Кормак Маккарти - Kelias

— Kur tas vyriškis, su kuriuo tu buvai?

— Jis mirė.

— Jis buvo tavo tėvas?

— Taip. Jis buvo mano tėvelis.

— Atsiprašau.

— Aš nežinau, ką daryti.

— Manau, tau reikėtų eiti su manimi.

— Ar tu vienas iš tų gerų žmonių?

Vyriškis nusismaukė nuo veido gobtuvą. Jo plaukai buvo ilgi ir susivėlę. Jis pažvelgė į dangų. Tarsi ten būtų ką pamatyti. Paskui pažiūrėjo į berniuką.

— Taip, — atsakė. — Aš vienas iš tų gerų žmonių. Kodėl tau nepadėjus į šalį to revolverio?

— Man uždrausta leisti kam nors paimti tą revolverį. Kad ir kas nutiktų.

— Man nereikia tavo revolverio. Aš tik noriu, kad nebūtum nutaikęs jo į mane.

— Gerai.

— Kur tavo daiktai?

— Mūsų daiktų nedaug.

— Ar turi miegmaišį?

— Ne.

— Ką turi? Kelias antklodes?

— Mano tėvelis į jas suvyniotas.

— Parodyk man.

Berniukas nekrustelėjo. Vyras stebėjo jį. Jis pritūpė ant vieno kelio, nuleido nuo peties šautuvą, pastatė jį ant asfalto ir atsirėmė į jo buožę. Šautuvo šoviniai buvo tvarkingai sukaišioti šovininės kilpose, jų galai buvo užklijuoti žvakių vašku. Vyras kvepėjo medžio dūmais.

— Klausyk, — prabilo jis. — Gali rinktis viena iš dviejų. Mes netgi truputį susiginčijome, ar išvis eiti tavęs paimti. Tu gali pasilikti čia su savo tėčiu ir mirti arba gali eiti su manimi. Jei pasiliksi, gausi laikytis atokiau nuo kelio. Nesuprantu, kaip jums pavyko nueiti taip toli. Bet tau reikėtų eiti su manimi. Viskas bus gerai.

— Iš kur man žinoti, kad tu vienas iš tų gerų žmonių?

— Nesužinosi. Turi pasikliauti savo laime.

— Ar tu neši ugnį?

— Ar aš ką?

— Ar neši ugnį.

— Tu kvoštelėjęs, ar ne?

— Ne.

— Truputį.

— Taip.

— Tada viskas gerai.

— Tai ar neši?

— Ką, ugnį?

— Taip.

— Taip. Mes nešame ugnį.

— Ar tu turi vaikų?

— Mes turime.

— Ar turi mažą berniuką?

— Mes turime mažą berniuką ir mes turime mažą mergytę.

— Kiek jam metų?

— Jis maždaug tavo amžiaus. Gal trupučiuką vyrėlesnis.

— Ir tu jo nesuvalgei?

— Ne.

— Tu nevalgai žmonių.

— Ne. Mes nevalgome žmonių.

— Ir aš galiu eiti su tavimi?

— Taip. Gali.

— Tada gerai.

— Gerai.

Juodu nuėjo į mišką, vyras pritūpė ir pažvelgė į pilką, išsekusią figūrą po palenktu faneros lakštu.

— Čia visos tavo antklodės?

— Taip.

— O šitas lagaminas — tavo?

— Taip.

Vyras atsistojo. Žiūrėjo į berniuką.

— Kodėl tau nesugrįžus į kelią ir nepalaukus manęs ten. Aš atnešiu antklodes ir visa kita.

— O kaip mano tėtis?

— O ką jis?

— Mes negalime jo čia taip palikti.

— Galime.

— Aš nenoriu, kad žmonės jį pamatytų.

— Čia nėra kam jo pamatyti.

— Ar galiu uždengti jį lapais?

— Vėjas nupūs juos.

— Ar galime uždengti jį viena iš antklodžių?

— Taip. Aš uždengsiu. O dabar eik.

— Gerai.

Jis palaukė ant kelio, ir kai vyras išėjo iš miško, nešėsi lagaminėlį ir buvo persimetęs per petį antklodes. Peržiūrėjo jas ir vieną padavė berniukui.

— Prašau, — pasakė. — Apsivyniok. Tu sušalęs.

Berniukas norėjo atiduoti jam revolverį, bet vyras jo nepaėmė.

— Tu jį turėk, — pasakė.

— Gerai.

— Ar moki juo šaudyti?

— Taip.

— Gerai.

— O kaip mano tėvelis?

— Viskas jau padaryta.

— Manau, kad privalau su juo atsisveikinti.

— Ar išlaikysi?

— Taip.

— Varyk. Aš tavęs palauksiu.

Jis sugrįžo į mišką ir atsiklaupė prie tėvo. Kaip vyras ir pažadėjo, jis buvo suvyniotas į antklodę, ir berniukas jos neatidengė, tik sėdėjo prie jo ir nesiliaudamas verkė. Verkė ilgai. „Aš kalbėsiuos su tavimi kiekvieną dieną, — šnabždėjo. — Nepamiršiu. Kad ir kas būtų.“ Paskui atsistojo, pasisuko ir sugrįžo į kelią.

Moteris, jį pamačiusi, apkabino ir priglaudė prie savęs. „O, — ištarė, — aš taip džiaugiuosi tave matydama.“ Kartais ji jam kalbėdavo apie Dievą. Jis mėgino pasikalbėti su Dievu, bet užvis geriausia buvo kalbėtis su tėvu, ir jis kalbėdavosi su juo ir nepamiršo to daryti. Moteris sakė, kad tai gerai. Ji sakė, kad Dievo kvėpsmas vis tiek išlieka jo kvėpsmas, nors ir perduodamas žmogaus žmogui per amžių amžius.

Kitados kalnų upėse būta upėtakių. Galėdavai išvysti juos stovint gintarinėje tėkmėje, o balti jų pelekų kraštai švelniai ribėdavo vandenyje. Paimti į rankas jie kvepėdavo samanomis. Tokie nugludinti, raumeningi, vingrūs. Ant nugarų jiems žymėjo kirmėliški raštai — pasaulio žemėlapiai iš jo atsiradimo laikų. Žemėlapiai ir labirintai. Daikto, kurio negalima atkurti tokio, koks jis buvo iš pradžių. Kurio negalima tiksliai sukurti vėl. Giliuose slėniuose, kur jie gyveno, viskas buvo seniau už žmogų, ir jie gauste gaudė paslaptimi.