berniuką. Paskui pažiūrėjo į vyriškį. Laužo šviesoje vyriškis matė, kaip mažos jo akutės stebi jį. Balažin, ką regėjo tos akys. Jis atsistojo užmesti dar šakų ant laužo ir nugrėbė žarijas nuo sausų lapų. Raudonos žiežirbos virpėdamos pakildavo į tamsą ir išnykdavo virš galvos.

Senis išgėrė paskutinius kavos gurkšnius, pastatė priešais save dubenėlį ir, atkišęs rankas į priekį, palinko prie šilumos. Vyriškis nenuleido nuo jo akių.

— Iš kur žinotum, kad esi paskutinis žmogus žemėje? — paklausė jis.

— Manau, kad to nežinotum. Tiesiog būtum, ir tiek.

— Niekas to nežinotų.

— Tai būtų visiškai nesvarbu. Kai miršti, jokio skirtumo, jei miršta ir kiti.

— Tikriausiai Dievas tai žinotų. Ar ne?

— Dievo nėra.

— Nėra?

— Dievo nėra, o mes — jo pranašai.

— Nesuprantu, kaip tu dar gyvas. Kaip tu valgai?

— Nežinau.

— Nežinai?

— Žmonės duoda.

— Žmonės duoda.

— Taip.

— Pavalgyti.

— Pavalgyti. Taip.

— Ne, jie neduoda.

— Tu davei.

— Ne, aš nedaviau. Berniukas davė.

— Yra daugiau žmonių kelyje. Jūs ne vieninteliai.

— O tu — vienintelis?

Senis apdairiai įsispitrijo į jį.

— Ką turi omeny? — paklausė.

— Ar yra dar kokių nors žmonių su tavimi?

— Kokių žmonių?

— Kokių nors.

— Čia nėra jokių žmonių. Apie ką tu kalbi?

— Kalbu apie tave. Apie tai, kokį darbą tu dirbi.

Senis jam nieko neatsakė.

— Manau, norėtum keliauti su mumis.

— Keliauti su jumis.

— Taip.

— Jūs juk nepasiimsite manęs kartu.

— Vadinasi, nenori eiti.

— Aš nebūčiau atėjęs net iki čia, bet buvau alkanas.

— O kur tie žmonės, kurie tau davė valgyti?

— Nėra jokių žmonių. Aš juos išsigalvojau.

— Ką dar išsigalvojai?

— Aš tiesiog esu kelyje, lygiai taip, kaip ir jūs. Niekuo nesiskiriu.

— Ar tavo vardas iš tiktųjų Ilis?

— Ne.

— Nenori pasisakyti savo vardo?

— Nenoriu jo pasakyti.

— Kodėl?

— Negaliu jumis pasitikėti. Kad su juo ko nors nepadarytumėt. Nenoriu, kad kas nors apie mane kalbėtų. Pasakytų, kur aš buvau ir ką kalbėjau, kai ten buvau. Turiu omeny, kad jūs galite apie mane kalbėti. Bet niekas negalės tvirtinti, kad tai buvau aš. Aš galiu būti bet kas. Manau, tokiais laikais kaip šie kuo mažiau pasakysi, tuo bus geriau. Jeigu kas nors nutiktų, ir mes išliktume gyvi ir susitiktume kelyje, tada turėtume apie ką pasikalbėti. Bet mes ne tokie. Todėl neturime kalbėti.