Кормак Маккарти - Kelias

Nupėdino į priebutį, paskui grįžo nešinas dviem stiklainiais ir sena mėlyna emaliuota keptuve. Išvalė keptuvę, prisėmė ją pilną vandens ir išskalavo stiklainius. Paskui pasilenkė, prisėmė pilną stiklainį vandens ir pakėlė jį varvantį aukštyn. Vanduo buvo toks tyras. Pasuko jį prieš šviesą. Veikiama skysčio slėgio, stiklainyje vinguriavo vienui viena mažytė nuosėda. Jis palenkė stiklainį ir ėmė gerti, gėrė lėtai, tačiau išgėrė kone viską, kas jame buvo. Atsisėdo išpampusiu pilvu. Būtų galėjęs išgerti dar daugiau, bet nebegėrė. Likusį vandenį supylė į kitą stiklainį, išskalavo jį, prisėmė abu stiklainius, tada nuleido ant cisternos medinį dangtį, atsistojo ir obuolių pilnomis kišenėmis, nešinas vandens stiklainiais per laukus patraukė pušyno link.

Jis užtruko ilgiau nei buvo ketinęs, tad spartino žingsnį kaip įmanydamas, vanduo jo susitraukusiame liulančiame pilve teliūskavo ir kliuksėjo. Sustojo pailsėti, paskui patraukė vėl. Kai priėjo mišką, atrodė, kad berniukas visą tą laiką gulėjo nė nekrustelėjęs, vyriškis atsiklaupė, atsargiai pastatė stiklainius ant miško paklotės, pakėlė revolverį, užsikišo už diržo, tada atsisėdo ir nenuleido akių nuo berniuko.

Popietę juodu praleido susisupę į antklodes ir valgydami obuolius. Gurkšnodami iš stiklainių vandenį. Vyriškis išsitraukė iš kišenės vynuogių skonio miltelius, atplėšė pakelį, supylė juos į stiklainį, pamaišė ir padavė berniukui. „Gerai pasidarbavai, tėveli“, — pasakė berniukas. Vyriškis pamiegojo, kol berniukas pabudėjo, o vakare jie išsitraukė batus, apsiavė, nusileido į sodybą ir susirinko likusius obuolius. Prisisėmę tris stiklainius vandens ir užsuko juos hermetiškais dangteliais iš dėžutės, kurią vyriškis rado ant lentynos priebutyje. Paskui vyriškis susuko viską į vieną antklodę, įkišo ją į kuprinę, kitas antklodes pririšo prie kuprinės viršaus ir užsikrovė ją ant pečių. Juodu stovėjo tarpduryje ir žiūrėjo, kaip šviesa virš pasaulio slenka žemyn į vakarus. Paskui nužingsniavo įvažiuojamąja alėja ir vėl išėjo į kelią.

Berniukas buvo įsikibęsį vyriškio striukę, o tas laikėsi kelkraščio ir stengėsi tamsoje po kojomis užčiuopti grindinį. Tolumoje išgirdo griaudžiant ir netrukus prieš juos pradėjo blausiai trūkčioti šviesa. Vyriškis iš kuprinės išsitraukė plastikinį brezentą, bet jo vos bepakako jiedviem užsidengti, ir netrukus pradėjo lyti. Jie klupinėjo šonas prie šono stumdamiesi į priekį. Eiti nebuvo kur. Užsitraukė striukių gobtuvus, bet pačios striukės peršlapo ir nuo lietaus apsunko. Vyriškis sustojo ant kelio ir pamėgino brezentą pertvarkyti. Berniukas kraupiai virpėjo.

— Tau labai šalta, ar ne?

— Taip.

— Jeigu sustosime, tikrai sušalsime.

— Aš jau tikrai sušalęs.

— Ką siūlai daryti?

— Ar galime sustoti?

— Taip. Žinoma. Galime sustoti.

Toji naktis buvo ilgesnė už daugybę kitų tokių jo menamų naktų. Juodu, užsikloję antklodėmis, gulėjo ant drėgnos žemės palei kelią, į brezentą barbeno lietus, vyriškis laikė suglebęs berniuką ir netrukus šis liovėsi drebėjęs, paskui užmigo. Griaustinis nuriedėjo šiaurėn ir nurimo, paliko vien lietus. Vyriškis užmigo, paskui nubudo, lietus apmalšo, po valandėlės išvis liovėsi. Vyriškis svarstė, ar jau galėtų būti vidurnaktis. Kosėjo vis stipriau, ir kosulys pažadino berniuką. Brėško labai ilgai. Vyriškis retkarčiais pasikeldavo žvilgtelti į rytus, ir netrukus išaušo diena.

Jis apvyniojo jųdviejų striukes aplink nediduko medžio kamieną, vieną, paskui — kitą, ir išgręžė iš jų vandenį. Palaukė, kol berniukas nusirengs, suvyniojo jį į vieną iš antklodžių, ir kol tas drebėdamas stovėjo, išgręžė vandenį iš jo drabužių, tada padavė jam atgal. Žemė, kur jie miegojo, buvo sausa, jie atsisėdo, susisupę į antklodes, valgė obuolius ir gėrė vandenį. Paskui vėl išėjo į kelią, susmukę, vauruoti ir drebantys, lyg elgetaujantys vienuoliai, pasiųsti ieškoti išmaldos.

Vakarop jie pagaliau išdžiūvo. Tyrinėjo žemėlapio skiautes, bet vyriškis neką tenuraukė, kur juodu atsidūrė. Stovėjo ant kelio pakilimo ir stengėsi susiorientuoti prieblandoje. Išsuko iš greitkelio ir siauru keliuku patraukė per laukus, galiausiai priėjo tiltą ir išdžiūvusį upelį, nušliaužė krantu žemyn ir susigūžė po juo.

— Ar galime užsikurti ugnį? — paklausė berniukas.

— Neturime žiebtuvėlio.

Berniukas nusigręžė.

— Atsiprašau. Jis man iškrito. Nenorėjau tau sakyti.

— Nieko baisaus.

— Surasiu kur nors titnago. Jau ieškojau. Mes vis dar turime buteliuką benzino.

— Gerai.

— Ar tau labai šalta?

— Ne, nieko tokio.

Berniukas gulėjo padėjęs galvą į vyro skreitą. Po valandėlės tarė:

— Jie juk užmuš tuos žmones, taip?

— Taip.

— Kodėl jie taip elgiasi?

— Nežinau.

— Ar jie ketina juos suvalgyti?

— Nežinau.

— Jie juk ketina juos suvalgyti, taip?

— Taip.

— Ir mes negalime padėti tiems žmonėms, nes jie suvalgys ir mus.

— Taip.

— Todėl mes ir negalime jiems padėti.

— Taip.

— Aišku.

Jie perėjo per miestus, baidžiusius žmones pranešimais, užkeverzotais ant skelbimų lentų. Skelbimų lentos buvo nubalintos plonu dažų sluoksniu, kad būtų galima ant jų rašyti, ir pro dažus švietė blyškus skelbimų apie prekes, kurių jau nebebuvo, palimpsestas. Jie atsisėdo kelio pakraštyje ir suvalgė likusius obuolius.

— Kas tau nutiko? — paklausė vyriškis.

— Nieko.

— Mudu surasime ko nors pavalgyti. Juk visada surandame. Berniukas neatsakė. Vyriškis jį stebėjo.

— Juk ne dėl to, ar ne?

— Nieko nenutiko.

— Pasakyk man.

Berniukas nusisuko į kelią.

— Noriu, kad pasakytum man. Viskas gerai.

Berniukas papurtė galvą.

— Pažiūrėk į mane, — paliepė vyriškis.

Berniukas atsisuko ir pažiūrėjo. Atrodė taip, lyg verktų.

— Tik pasakyk man.

— Mes niekada nevalgysime žmogaus, ar ne?

— Ne. Žinoma, kad ne.

— Net jei badausime.

— Mes jau dabar badaujame.

— Juk tu sakei, kad ne.

— Sakiau, kad mes nemirštame. Aš nesakiau, kad mudu nebadaujame.

— Bet mes to nedarysime.

— Ne. Nedarysime.

— Kad ir kas nutiktų.

— Ne. Kad ir kas nutiktų.

— Nes mes — geri žmonės.

— Taip.

— Ir mes nešame ugnį.

— Ir mes nešame ugnį.

— Gerai.

Griovyje jis rado titnago ar silicio skalūno, bet galiausiai lengviau buvo brūkštelti replėmis per uolą, kurios papėdėje vyriškis sukrovė krūvelę benzine pamirkytų pinčių. Dar dvi dienos. Paskui trys. Jie jau užtektinai prisibadavo. Tas kraštas buvo nusiaubtas, išnaršytas, nuniokotas. Išgrobstytas iki paskutinio trupinio. Naktys buvo akinamai šaltos ir juodos it karstas, o ilgos ryto platybės — kraupiai tylios. Nelyginant aušra prieš mūšį. Berniuko žvakės spalvos veido oda buvo beveik perregima. Dėl tų didžiulių stebeilijančių akių jis atrodė it koks ateivis.

Vyriškis buvo bepradedąs manyti, kad mirtis juos jau prisivijo ir kad jiems reikia susirasti vietą pasislėpti, kur niekas jų nerastų. Būdavo, sėdi, žiūri į miegantį berniuką ir ima nenumaldomai raudoti, tačiau ne dėl mirties. Dėl ko, nežinojo, bet manė, kad dėl grožio ar dėl gerumo. Dalykų, apie kuriuos nebeturėjo jokios galimybės pagalvoti. Jie prisiglaudė atvirame miške ir gėrė per skudurą iškoštą griovio vandenį. Jis susapnavo berniuką, paguldytą ant laidojimo lentos klojime, ir paklaikęs nubudo. Tai, ką gebėjo iškęsti būdraudamas, naktį buvo nepakeliama, ir jis sėdėjo, stengdamasis neužmigti iš baimės, kad tas sapnas pasikartos.