Кормак Маккарти - Kelias

— Prašom, — pasakė. — Imk.

— Ką mes dabar darysime?

— Laikyk delną prieš ugnį. Neleisk jai užgesti.

Vyriškis atsistojo ir iš už diržo išsitraukė revolverį.

— Šitos durys panašios į anas duris, — pasakė. — Bet jos ne tokios. Žinau, kad tu labai bijai. Viskas bus gerai. Manau, ten gali šio bei to būti, ir mes privalome pažiūrėti. Daugiau eiti nebėra kur. Štai ir viskas. Noriu, kad man padėtum. Jei nenori laikyti lempos, tada tau teks paimti revolverį.

— Aš laikysiu lempą.

— Gerai. Taip elgiasi šaunūs vyrukai. Jie nesiliauja mėginę. Jie nepasiduoda.

— Gerai.

Vilkdamas paskui save juodus lempos dūmus vyriškis išsivedė berniuką į kiemą. Užsikišo revolverį už diržo, pakėlė kastuvą ir nuo faneros ėmė kapoti velkę. Užkišo po ja ašmenis ir plėštelėjo viršun, paskui atsiklaupė, suėmė užraktą, išsuko visą tą daiktą lauk ir numetė į žolę. Pakišo po durimis kastuvo ašmenis, paskui pirštus, tada atsitiesė ir jas pakėlė. Nuo lentų žemės nubyrėjo barkšėdamos. Vyriškis pažiūrėjo į berniuką. „Kaip tu?“ — paklausė. Berniukas, laikydamas prieš save lempą, nebyliai linktelėjo galvą. Vyriškis nukėlė duris ir numetė jas į žolę. Netašyti laiptai, sukalti iš septynių iš trisdešimties lentų, vedė žemyn į tamsą. Vyriškis tiestelėjo ranką ir paėmė iš berniuko lempą. Ėmė leistis laiptais žemyn, paskui atsigręžė, pasilenkė ir pabučiavo berniuką į kaktą.

Bunkerio sienos buvo iš gelžbetonio blokų. Cementinės grindys, išklotos virtuvinėmis plytelėmis. Pora geležinių lovų plikomis spyruoklėmis, po vieną prie sienų, jų galuose gulėjo kareiviškai suvynioti čiužiniai. Vyriškis atsisuko ir pažiūrėjo į susirietusį virš jo berniuką, mirksintį nuo lempos dūmų, paskui laiptais nusileido dar žemiau, atsisėdo ir pakėlė lempą aukštyn.

— O Dieve, — sušnibždėjo jis. — O Dieve šventas.

— Kas yra, tėveli?

— Leiskis žemyn. O Dieve. Leiskis žemyn.

Viena ant kitos krūvomis sukrautos konservų dėžės. Pomidorai, persikai, pupelės, abrikosai. Konservuoti kumpiai. Sūdyta mėsa. Šimtai litrų vandens keturiasdešimt penkių litrų polietileno induose. Popieriniai rankšluosčiai, tualetinis popierius, popierinės lėkštės. Plastmasiniai šiukšlių maišeliai, prikimšti antklodžių. Vyriškis susiėmė rankomis kaktą.

— O Dieve, — kartojo. Atsigręžė į berniuką. — Viskas gerai, — padrąsino. — Leiskis žemyn.

— Tėveli?

— Leiskis žemyn. Leiskis žemyn ir pažiūrėk.

Pastatė lempą ant laiptelio, palypėjo ir paėmė berniuką už rankos.

— Nurimk, — pasakė. — Viskas gerai.

— Ką tu radai?

— Radau visko. Visko. Tuoj pamatysi.

Jis nuvedė berniuką laiptais žemyn, paėmė butelį ir pakėlė liepsną aukštyn.

— Ar matai? — paklausė. — Ar matai?

— Kas čia, tėveli?

— Maistas. Ar moki skaityti?

— Kriaušės. Čia parašyta, kriaušės.

— Taip, žinoma, taip. O taip, žinoma, taip.

Stovėdamas vyriškis pakaušiu beveik siekė lubas. Pasilenkė po kabančia ant kablio lempa žalio metalo gaubtu. Laikė berniuką už rankos ir juodu žengė per kartono dėžių eiles. Aštrių raudonųjų pipirų padažas, kukurūzai, mėsos troškinys, sriuba, makaronų padažas. Išnykusio pasaulio prabanga.

— Kodėl visa tai čia? — paklausė berniukas. — Ar visa tai tikra?

— Žinoma. Tai tikra.

Vyriškis nukėlė vieną iš dėžių, praplėšė viršų ir ištraukė skardinę persikų.

— Visa tai čia todėl, jog kažkas manė, kad to prireiks.

— Bet jie tuo nepasinaudojo.

— Ne. Nepasinaudojo.

— Jie mirė.

— Taip.

— Ar mums dera tai imti?

— Taip. Dera. Jie norėtų, kad mes tai padarytume. Kaip ir mes norėtume, kad jie tai padarytų.

— Jie buvo geri žmonės?

— Taip.

— Kaip mes.

— Taip. Kaip mes.

— Vadinasi, viskas gerai.

— Taip. Viskas gerai.

Plastmasinėje dėžėje buvo peiliai ir plastmasiniai rykai, stalo sidabras ir virtuvės reikmenys. Skardinių atidariklis. Neveikiantys elektriniai šviestuvai. Vyriškis rado dėžę baterijų ir sausų elementų ir ėmė po ją raustis. Dauguma baterijų buvo surūdijusios ir leido lipnią rūgštį, bet kai kurios atrodė dar visai tinkamos. Galiausiai jis paėmė vieną veikiantį žibintuvą, pastatė jį ant stalo ir užpūtė rūkstančią lempą. Nuplėšė kartono dėžės atlanką ir juo išsklaidė dūmus, paskui užlipo į viršų, nuleido duris, atsigręžė ir pažiūrėjo į berniuką.

— Ko tu norėtum vakarienei? — paklausė.

— Kriaušių.

— Geras pasirinkimas. Bus kriaušės.

Iš suvyniotos į plastmasę krūvos paėmė du popierinius dubenėlius ir padėjo ant stalo. Išvyniojo ant gultų čiužinius jiedviem atsisėsti, atidarė kriaušių skardinių dėžę, ištraukė vieną, pastatė ant stalo, suspaudė atidarikliu jos dangtelį ir ėmė sukti ratelį. Pažiūrėjo į berniuką. Tas ramiai sėdėjo ant gulto, vis dar susivyniojęs į antklodę, ir nenuleido nuo jo akių. Vyriškis pamanė, kad gal jis dar nenori pareikšti savo nuomonės apie visa tai. Juk bet kada gali nubusti tamsiame drėgname miške.

— Tai bus gardžiausios kriaušės, kokias esi kada ragavęs, — pasakė jis. — Gardžiausios. Tik palauk.

Juodu sėdėjo vienas greta kito ir valgė kriaušes iš skardinės. Paskui suvalgė skardinę persikų. Nulaižė šaukštus, palenkė dubenėlius, išgėrė tirštą saldų sirupą. Pažiūrėjo vienas į kitą.

— Dar vieną.

— Nenoriu, kad susirgtum.

— Aš nesusirgsiu.

— Tu taip ilgai buvai nevalgęs.

— Žinau.

— Gerai.

Jis paguldė berniuką, suglostė ant pagalvės purvinus jo plaukus ir užklojo jį antklodėmis. Kai užkopė aukštyn ir pakėlė duris, lauke jau buvo beveik tamsu. Nuėjo į garažą, pasiėmė kuprinę, grįžo atgal, dar kartą apsidairė, nusileido laiptais, užtraukė duris ir vieną replių rankeną prakišo pro sunkią vidinę velkę. Žibintuvas jau ėmė blėsti, ir vyriškis išnaršė visas atsargas, galiausiai surado kelias dėžes bešvinio benzino penkių litrų talpos skardinėse. Ištraukė vieną, pastatė ant stalo, nusuko dangtelį ir atsuktuvu išmušė metalinę plombą. Paskui nuo kablio virš galvos nukabino lempą ir ją pripildė. Jau buvo radęs plastmasinę butano žiebtuvėlių dėžę, uždegė lempą vienu iš jų, sureguliavo liepsną ir vėl ją pakabino: Paskui sėdėjo ant gulto, ir tiek.

Kol berniukas miegojo, vyriškis kruopščiai peržiūrėjo atsargas. Drabužiai, megztiniai, kojinės. Nerūdijančio plieno plautuvė, kempinės, muilo gabalai. Dantų pasta ir šepetukai. Didelio plastikinio indo su varžtais ir veržlėmis bei įvairiausiomis metalinėmis detalėmis dugne rado dvi saujas į audeklą suvyniotų auksinių krugerandų. Išvertė juos lauk, patrynė pirštais, apžiūrėjo ir vėl subėrė į indą, drauge su visais kitais metalo dirbiniais, tada pastatė tą indą atgal ant lentynos.

Perkratė viską, stumdydamas medines ir kartono dėžes iš vienos pusės į kitą. Mažos plieninės durys vedė į kitą kambarį, kur buvo sukrauti buteliai benzino. Kampe — biotualetas. Sienose kyšojo penki vamzdžiai, apsukti vieliniu tinklu, o grindyse — kanalizacijos vamzdžiai. Bunkeryje darėsi šilta, ir vyriškis nusirengė striukę. Išnaršė viską. Rado dėžutę .45 kalibro ACP šovinių ir tris dėžutes .30-30 kalibro šautuvo tūtų. Nerado tik paties ginklo. Paėmė nešiojamąjį žibintą ir perėjo su juo per grindis, paskui patikrino sienas, ar nebus kur slapto skyriaus. Po valandėlės tiesiog sėdėjo ant gulto ir graužė šokolado plytelę. Ginklo nebuvo ir riebus.