Кормак Маккарти - Kelias

Vis snigo ir liautis neketino. Vyriškis kiaurą naktį būdravo, atsikėlė ir vėl pakurstė ugnį, kad neužgestų. Išlankstė brezentą ir vieną jo galą pritvirtino po medžiu, kad jis atspindėtų laužo šilumą. Žiūrėjo į miegančio berniuko veidą, nutviekstą oranžiškos šviesos. Įdubę juodai ruožuoti skruostai. Sutramdė įsiūtį. Beprasmiška. Berniukas ilgai nepatrauks, pamanė. Net jei ir liautųsi snigę, kelias bus sunkiai įveikiamas. Sniegas krito šnabždėdamas į tylą, kibirkštys kilo, blausėsi ir nyko bekraštėje juodumoje.

Jis buvo jau beveik užmigęs, kai išgirdo miške kažką sutraškant. Paskui dar kartą. Atsisėdo. Iš laužo buvo likusios tik pabiros liepsnelės tarp žarijų. Jis įsiklausė. Ilgas sausas lūžtančių šakų traškesys. Paskui vėl. Ištiesė ranką ir papurtė berniuką.

— Pabusk, — pasakė. — Turim keliauti.

Berniukas plaštakomis pasitrynė mieguistas akis.

— Kas yra? — paklausė. — Kas nutiko, tėveli?

— Turime eiti.

— Kas nutiko?

— Medžiai. Jie virsta.

Berniukas atsisėdo ir išsigandęs apsidairė.

— Nieko baisaus, — nuramino vyriškis. — Kelkis. Turime paskubėti.

Surinko patalus, sulankstė ir suvyniojo į brezentą. Apsidairė. Sniegas lipdė akis. Iš laužo buvo likę tik angliukai, jis nešvietė, miško beveik nesimatė, o aplink juos patamsyje virto medžiai. Berniukas įsikibo į vyriškį. Jie pasitraukė iš tos vietos, vyriškis stengėsi tamsoje surasti saugų plotelį, bet galiausiai patiesė brezentą ant žemės, jie atsisėdo, apsisiautė antklodėmis ir vyriškis laikė prie savęs priglaudęs berniuką. Virstančių medžių dunksčiojimas ir tylus krintančios ant žemės sniego naštos plumpsėjimas virpino mišką. Vyriškis laikė berniuką, ramino, kad viskas bus gerai, kad tai netrukus liausis, ir netrukus tai iš tikrųjų liovėsi. Duslus chaosas tolumoje tilo. Ir vėlei pasigirsdavo — toks vienišas ir labai toli. Paskui — ir vėl nieko. „Na matai, — tarė vyriškis. — Regis, jau viskas.“ Jis iškasė tunelį po vienu iš nuvirtusių medžių, rankomis, įtraukęs sustingusius nuo šalčio delnus į rankoves, nustūmė šalin sniegą. Juodu susitempė ten savo patalus, brezentą ir netrukus, nepaisydami šiurpaus šalčio, jau vėl miegojo.

Išaušus rytui, vyriškis skubinai išlindo iš to urvo, brezentas buvo apsunkęs nuo sniego. Atsistojo ir apsidairė. Nebesnigo, aplinkui sniego kauburiais plytėjo kedrai, aplūžusiomis šakomis, keli kamienai tame pilkėjančiame kraštovaizdyje dar stirksojo pliki, lyg apdegę. Vyriškis nuplumpino per pusnis, palikęs berniuką, it kokį žiemojantį gyvūną, miegoti po medžiu. Sniego jam buvo kone iki kelių. Sudžiūvusios viksvos laukuose buvo beveik užsnigtos, sniegas ant vielinių užtvarų laikėsi it skustuvo įpjovos, tyla gniaužė žadą. Jis stovėjo atsirėmęs į stulpą ir kosėjo. Neturėjo žalio supratimo, kur galėjo būti jų vežimėlis, pamanė, kad jau kvaišta, kad jo galva dirba ne taip, kaip reikia. „Sutelk dėmesį, — paliepė sau. — Privalai pagalvoti.“ Kai pasisuko grįžti, berniukas jau šaukė jį.

— Turime eiti, — pasakė jis. — Negalime čia pasilikti.

Berniukas niūriai žvelgė į pilkas pusnis.

— Eime.

Jie patraukė prie užtvaros.

— Kur mes einame? — paklausė berniukas.

— Turime susirasti vežimėlį.

Berniukas, susikišęs rankas po striukės pažastimis, nejudėjo iš vietos.

— Eime, — paragino vyriškis. — Privalai eiti.

Jis brido per užpustytus laukus. Sniegas buvo gilus ir pilkas. Jau apsinešęs šviežiomis plėnimis. Žengė dar žingsnį, tada atsigręžė ir pažvelgė atgal. Berniukas gulėjo pargriuvęs. Vyriškis numetė suglebtus apklotus ir brezentą, grįžo atgal ir jį pakėlė. „Atleisk, — atsiprašė. — Atleisk.“

Juodu ilgai ieškojo vežimėlio. Vyriškis ištraukė jį iš pusnių, pastatė, iškapstė iš jo kuprinę, išpurtė, atidarė ir vidun įkišo vieną antklodę. Kuprinę ir kitas antklodes bei švarkus sukrovė į vežimėlį, pakėlė berniuką, pasodino jį ant viršaus, išvarstė jo batus ir nutraukė juos nuo kojų. Tada išsitraukė peilį ir ėmė pjaustyti vieną švarką bei muturiuoti jo atraižomis berniuko kojas. Suvyniojo ant jų visą švarką. Paskui iš brezento išpjovė didelius plastiko kvadratus, sutraukė juos iš apačios į viršų, apvyniojo berniuko kojas ir ties kulkšnimis aprišo rankovių pamušalu. Žengė žingsnį atgal. Berniukas pažvelgė žemyn. „O dabar tu, tėveli“, — pasakė. Vyriškis apvyniojo berniuką vienu švarku, tada atsisėdo ant brezento į sniegą ir apsimuturiavo kojas. Atsistojo, pasišildė delnus striukėje, tada drauge su žiūronais ir berniuko sunkvežimiu sukišo į kuprinę jųdviejų batus. Nupurtė brezentą, sulankstė, pririšo drauge su antklodėmis prie kuprinės viršaus, užsimetė viską ant pečių, dar kartą nužvelgė vežimėlį, ir tai jau buvo viskas. „Traukiam“, — pasakė. Berniukas paskutinį kartą atsigręžė ir nusekė paskui jį keliu.

Eiti buvo sunkiau, nei jis įsivaizdavo. Per valandą jie sukorė, ko gero, tik kokius pusantro kilometro. Vyriškis stabtelėjo ir atsigręžęs pažvelgė į berniuką. Tas sustojo ir laukė.

— Tu manai, kad mes netrukus mirsime, taip?

— Nežinau.

— Mes nemirsime.

— Gerai.

— Bet tu manimi netiki.

— Nežinau.

— Kodėl manai, kad mes mirsime?

— Nežinau.

— Liaukis kartojęs „nežinau“.

— Gerai.

— Kodėl manai, kad mes mirsime?

— Mes neturime ko valgyti.

— Rasim ką nors.

— Gerai.

— Kaip ilgai, tavo nuomone, žmonės gali ištverti nevalgę?

— Nežinau.

— O kaip manai?

— Gal kelias dienas.

— O kas paskui? Krenti negyvas?

— Taip.

— Anaiptol. Tai trunka ilgai. Mes turime vandens. Ir tai svarbiausia. Be vandens ilgai neištvertum.

— Gerai.

— Bet tu manimi netiki.

— Nežinau.

Vyriškis atidžiai nužvelgė berniuką. Stovintį ir susikišusį rankas į per didelio šviesiai ruožuoto švarko kišenes.

— Manai, aš tau meluoju?

— Ne.

— Tačiau manai, kad gal meluoju apie mirtį.

— Taip.

— Gerai. Gal ir taip. Bet mes dar nemirštame.

— Gerai.

Jis tyrinėdavo dangų. Pasitaikydavo dienų, kai pelenų danga suplonėdavo ir dabar palei kelią išsirikiavę medžiai ant sniego metė tik menkutį šešėlį. Juodu traukė tolyn. Berniukas ėjo sunkiai. Vyriškis sustojo, patikrino jo kojas ir perrišo plastiko autus. Kai sniegas pradės tirpti, sunku bus išsaugoti kojas sausas. Juodu dažnai sustodavo pailsėti. Vyriškiui stigo jėgų nešti vaiką. Jie atsisėdo ant kuprinės ir saujomis valgė purviną sniegą. Po pietų sniegas pradėjo tirpti. Jie praėjo pro sudegusį namą, kieme stypsojo vien tik palikęs plytų kaminas. Visą dieną, kad ir kokia trumpa ji buvo, juodu praleido kelyje. Vos kelios valandos. Nuėjo gal tik kokius penkis kilometrus.

Jo nuomone, kelias buvo toks prastas, jog jie neturėjo sutikti jame nė gyvos dvasios, tačiau jis klydo. Nakvynvietę susitaisė beveik vidury kelio ir įkūrė didžiulį laužą — vilko iš sniego nulūžusias šakas ir krovė jas ant liepsnų, jos švilpė bei garavo. Daugiau nebuvo kas daryti. Tos kelios turimos antklodės jų nesušildė. Vyriškis stengėsi neužmigti. Pašokdavo iš miego ir paplekšnodavo aplink save, ieškodamas revolverio. Berniukas buvo toks liesas. Vyriškis žvelgė į jį miegantį. Veidas toks įsitempęs, akys įkritusios. Kažin koks keistas grožis. Jis atsikėlė ir į laužą atvilko dar malkų.

Juodu išėjo į kelią ir sustojo. Sniege ryškėjo pėdsakai. Vežimo. Kažkokios transporto priemonės su ratais. Kažko su guminiais ratais, palikusiais siaurą įspaudą. Puspadžių atspaudai tarp ratų. Kažkas nuskubėjo pro šalį patamsyje pietų link. Vėliausiai — vos išaušus. Bėgo keliu naktyje. Vyriškis stovėjo ir mąstė apie tai. Kruopščiai apėjo pėdsakus. Jie prabėgo už kokių penkiolikos metrų nuo laužo net nesulėtinę greičio pasižiūrėti. Jis stovėjo ir žvelgė atgal į kelią. Berniukas nenuleido nuo jo akių.