Кормак Маккарти - Kelias

Jis kraupiai virpėdamasnubudo miško tamsoje tarp lapų. Atsisėdo ir apčiuopomis ėmė ieškoti berniuko. Pridėjo ranką prie smulkučių šonkaulių. Šiluma ir judėjimas. Širdies plakimas.

Kai vėl nubudo, prašvitę buvo jau beveik tiek, kad galėjai matyti, kas yra aplinkui. Jis nubloškė antklodę, atsistojo ir vos nepargriuvo. Atsitiesė, pamėgino pasidairyti po pilką mišką. Kaip toli jie nuėjo? Užkopė ant pakilumos, pritūpė ir stebėjo brėkštant dieną. Šykšti aušra, šaltas ir neskaidrus pasaulis. Tolumoje lyg ir pušynas, plikas, juodas. Bespalvis vielų ir gedulo pasaulis. Sugrįžo prie berniuko, pasodino jį. Berniuko galva vis dar linko į priekį. „Mums metas eiti, — pasakė vyriškis. — Mums metas eiti.“

Jis nešė berniuką per lauką, skaičiuodamas žingsnius, kas penkiasdešimt vis sustodamas pailsėti. Kai priėjo pušis, atsiklaupė, paguldė berniuką ant smėlėtos paklotės, apkamšė antklodėmis, sėdėjo ir žiūrėjo į jį. Berniukas priminė pabėgėlį iš mirties stovyklos. Toks išbadėjęs, išsekęs, liguistai įsibaiminęs. Vyriškis pasilenkė, pabučiavo jį, atsistojo ir nužingsniavo miško pakraštin, paskui apėjo aplinkui, norėdamas įsitikinti, kad jie saugūs.

Pietų pusėje kitapus laukų išvydo namo ir klojimo apybraižas. Už medžių — kelio linkis. Ilga įvažiuojamoji alėja, kurios žolė buvo nudžiūvusi. Per visą akmens sieną — nudžiūvusi gebenė, palei kelią — pašto dėžutė ir tvora, už jos — nudžiūvę medžiai. Šalta ir tylu. Apsiausta juodos kaip anglis miglos. Grįžo atgal ir atsisėdo prie berniuko. Ne kas kita, o neviltis privertė jį būti tokį nerūpestingą, ir jis žinojo, kad daugiau taip elgtis nebegalės. Kad ir kas būtų.

Berniukas nepabusdamas miegojo valandų valandas. Jei būtų pabudęs, vis dar būtų buvęs apimtas siaubo. Taip jau buvo nutikę anksčiau. Pamanė, gal jį pažadinus, tačiau žinojo, kad pažadintas vaikas nieko neprisimins. Jis išmokė jį gulėti miške kaip elniuką.

Kaip ilgam? Galiausiai išsitraukė iš už diržo revolverį, padėjo jį po antklodėmis prie berniuko, atsistojo ir nužingsniavo.

Prie klojimo priėjo nuo už jo stūksančios kalvos pusės, kaskart sustodamas pasižiūrėti ir pasiklausyti. Nusileido žemyn pro senų obelų sodo likučius, pro juodus gumbuotus kamienus, pro kelius siekiančią sausą žolę. Klojimo tarpduryje sustojo ir įsiklausė. Blyški lentjuosčių išruožuota šviesa. Nužingsniavo pro dulkinus gardus. Protarpio viduryje sustojo ir įsiklausė, bet nieko neišgirdo. Kopėčiomis ėmė lipti į pastogę, bet buvo toks nusilpęs, jog abejojo, ar užkops iki viršaus. Nužingsniavo iki pastogės galo ir pro aukštą kraigo langą pažvelgė į apačioje nusidriekusį peizažą: rėžiais sudalytą žemę, negyvą ir pilką, tvorą, kelią.

Ant pastogės grindų mėtėsi šiaudų kūliai, vyriškis pritūpė, išsirankiojo iš jų saują sėklų, sėdėjo ir kramtė jas. Šiurkščias, sausas ir dulkinas. Juk turėjo jose būti ko nors maistingo. Paskui atsistojo, nurideno du kūlius per grindis ir numetė į protarpį apačioje. Du dulkini dunkst. Tada sugrįžo prie kraigo ir stovėjo tyrinėdamas, kas matyti name už klojimo kampo. Paskui kopėčiomis nulipo žemyn.

Žolė tarp namo ir klojimo atrodė nesumindyta. Jis per kiemą nuėjo iki namo slenksčio. Slenksčio danga buvo išpuvusi ir trupėjo. Virtuvės durys — atviros, jis peržengė per slenkstį ir sustojo tarpduryje. Pigi fanerinė sienų danga — išsilanksčiusi nuo drėgmės. Virste virto į kambarį. Raudonas plastmasinis stalas. Jis perėjo per kambarį ir atidarė šaldytuvo duris. Ant lentynos sėdėjo kažkas pilkais kailiniais. Vyriškis užtrenkė duris. Visur aplinkui — šiukšlės. Paėmė iš kampo šluotą ir jos rankena pabaksnojo aplinkui. Užlipo ant bufeto ir pašniukštinėjo po dulkiną spintelių viršų. Pelėkautai. Kažkoks pakelis. Nupūtė dulkes. Tai buvo milteliai gėrimams daryti, vynuogių skonio. Įsikišo juos į striukės kišenę.

Kambarys po kambario perėjo visą namą. Nerado nieko. Šaukštas stalčiuke prie lovos. Įsidėjo jį į kišenę. Pamanė, kad spintoje galėtų būti kokių nors drabužių ar patalynės, bet ji buvo tuščia. Išėjo lauk ir per kiemą nužingsniavo prie garažo. Pasikniausė tarp įrankių. Grėbliai. Kastuvas. Ant lentynos — vinių ir varžtų stiklainiai. Rėžtukas. Vyriškis pakėlė jį prieš šviesą, nužvelgė surūdijusias geležtes ir padėjo atgal. Paskui pakėlė vėl. Ištraukė iš kavos skardinės atsuktuvą ir atsuko rėžtuko rankeną. Viduje buvo keturios naujos geležtės. Jis ištraukė seną, padėjo ją ant lentynos, įdėjo vieną iš naujų geležčių, vėl susuko rankeną, įtraukė geležtę vidun ir įsidėjo rėžtuką į kišenę. Paskui paėmė atsuktuvą ir irgi įsidėjo į kišenę.

Sugrįžo į klojimą. Laikė audeklo skiautę, į kurią ketino surinkti sėklas iš šiaudų kūlių, bet, vos įėjęs į klojimą, sustojo ir įsiklausė į vėją. Kažkur aukštai ant stogo jam virš galvos girgždėjo skarda. Klojime vis dar tvyrojo karvių kvapas, vyriškis stovėjo ir galvojo apie karves, kol suprato, kad jos išstipo. Ar iš tikrųjų? Juk galėjo kur nors dar likti karvė, kurią kas nors šėrė, kuria rūpinosi. Juk galėjo? Šėrė kuo? Saugojo kam? Išdžiūvusi žolė už atvirų durų sausai čyravo vėjyje. Vyriškis išėjo, sustojo ir per laukus žvelgė pušyno pusėn, kur miegojo berniukas. Perėjo per sodą ir vėl sustojo. Ant kažko užmynė. Žengė žingsnį atgal, atsitūpė ir praskyrė rankomis žolę. Obuolys. Pakėlė jį ir prieš šviesą pažiūrėjo. Kietas, rudas, susiraukšlėjęs. Nušluostė jį audeklu ir atsikando. Išdžiūvęs ir beveik be skonio. Bet obuolys. Suvalgė visą, su visomis sėklomis. Palaikė kotelį, suspaudęs nykščiu ir smiliumi, paskui paleido. Tada, atsargiai mindamas žolę, žengė į priekį. Kojos vis dar buvo apmuturiuotos švarko likučiais ir brezento skiautėmis, jis atsisėdo, nusirišo juos, susikišo autus kišenėn ir basas nužingsniavo per eiles. Kol priėjo sodo galą, rado dar keturis obuolius, susikišo juos į kišenę ir grįžo. Perėjo visas eiles vieną po kitos ir taip išmynę žolėje labirintą. Obuolių prisirinko daugiau nei galėjo panešti. Užčiuopdavo vietas palei kamieną, prisikimšo pilnas kišenes, paskui prisikrovė striukės gobtuvą sau už galvos, dar nešė jų glėbyje ant rankos, kurią buvo prispaudęs prie krūtinės. Prie klojimo durų suvertė juos į krūvą, atsisėdo šalia ir vėlei apsimuturiavo sustirusias kojas.

Priebutyje ant aslos jis buvo pastebėjęs seną vytelių krepšį, pilną užsukamų stiklainių. Atvilko jį į virtuvę ant grindų, iškraustė stiklainius, apvertė ir iškratė žemes. Staiga nustėro. Ką pamatė? Nutekamąjį vamzdį. Groteles. Tamsų nudžiūvusio vynmedžio serpentiną: jis leidosi žemyn it pėdsakas kažin kokio drąsaus ant milimetrinio popieriaus nubrėžto užmojo. Vyriškis atsistojo, vėl per virtuvę nupėdino kieman, stovėjo ir žvelgė į namą. Langas atspindėjo pilką bevardę dieną. Nutekamasis vamzdis ėjo per verandos kampą. Krepšys vis dar buvo jo rankoje, jis padėjo jį ant žolės ir vėl užkopė laiptais. Vamzdis nuo kampo statramsčio leidosi į betoninį rezervuarą. Vyriškis nuo dangčio nubraukė šiukšles ir supuvusias atsijas. Grįžo virtuvėn, pasiėmė šluotą, atėjęs vėl švariai nušlavė dangtį, įbruko šluotą į kampą ir nukėlė jį. Jo viduje buvo padėklas, pilnas drėgnų pilkų stogo maurų, sumišusių su nukritusių lapų ir šakelių kompostu. Vyriškis iškėlė padėklą, padėjo jį ant grindų. Po juo blizgėjo baltas žvirgždas. Vyriškis susėmė jį ranka. Rezervuaro apačioje buvo pilna anglių: sudegę mietai ir šakos — tokie suanglėję medžių atvaizdai. Vyriškis vėl įstatė padėklą į dangtį. Ant grindų pasimatė žalias varinis žiedas. Vyriškis pasisiekė šluotos ir nušlavė pelenus. Lentose buvo matyti pjūklo įbrėžimai. Jis švariai nušlavė lentas, atsiklaupė, įkišo pirštus į žiedą, pakėlė nuleidžiamąsias duris ir atidarė angą. Apačioje patamsyje buvo cisterna, pilna tokio kvapaus vandens, kad vyriškis jį tiesiog užuodė. Atsigulė kniūbsčias ant grindų, siektelėjo žemyn. Vandenį vos kliudė. Pasislinko į priekį ir siektelėjo dar, pakėlė aukštyn jo saują, pauostė, paragavo, tada pradėjo gerti. Gulėjo ilgai, vis keldamas vandenį prie burnos, saują po saujos. Neprisiminė, kad kada būtų ragavęs ko nors tokio skanaus.