Кормак Маккарти - Kelias

Juodu atsisėdo ant pylimo ir laukė. Aplinkui — nė gyvos dvasios. Vyriškis padavė berniukui revolverį.

— Tu turėk jį, tėveli, — paprašė berniukas.

— Ne. Taip neišeis. Paimk jį.

Berniukas paėmė revolverį ir sėdėjo, laikydamas jį skreite, o vyriškis nusileido žemyn į dešinę nuo bėgių ir sustojo, žiūrėdamas į traukinį. Bėgiais perėjo į kitą pusę ir nužingsniavo palei vagonus. Kai išniro iš už paskutinio vagono, pamojo berniukui, kad ateitų, tas atsistojo ir užsikišo revolverį už diržo.

Viskas buvo apėję plėnimis. Perėjimai apšnerkšti. Nukelti nuo regzčių lagaminai gulėjo atviri ant sėdynių, jau seniai išnaršyti. Baro vagone vyriškis rado krūvą popierinių lėkščių, nupūtė nuo jų dulkes, susikišo į striukę, ir tai jau buvo viskas.

— Kaip jis čia atsirado, tėveli?

— Nežinau. Veikiausiai kas nors jį varė į pietus. Būrys žmonių. Čia jiems, matyt, baigėsi kuras.

— Ar jis čia jau seniai?

— Taip. Manau, kad taip. Senokai.

Jie perėjo per visus vagonus, paskui bėgiais nuėjo iki garvežio ir užlipo ant siauro tiltelio. Rūdys ir besilupantys dažai. Įsigrūdo į kabiną, vyriškis nupūtė dulkes nuo mašinisto kėdės ir pasodino berniuką prie valdymo rankenėlių. Jos buvo labai paprastos. Nieko nereikėjo daryti, tik stumti pirmyn droselio svertą. Vyriškis patūtavo, sugaudė dyzelio rageliu, bet nežinojo, ką tie garsai reiškė berniukui. Po kurio laiko abu tiesiog žiūrėjo pro apmūsijusį stiklą ten, kur bėgiai apžėlusiame tyrlaukyje suko į šalį. Jei pasauliai, kuriuos jie regėjo, ir buvo skirtingi, tai jų žinojimas buvo tas pats. Kad šitas traukinys tūnos čia amžiais, pamažėle trūnydamas, ir kad joks traukinys jau niekada nebevažiuos.

— Ar mes jau galime eiti, tėveli?

— Taip. Žinoma, kad galime.

Dabar kelyje jiems kartais pasitaikydavo mažyčių piramidžių, sukrautų palei kelią iš akmenų. Tai buvo čigonų kalbos ženklai, išnykęs kodas. Pirmieji, kuriuos vyriškis kitados išvydo, būdingi šiaurei, vedė iš nusiaubtų, išsekusių miestų — tokie beviltiški pranešimai mylimiesiems, prarastiems bei mirusiems. Tuomet visos maisto parduotuvės jau buvo tuščios, visur tuose kraštuose siautė žmogžudystės. Pasaulis veikiausiai netruks privisti žmonių, ėsiančių tavo vaikus tavo akyse, o patys miestai jau buvo valdomi niekšingų plėšikautojų gaujų: jie slapstėsi griuvėsiuose ir šliaužė nuo mūrinių, baltuodami dantimis ir akių obuoliais, nešini apanglėjusiomis bevardėmis skardinėmis nailono rezgėse, nelyginant kokie pirkėjai, traukiantys iš pragaro maisto sandėlių. Gatvėmis it galvakojų rašalas, išsivyniojantis ant jūros dugno, plūdo minkštas juodas talkas, šaltis šliaužė žemyn, temo anksti, o maitėdos, su savo deglais leisdamosi stačiais kanjonais, išmindavo šilkines skyles suneštose plėnyse, užsiverdavusiose paskui juos tyliai, tarsi akys.

Keliuose piligrimai susmukdavo, pargriūdavo ir mirdavo, o plika šydo apgaubta žemė riedėjo aplink saulę ir grįždavo atgal tokia pat nepraminta, nepastebėta kaip takas bet kurios bevardės sesers visatos pirmapradėje tamsybėje anapus.

Visos jų maisto atsargos beveik pasibaigė, kai jie dar buvo toli nuo jūros kranto. Šalis buvo nusiaubta ir išgrobstyta prieš daugel metų, ir jie nieko nerado nei namuose, nei pastatuose palei kelią. Vyriškis degalinėje aptiko telefonų knygą ir ant jųdviejų žemėlapio pieštuku užrašė miesto pavadinimą. Juodu sėdėjo ant šaligatvio krašto priešais tą pastatą, kramtė krekerius ir žemėlapyje ieškojo to miesto, tačiau nerado. Vyriškis išdėliojo visas skiautes ir vėl ėmė ieškoti. Galiausiai parodė jį berniukui. Jie buvo už kokių aštuoniasdešimties kilometrų į vakarus nuo tos vietovės, kur jis manė juos esant. Uždėjo ant žemėlapio pagaliukus.

— Čia — mes, — pasakė.

Berniukas nuvedė pirštu kelią prie jūros.

— Kaip ilgai eisim iki jos? — paklausė.

— Dvi savaites. Tris.

— Ji mėlyna?

— Jūra? Nežinau. Anksčiau buvo mėlyna.

Berniukas linktelėjo galvą. Jis sėdėjo įsmeigęs akis į žemėlapį. Vyriškis jį stebėjo. Manė suprantąs, ką visa tai reiškia. Vaikystėje jis žemėlapius studijuodavo, vieną pirštą laikydamas ant miesto, kuriame gyveno. Lygiai taip pat ieškodavo ir giminaičių telefonų knygoje. Juk mus supa kiti, viskam savo vieta. Pateisinta pasaulyje.

— Eime, — paragino. — Mums metas eiti.

Vakarop ėmė lyti. Jie išsuko iš kelio ir žvyrkeliu patraukė per laukus, o naktį praleido pašiūrėje. Pašiūrės grindys buvo cementinės, pačiame jos gale stovėjo keli tušti plieniniai būgnai. Vyriškis užstūmė jais duris ir ant grindų sukūrė laužą, o iš suplotų kartono dėžių padarė lovas. Lietus kiaurą naktį barbeno į skardinį stogą virš galvos. Kai jis nubudo, laužas buvo visai užgesęs ir buvo labai šalta. Berniukas sėdėjo susisupęs į antklodę.

— Kas nutiko?

— Nieko. Susapnavau baisų sapną.

— Ką tu susapnavai?

— Nieko.

— Kaip jautiesi?

— Blogai.

Vyriškis apkabino jį ir laikė.

— Nurimk, — ramino.

— Aš verkiau. Bet tu nepabudai.

— Atsiprašau. Buvau labai pavargęs.

— Aš turiu omeny — sapne.

Kai nubudo iš ryto, lietus jau buvo liovęsis. Jis klausėsi, kaip vangiai varva vanduo. Truputį pasislinko ant kieto cemento ir pro lentas pažiūrėjo į pilką kraštovaizdį. Berniukas dar miegojo. Vanduo varvėjo į balas ant grindų. Mažyčiai burbuliukai iškildavo, slysteldavo ir vėl pradingdavo. Vienam mieste kalno papėdėje juodu miegojo panašioje vietoje ir klausėsi lietaus teškenimo. Ten buvo senoviška vaistinė ir parduotuvė su juodo marmuro prekystaliu, chromuotomis taburetėmis bei nutriušusiomis plastmasinėmis kėdėmis, apklijuotomis elektros izoliacija. Vaistinės skyrius buvo išgrobstytas, bet parduotuvė buvo keistai nepaliesta. Ant lentynų stovėjo nepažeista brangi elektroninė įranga. Jis stovėjo ir dairėsi aplinkui. Visokie mažmožiai. Galanterija. O čia kas? Čiupo berniuką už rankos ir išvedė lauk, bet berniukas jau spėjo tai pamatyti. Žmogaus galva po stikliniu pyrago gaubtu prekystalio gale. Sudžiūvusi. Užmaukšlinta kepurė su snapeliu. Išdžiūvusios liūdnai įkritusios akys. Gal jis visa tai susapnavo? Ne. Atsistojo, paskui atsiklaupė, įpūtė visas žarijas, sustūmę vidurin visus apdegusius lentgalius ir įplieskė ugnį.

— Juk yra daugiau gerų žmonių. Tu taip sakei.

— Taip.

— Tai kur jie?

— Jie slepiasi.

— Nuo ko jie slepiasi?

— Vieni nuo kitų.

— Ar jų daug?.

— Mes nežinome.

— Bet keli yra.

— Keli yra. Taip.

— Tai teisybė?

— Taip. Tai teisybė.

— Bet tai gali būti ir neteisybė.

— Manau, kad tai teisybė.

— Gerai.

— Tu manimi netiki.

— Aš tavimi tikiu.

— Gerai.

— Aš visada tavimi tikiu.

— Neatrodo.

— Taip, tikiu. Privalau tikėti.

Jie per purvą nuklampojo atgal į kelią. Žemės ir drėgnų plėnių kvapas lietuje. Tamsus vanduo pakelės griovyje. Jis į balą sunkėsi iš geležinio vamzdžio. Kieme — plastmasinis elnias. Kitos dienos pavakary jie įžengė į mažą miestelį, kuriame iš už sunkvežimio išlindo trys vyrai ir atsistojo priešais juos ant kelio. Išsekę, skarmaluoti. Rankose — vamzdžio galas. „Kas jūsų krepšyje?“ Vyriškis nutaikė į juos revolverį. Jie stovėjo kaip stovėję. Berniukas įsikibo į vyriškio švarką. Visi tylėjo. Vyriškis vėl pastūmė vežimėlį priekin ir anie pasitraukė į kelio pakraštį. Vyriškis perdavė berniukui vežimėlį, pats ėjo atbulas, nenuleisdamas nuo jų revolverio. Stengėsi atrodyti kaip eilinis migruojantis žudikas, bet širdis daužėsi, ir jis pajuto, kad tuoj ims kosėti. Anie nuslinko atgal į kelią ir stovėjo, įdūrę į jį akis. Vyriškis užsikišo revolverį už diržo, pasisuko, suėmė vežimėlį. Kai užkopęs ant pakilumo atsigręžė, anie vis dar stovėjo kur stovėję. Jis liepė berniukui stumti vežimėlį ir nužingsniavo per kiemą ten, iš kur matėsi kelias, bet vyrų jau nebebuvo. Berniukas atrodė mirtinai išsigandęs. Vyriškis padėjo revolverį ant brezento viršaus, suėmė rankomis vežimėlį ir juodu nužingsniavo.