Кормак Маккарти - Kelias

— Gal ir ne.

— Tu tiesiog nenori sakyti prie berniuko.

— Ar nesi kelio agentų gaujos nusamdytas jaukas?

— Aš — niekas. Paliksiu jus, jeigu to norite. Pats susirasiu kelią.

— Nėra reikalo.

— Aš labai ilgai nesu matęs ugnies, štai ir viskas. Gyvenu kaip gyvulys. Jūs nenorėtumėte sužinoti, ką aš valgiau. Kai pamačiau šitą berniuką, pamaniau, kad esu jau miręs.

— Pamanei, kad jis angelas?

— Aš nežinojau, kas jis. Maniau, kad niekada jau nebepamatysiu vaiko. Nežinojau, kad šitai atsitiks.

— Kas, jeigu pasakyčiau, kad jis — dievas?

Senis papurtė galvą.

— Man visa tai — jau praeitis. Daug metų. Ten, kur negali gyventi žmonės, dievams irgi nesiseka gyvuoti. Pats įsitikinsi. Geriau jau būti vienam. Taigi, tikiuosi, tai, ką pasakei — neteisybė, nes kelyje susitikti su paskutiniu dievu būtų baisus dalykas, todėl, tikiuosi, kad tai — neteisybė. Viskas bus daug geriau, kai visi išnyks.

— Jie išnyks?

— Žinoma, išnyks.

— Geriau bus kam?

— Visiems.

— Visiems.

— Žinoma. Visiems ateis geresni laikai. Visi lengviau atsikvėpsime.

— Gerai, kad pasakei.

— Taip, iš tikrųjų. Kai pagaliau visi išnyksime, čia liks tiktai mirtis, ir jos dienos taip pat bus suskaičiuotos. Ji išeis į kelią ir neturės ką veikti, neturės ko pribaigti. Ji paklaus: „Kur visi dingo?“ Štai kaip viskas bus. Ir kas čia bloga?

Iš ryto juodu stovėjo ant kelio ir vyriškis ginčijosi su berniuku, ką palikti seniui. Galų gale tas gavo ne per daugiausiai. Kelias skardines daržovių ir vaisių. Galiausiai berniukas žingtelėjo prie kelio krašto ir atsisėdo į plėnis. Senis įsidėjo skardines į kuprinę ir susegė diržus.

— Žinai, turėtum jam padėkoti, — tarė vyriškis. — Aš tau nebūčiau davęs nieko.

— Gal turiu, o gal ir neturiu.

— O kodėl tau nepadėkojus?

— Aš savo jam nebūčiau atidavęs.

— Tau nė motais, kad tai įžeidžia jo jausmus?

— Ar tai įžeis jo jausmus?

— Ne. Jis taip pasielgė ne todėl.

— Kodėl jis taip pasielgė?

Vyriškis pažvelgė į berniuką, paskui į senį.

— Tu nesuprasi, — pasakė. — Nesu tikras, kad pats suprantu.

— Gal jis tiki Dievą.

— Aš nežinau, ką jis tiki.

— Jam tai praeis.

— Nepraeis.

Senis tylėjo. Apsidairė, įvertino dieną.

— Vadinasi, ir sėkmės mums nepalinkėsi? — paklausė vyriškis.

— Nežinau, ką tai reikštų. Kaip ta sėkmė atrodo? Kas galėtų žinoti tokį dalyką?

Paskui visi vėl patraukė keliu. Kai vyriškis atsigręžė, senis judėjo į priekį, baksnodamas kelią lazda, lėtai mažėjo jiems už nugarų, lyg koks senovės laikų prekeivis pasakų knygomis, tamsus, sukumpęs, plonas it voras, ir netrukus suvis išnyko. Berniukas taip ir neatsigręžė.

Ankstyvą popietę jie išskleidė ant kelio brezentą, atsisėdo ir suvalgė šaltus pietus. Vyriškis stebėjo berniuką.

— Ar tu kalbi su manimi? — paklausė.

— Taip.

— Bet nesi patenkintas.

— Nieko tokio.

— Kai baigsime maisto atsargas, turėsi daugiau laiko apie tai pamąstyti.

Berniukas tylėjo. Jie vis dar valgė. Po valandėlės pasakė:

— Žinau. Bet prisiminsiu tai ne taip, kaip tu.

— Galimas daiktas.

— Aš nepasakiau, kad tu neteisus.

— Bet pagalvojai.

— Viskas gerai.

— Taip, — pritarė vyriškis. — Ką gi. Kelyje nedaug gerų naujienų. Tokiais laikais.

— Nereikia iš jo šaipytis.

— Gerai.

— Jis mirs.

— Žinau.

— Ar jau galime eiti?

— Taip, — atsakė vyriškis, — galime eiti.

Naktį jis pabudo nuo šalto nykaus kosulio ir kosėjo, kol paskaudo krūtinėje. Pasilenkė ties laužu, papūtė į žarijas, uždėjo dar šakų, atsistojo ir, kiek leido šviesa, nužingsniavo nuo nakvynvietės. Susisupęs pečius į antklodę pasilenkė virš sausų lapų ir plėnių, ir po valandėlės kosulys pradėjo malšti. Galvojo apie senį, kažkur tenai. Atsigręžė į nakvynvietę, šviečiančią pro juodas medžių užtvaras. Vylėsi, kad berniukas vėl užmigo. Tyliai švokšdamas atsiklaupė, susidėjo rankas ant kelių. „Aš jau vaduojuosi mirtim, — pasakė. — Pasakyk, kaip man tai padaryti.“

Kitą dieną jie pėdino beveik iki tamsos. Vyriškiui nesisekė surasti saugios vietos laužui sukurti. Kai kėlė baką iš vežimėlio, jam pasirodė, kad jis labai lengvas. Atsisėdo, pasuko vožtuvą, bet tas jau buvo atsuktas. Pasuko degiklio rankenėlę. Nieko. Pasilenkė, paklausė. Pamėgino abu vožtuvus drauge. Bakas buvo tuščias. Vyriškis sėdėjo, prispaudęs kumščius prie kaktos, užsimerkęs. Po valandėlės pakėlė galvą ir sėdėjo stebeilydamas į šaltą tamsėjantį mišką.

Jie valgė šaltą vakarienę: kukurūzų duona, pupelės ir dešrelės iš skardinės. Berniukas paklausė, kaip bakas taip greitai ištuštėjo, bet vyriškis atsakė, jog ištuštėjo, ir tiek.

— Sakei, kad jo užteks daugeliui savaičių.

— Žinau.

— Bet jo užteko tik kelioms dienoms.

— Aš klydau.

Juodu valgė tylėdami. Po valandėlės berniukas paklausė:

— Aš pamiršau užsukti vožtuvą, taip?

— Tai ne tavo kaltė. Aš privalėjau patikrinti.

Berniukas padėjo savo lėkštę ant brezento. Nusisuko.

— Tai ne tavo kaltė. Reikia užsukti abu vožtuvus. Sriegiai turėjo būti apklijuoti teflono juosta, kad būtų nepralaidus, o aš to nepadariau. Tai mano kaltė, aš tau nepasakiau.

— Bet jokios juostos ten nebuvo, ar ne?

— Tai ne tavo kaltė.

Juodu kiūtino tolyn: sulysę, purvini, kaip gatvių narkomanai. Nuo šalčio apsigaubę antklodėmis, kvapas garavo, jie vilko kojas per juodas šilkines pusnis. Kirto didžiulę pakrantės lygumą, kur šimtamečiai vėjai ginė juos į staugiančius plėnių tumulus ieškoti prieglobsčio kur bus įmanoma. Namuose, daržinėse ar ant pakelės griovio krašto, apsimuturiavusius galvas antklodėmis, po juodu it pragaro rūsiai dangum. Vyriškis laikė prispaudęs prie savęs į kaulą sušalusį berniuką. „Nenusimink, — ramino. — Viskas bus gerai.“

Žemė buvo duburiuota,sudūlėjusi ir bergždžia. Griovose mėtėsi nustipusių padarų kaulai. Neaiškaus mėšlo krūvos. Sodybų pastatai laukuose — nusilaupiusiais dažais, išlinkusia ir atšokusia nuo vinių apkala. Visa tai — be šešėlių ir be pavidalo. Kelias leidosi pro sudžiūvusių piktžolių džiungles. Pelkė su vandens paviršiuje plūduriuojančiomis sudžiūvusiomis nendrėmis. Viršum žemės ir nesiskiriančio nuo jos dangaus laukų gale kabojo apniukusi migla. Vakarop pradėjo snigti, jie žingsniavo laikydami virš galvų brezentą, ir drėgnas sniegas šnypštė, susiliesdamas su plastiku.

Jis jau daug savaičių mažai miegojo. Kai nubudo tą rytą, berniuko nebuvo, jis atsisėdo, laikydamas rankoje revolverį, paskui atsistojo, apsidairė berniuko, bet jo niekur nebuvo matyti. Apsiavė ir nužengė iki medžių pakraščio. Blyški aušra rytuose. Svetima saulė, pradėjusi savo šaltą kelionę. Pamatė per laukus atbėgantį berniuką.

— Tėveli, — šaukė tas. — Miške yra traukinys.

— Traukinys?

— Taip.

— Tikras traukinys?

— Taip. Eikš.

— Tikiuosi, nebuvai į jį įlipęs?

— Ne. Tik truputį. Eikš.

— Ten nieko nėra?

— Ne. Manau, kad nėra. Atėjau tavęs pasiimti.

— Ar jis su garvežiu?

— Taip. Su didžiuliu dyzeliu.

Jie perėjo per lauką ir įžengė į miško pakraštį. Iš tolumos per mišką pylimu driekėsi bėgiai. Garvežys buvo elektrinis dyzelis, prie jo buvo prikabinti aštuoni keleiviniai nerūdijančio plieno vagonai. Vyriškis suėmė berniuko ranką. „Atsisėskime ir pažiūrėkime“, — pasakė.