Кормак Маккарти - Kelias

— Turime pasitraukti nuo kelio.

— Kodėl, tėveli?

— Kažkas ateina.

— Blogi žmonės?

— Taip. Bijau, kad taip.

— Bet jie gali būti ir geri žmonės. Argi ne?

Vyriškis neatsakė. Iš papratimo žiūrėjo į dangų, bet jame nebuvo ko pamatyti.

— Ką mes darysime, tėveli?

— Eime.

— Ar galime grįžti prie ugnies?

— Ne. Eime. Tikriausiai turim nedaug laiko.

— Aš tikrai alkanas.

— Žinau.

— Ką mes darysime?

— Turime pasislėpti. Pasitraukti nuo kelio.

— Ar jie pamatys mūsų pėdsakus?

— Taip.

— Tai ką tuomet darysime?

— Nežinau.

— Ar jie žinos, kas mes?

— Ką?

— Jei pamatys mūsų pėdsakus. Ar jie žinos, kas mes?

Vyriškis atsisuko į savo didžiulius apvalius pėdsakus sniege.

— Susiprotės, — atsakė.

Paskui sustojo.

— Turime apmąstyti. Grįžkime prie laužo.

Jis tikėjosi rasiąskokią vietą ant kelio, kur sniegas bus visai nutirpęs, tačiau paskui pamanė: jeigu jų pėdsakai neišlįs vėl kitame gale, tai jie neišsiduos. Abu sustūmę kojomis sniegą ant laužo, nužengė pro medžius, apsuko ratą ir vėl sugrįžo. Skubėjo palikti pėdsakų labirintą, paskui vėl, neišleisdami kelio iš akių, patraukė per mišką šiaurėn.

Aikštelė, kurią jie pasirinko, buvo tiesiog aukščiausia jų užeita vieta ir nuo jos buvo matyti visas kelias į šiaurę bei visas jųdviejų nueitas kelias. Vyriškis ant drėgno sniego patiesė brezentą ir suvyniojo berniuką į antklodes. „Tu sušalsi. Bet gal mes neužtruksim čia ilgai.“ Po valandos ant kelio išniro du žirgliojantys vyrai. Kai jie praėjo pro šalį, vyriškis atsistojo jų nužiūrėti. Kaip tik tuomet anie sustojo ir vienas jų atsigręžė. Vyriškis apmirė. Buvo susivyniojęs į vieną iš tų pilkų antklodžių ir įžiūrėti jį būtų buvę sunku, bet anaiptol ne neįmanoma. Pamanė, jog tikriausiai jie užuodė dūmus. Aniedu stovėjo ir kalbėjosi. Paskui nužirgliojo tolyn. Vyriškis atsisėdo. „Nieko baisaus, — pasakė. — Tik turime palaukti. Bet manau, kad viskas gerai.“

Jie neturėjo kovalgyti, per pastarąsias penkias dienas dar ir mažai miegojo ir tokios būsenos užėjo kitados didelį namą, stovintį ant pakilumos prie kelio vieno mažo miestelio pakrašty. Berniukas laikėsi įsikibęs į vyriškio ranką. Sniegas ant plento, į pietus nusidriekusiuose laukuose bei miškuose buvo beveik nutirpęs. Jie sustojo. Ant kojų — plastiko maišai, seniai jau nudėvėti iki skutų, kojos drėgnos, sušalusios. Tas namas buvo aukštas, didingas, su baltomis dorėninėmis kolonomis priekyje. Iš šono — vartai. Žvyruota įvažiuojamoji alėja, riečianti išdžiūvusios žolės lauką. Langai, keista, neišdaužyti.

— Kas čia per vieta, tėveli?

— Tšš. Pastovėkime ir pasiklausykime.

Jokio garso. Vėjas šiureno palei kelią augusius nudžiūvusius paparčius. Kažkas tolumoje girgžtelėjo. Durys arba langinės.

— Reikėtų užmesti akį.

— Tėveli, neikim ten.

— Nieko baisaus.

— Mums nereikia ten eiti.

— Nebijok. Užmeskim akį.

Jie iš lėto patraukė įvažiuojamąja alėja. Jokių pėdsakų padrikuose tirpstančio sniego lopuose. Aukšta nudžiūvusių ligustrų gyvatvorė. Senas paukščio lizdas, sukrautas tarp jos tamsių vytelių. Kieme sustojo ir ėmė apžiūrinėti namo fasadą. Rankų darbo plytos, išdegtos iš molio, ant kurio tas namas stovėjo. Besilupantys dažai, ilgais plaušais nukarę nuo kolonų ir lenktų sofitų. Virš galvos — lempa, kabanti ant ilgos grandinės. Kai juodu kopė slenksčio laiptais, berniukas įsikibo į vyriškį. Vienas langas buvo vos praviras, iš jo kyšojo virvė buvo nukarusi iki pat slenksčio ir dingo žolėje. Vyriškis sugniaužė berniuko ranką ir juodu peržengė slenkstį. Kitados tas lentas mynė vergai katorgininkai, nešini maistu bei gėrimais ant sidabrinių padėklų. Juodu priėjo prie lango ir pažvelgė vidun.

— O ką, jei ten kas nors yra, tėveli?

— Ten nieko nėra.

— Tėveli, eikime iš čia.

— Reikia susirasti ko nors pavalgyti. Neturime iš ko rinktis.

— Galime susiieškoti ko nors kitur.

— Viskas bus gerai. Eime.

Vyriškis išsitraukė iš už diržo revolverį ir trūktelėjo durų rankeną. Jos, supdamosi ant didelių varinių vyrių, pamažėle pasidavė vidun. Jie stovėjo ir klausėsi. Paskui įžengė į erdvią fojė, rombais išklotą juodomis ir baltomis marmuro plytelėmis. Į viršų kilo platūs laiptai. Prabangūs Moriso stiliaus sienų apmušalai, nusėti vandens dėmių, atsilupę. Tinkuotos lubos išsipūtusios didžiulėmis klostėmis, pageltę nėriniuoti karnizai nulinkę nuo palubės ir suskilę. Į kairę nuo durų, regis, valgomajame, stovėjo didžiulis riešutmedžio bufetas. Durų ir stalčių jau nė kvapo, bet likusios jo dalys sudeginti buvo per didelės. Juodu stovėjo tarpduryje. Viename kambario kampe stūksojo didelė pradalgėmis sumestų drabužių krūva. Drabužiai ir batai. Diržai. Paltai. Antklodės ir seni miegmaišiai. Vėliau jis turės marias laiko visam tam apmąstyti. Berniukas laikėsi įsikibęs jam į ranką. Jis šiurpte šiurpo. Jie per fojė nuėjo į toliausiai esantį kambarį, įžengė ir sustojo. Didžiulė salė, jos lubos — antra tiek aukščio nuo durų. Židinio plytos buvo plikos ir rodė, kur būta medinės atbrailos ir apvado, — išlaužtų ir sudegintų. Priešais židinį gulėjo išrikiuoti čiužiniai ir patalai.

„Tėveli“, — sušnibždėjo berniukas. „Tšš“, — sudraudė vyriškis.

Pelenai buvo šalti. Aplink stovėjo keli pajuodę puodai. Vyriškis pritūpė, pakėlė vieną, pauostė ir pradėjo atgal. Atsistojo ir pažiūrėjo pro langą. Pilka sumindžiota žolė. Pilkas sniegas. Nukarusi nuo lango virvė buvo pririšta prie varinio varpelio, o varpelis įtvirtintas į grubų medžio laikiklį, prikaltą prie lango karnizo. Vyriškis nepaleido berniuko rankos, jie siauru tamsiu koridoriumi nužingsniavo į virtuvę. Visur aplinkui — krūvos šiukšlių. Surūdijusi plautuvė. Puvėsių ir ekskrementų kvapas. Jie įžengė į nediduką kambarėlį šalimais, tikriausiai podėlį.

Kambarėlio grindyse buvo durys ar liukas, ant jo kabojo didžiulė spyna, padaryta iš sudėtų į krūvą plieno plokščių. Vyriškis stovėjo ir stebeilijo į ją.

— Tėveli, eikim iš čia, — ragino berniukas.

— Jis užrakintas ne šiaip sau.

Berniukas traukė jį už rankos. Jis kone verkė.

— Tėveli? — prašė.

— Mums reikia pavalgyti.

— Aš nealkanas, tėveli. Aš nealkanas.

— Turime surasti laužtuvą ar panašų daiktą.

Jie pro užpakalines duris išskubėjo lauk, berniukas nepaleido vyriškio rankos. Vyriškis įsikišo revolverį už diržo, stovėjo ir dairėsi po kiemą. Pamatė plytomis grįstą taką ir susukiotą, vielas primenantį pavidalą to, kas kažkada buvo buksmedžio šakų rietuvė. Kieme ant sukrautų plytų stulpų buvo užkeltos senos geležinės akėčios, ir kažkas į jų tarpdantį buvo įspraudęs beveik dviejų šimtų litrų ketaus katilą, tokius kitados naudodavo meitėlių taukams tirpdyti. Po jomis dryksojo laužo pelenai ir pajuodusios pliauskos. Kiek atokiau vienoje pusėje — vežimėlis guminėmis padangomis. Jis visa tai matė, bet tarsi nieko nereginčiomis akimis. Tolimiausiame kiemo kampe stūksojo sena medinė rūkykla ir įrankių sandėliukas. Vyriškis perėjo per kiemą beveik vilkdamas vaiką paskui save, perkratė visus įrankius, sumestus į statinę po sandėliuko stogu. Išsitraukė kastuvą ilga rankena, pasvėrė rankoje. „Eime“, — paragino.

Grįžęs į namą aplinkui velkės kabę apkapojo medį, galiausiai įgrūdo po ja kastuvo ašmenis ir ją išlaužė. Ji varžtais buvo priveržta prie medžio ir visas tas daiktas iššoko lauk drauge su spyna bei visu kuo. Jis įspyrė kastuvo ašmenis po lentų kraštu, atsitiesė ir išsitraukė žiebtuvėlį. Paskui atsistojo ant kastuvo užrantos, pakėlė liuko dangčio kraštą, pasilenkė ir suėmė jį rankomis.