Кормак Маккарти - Kelias

— Ne. Negali.

— Nes jis per toli?

— Taip.

— Net jeigu ir norėtų.

— Net jeigu ir norėtų.

— O kas būtų, jeigu jos pamėgintų, nuskristų pusę kelio ar panašiai ir pasijustų pernelyg pavargusios. Ar jos nukristų žemėn?

— Na, iš tikrųjų tai jos negali nuskristi pusės kelio, nes atsidurtų kosmose, o kosmose nėra oro, todėl jos negalėtų skristi, be to, ten būtų per daug šalta ir jos mirtinai sušaltų.

— O!

— Šiaip ar taip, jos nežinotų, kur yra Marsas.

— O mes žinome, kur yra Marsas?

— Lyg ir. Jeigu turėtume erdvėlaivį, ar galėtume ten nuskristi?

— Na, jeigu turėtum tikrai gerą erdvėlaivį ir žmonių, kurie tau padėtų, tuomet, manau, galėtum.

— Ar ten būtų maisto ir daiktų, kai ten nuskristume?

— Ne. Ten nėra nieko.

— O!

Jie sėdėjo ilgai. Sėdėjo ant sulankstytų antklodžių ir stebėjo kelią vienoje ir kitoje pusėje. Jokio vėjo. Nieko. Po valandėlės berniukas tarė:

— Čia nėra jokių varnų. Ar ne?

— Nėra.

— Jos tik knygose.

— Taip. Tik knygose.

— Nesutinku.

— Ar tu jau pasiruošęs eiti?

— Taip.

Juodu atsistojo, susidėjo puodelius ir likusius krekerius. Vyriškis ant vežimėlio viršaus užkrovė antklodes, pritvirtino brezentą, stovėjo ir žiūrėjo į berniuką.

— Ką? — paklausė tas.

— Žinau, kad tu manei, jog mes numirsime.

— Taip.

— Bet mes nenumirėme.

— Ne.

— Gerai.

— Ar galiu tavęs kai ko paklausti?

— Žinoma.

— Jei būtum varna, ar galėtum pakilti taip aukštai, kad pamatytum saulę?

— Taip. Galėtum.

— Taip ir maniau. Tai būtų tikrai šaunu.

— Taip, būtų. Ar tu jau pasirengęs?

— Taip.

Vyriškis sustojo.

— Kur tavo fleita?

— Aš ją išmečiau.

— Tu ją išmetei?

— Taip.

— Ką gi.

— Ką gi.

Kai ilgos pilkos sutemos jau buvo nusileidusios, jie kirto upę, sustojo ir nuo betoninių tilto turėklų žvelgė žemyn į lėtą negyvą vandenį apačioje. Ant srovėje išdriektos suodžių skraistės brūkšteltas sudegusio miesto kontūras — tarsi plonytis juodas popierinis šydas. Dar kartą jį išvydo jau sutemus, kai sunkų vežimėlį stūmė į aukštą kalvą, tada sustojo pailsėti, ir vyriškis vežimėlį pasuko ant kelio šonu, kad nenuriedėtų. Jų kaukės jau buvo pilkos, o burnos ir akys apvedžiotos tamsių ratilų. Atsisėdo abu į plėnis palei kelią ir žiūrėjo į rytus — ten atslenkant nakčiai tamsėjo miesto kontūras. Šviesų nematė.

— Tėveli, kaip manai, ar ten kas nors yra?

— Nežinau.

— Kada galėsime sustoti?

— Galime sustoti ir dabar.

Ant kalvos?

— Galime nustumti vežimėlį prie tų uolų ir uždengti šakomis.

— Ar čia tinkama vieta sustoti?

— Na, žmonės nemėgsta sustoti ant kalvų. Mes irgi nenorėtume, kad jie sustotų.

— Vadinasi, mums tai gera vieta.

— Aš taip manau.

— Nes mes nuovokūs.

— Na, nesistenkim būti per daug nuovokūs.

— Gerai.

— Tu pasiruošęs?

— Taip.

Berniukas atsistojo, pakėlė šluotą ir užsidėjo ją ant peties. Pažiūrėjo į tėvą.

— Kokie mūsų ilgalaikiai tikslai? — paklausė jis.

— Ką?

— Mūsų ilgalaikiai tikslai.

— Kur tu girdėjai šitaip kalbant?

— Nežinau.

— Ne, kur tu girdėjai šitaip kalbant?

— Tu taip sakei.

— Kada?

— Labai seniai.

— Ir koks buvo atsakymas?

— Aš nežinau.

— Na. Aš irgi. Eime. Jau temsta.

Kitos dienos pavakarę, kai jie ėjo per kelio išlinkį, berniukas sustojo ir uždėjo ranką ant vežimėlio.

— Tėveli, — sušnibždėjo.

Vyriškis pakėlė akis. Toli ant kelio — nedidelė figūrėlė, sulinkusi, velkanti kojas.

Vyriškis sustojo, palinko virš vežimėlio rankenos.

— Taigi, — prabilo. — Kas jis?

— Ką darysime, tėveli?

— Jis negali būti pasala.

— Ką mes darysime?

— Eikim ir tiek. Pažiūrėsim, ar jis atsigręš.

— Gerai!

Keliauninkas buvo ne iš tų, kurie gręžiojasi atgal. Kurį laiką jie ėjo jam iš paskos, paskui jį pasivijo. Senukas, mažas, sulinkęs. Ant nugaros turėjo seną kareivišką kuprinę, pro viršų buvo pakišęs suvyniotą antklodę ir vis baksnojo nužievintu pagaliu vietoj lazdos. Kai juos pamatė, paėjėjo į kelio kraštą, atsisuko ir apdairiai sustojo. Po smakru buvo pasirišęs purviną rankšluostį, lyg jam būtų skaudėję dantį, dvokė siaubingai — net pagal naujo jų pasaulio normas.

— Aš nieko neturiu, — pasakė jis. — Galite apžiūrėti, jeigu norit.

— Mes ne plėšikai.

Jis atkišo į priekį vieną ausį.

— Ką? — šūktelėjo.

— Aš pasakiau, kad mes — ne plėšikai.

— O kas jūs?

Jie nežinojo, kaip atsakyti į tą klausimą. Senis plaštaka nusišluostė nosį, stovėjo ir laukė. Batų neturėjo, kojos buvo apmuturiuotos skudurais, aplink juos — žalia virvele aprištas kartonas, o pro jo skyles ir įplėšimus buvo matyti sluoksniai šlykščių skarmalų. Staiga jis, regis, dar labiau nugeibo. Palinko ant lazdos ir susmuko ant kelio, sėdėjo plėnyse vieną ranką užsidėjęs ant galvos. Atrodė kaip iškritusi iš vežimo skarmalų krūva. Vyriškis su berniuku priėjo arčiau ir žiūrėjo į jį.

— Pone? — kreipėsi į jį vyriškis. — Pone?

Berniukas pritūpė ir uždėjo ranką seniui ant peties.

— Tėveli, jis bijo. Tas žmogus bijo.

Vyriškis nužvelgė kelią, paskui vėl nuleido akis žemyn į senį.

— Jeigu jis — pasala, pats pirmas į ją pateks, — pasakė.

— Tėveli, jis tik labai išsigandęs.

— Pasakyk jam, kad mes jo nenuskriausime.

Senis iš vienos pusės į kitą lingavo galvą, pirštai buvo įknibę į purvinus plaukus. Berniukas pakėlė akis į tėvą.

— Gal jis mano, kad mes netikri.

— Tai kas gi mes, jo nuomone?

— Nežinau.

— Negalime čia pasilikti. Turime eiti.

— Tėveli, jis įsibaiminęs.

— Tau nereikėtų jo liesti.

— Gal galime duoti jam ko nors pavalgyti.

Vyriškis stovėjo žiūrėdamas tolyn į kelią.

— Po velnių, — sušnibždėjo. Nuleido akis į senį. Gal jis pavirs dievu, o jie — medžiais. — Gerai, — pasakė.

Atrišo brezentą, sulankstė jį, pasikniausė tarp konservų ir ištraukė skardinę vaisių kokteilio, tada išsitraukė iš kišenės atidariklį, apipjovė dangtelį ir vėl nuleido, nupėdino prie berniuko, pritūpė ir padavė jam skardinę.

— O šaukštas?

— Šaukšto negaus.

Berniukas paėmė skardinę ir padavė seniui.

— Prašom, — sušnibždėjo. — Imkite.

Senis pakėlė akis ir pažiūrėjo į berniuką.

Berniukas pamojo jam skardine. Atrodė lyg žmogus, norintis ant kelio pamaitinti susilaužiusį sparną maitvanagį.

— Nebijokite, — ramino jis...

Senis nuleido nuo galvos ranką. Sumirksėjo. Pilkai žydros jo akys, vos matomos tarp plonų suodinų veido raukšlių.

— Imkit, — paragino berniukas.

Senis prakauliomis letenomis pasisiekė skardinės ir prisitraukė ją prie krūtinės.

— Valgykite, — paragino berniukas. — Tai gardu.

Berniukas parodė jam, kaip semti ranka. Senis nudelbė akis į skardinę. Suspaudė ją pirštais ir pakėlė aukštyn, suraukė nosį. Ilgi pageltę nagai ėmė naršyti po skardinę. Paskui ją palenkė ir ėmė gerti. Sultys tekėjo purvina barzda. Sunkiai kramtydamas nuleido skardinę žemyn. Nurydamas trukteldavo galvą.

— Tėveli, paklausyk, — sušnabždėjo berniukas.