Кормак Маккарти - Kelias

Po dviejų dienų juodu priėjo plačią potvynio upę, jos tiltas gulėjo įgriuvęs į lėtai tekantį vandenį. Atsisėdo ant sulūžusios kelio atramos ir stebėjo, kaip upė gręžėsi nuo savęs pačios ir vijosi apie geležines groteles. Vyriškis žvelgė virš vandens į kraštą kitapus jos.

— Ką mes darysime, tėveli? — paklausė jis.

— Taip, ką mes darysime? — paklausė berniukas.

Jie perėjo visą potvynio sunešto dumblo neriją, kur pusiau į jį nugrimzdusi gulėjo valtelė, sustojo ir žiūrėjo į ją. Atrodė visiškai apleista. Vėjas nešė lietų. Jie su savo nešuliais nuklumpino tolyn paplūdimiu, ieškodami pastogės, tačiau nerado. Vyriškis sustūmę kojomis krūvą ant kranto gulėjusių kaulo spalvos šakų, užkūrė ugnį, ir jie sėdėjo kopose, užsidengę brezentu, ir stebėjo, kaip iš šiaurės artinasi šaltas lietus. Jis tėškė jau smarkiau, išduobdamas smėlį. Laužas garavo, dūmai raitėsi lėtomis sruogomis, berniukas susigūžė po brezentu, į kurį teškeno lietus, ir netrukus užmigo. Vyriškis trūktelėjo brezentą sau virš galvos, kad būtų kaip gobtuvas, ir stebėjo, kaip pilka jūra apsigaubė lietumi ir išnyko, stebėjo, kaip bangos dūžta į krantą ir vėlei per tamsų ištaškuotą smėlį atsitraukia.

Kitą dieną jie patraukė tolyn nuo jūros į žemyno gilumą. Plati pelkėta žemuma, kur paparčiai, hortenzijos ir laukinės orchidėjos išlaikė plėnimis apėjusius savo atvaizdus, dar nepasiektus vėjo. Jųdviejų judėjimas į priekį buvo tikra kančia. Po dviejų dienų, kai jie išėjo į kelią, vyriškis nusikėlė nuo pečių maišą, padėjo jį ant žemės, atsisėdo, palinkęs priekin, sukryžiavęs ant krūtinės rankas, ir kosėjo, kol jam pritrūko kvapo. Praėjo dar dvi dienos, o jų nueita gal tik penkiolika kilometrų. Kirto upę ir kiek paėję priėjo sankryžą. Žemyne per sąsmauką praūžė audra ir nuo rytų iki pat vakarų išvartė nudžiūvusius juodus medžius it žoles upės dugne. Čia jie įsirengė nakvynvietę, ir kai vyriškis atsigulė, žinojo, kad toliau jau nebepaeis ir kad čia bus toji vieta, kur jis numirs. Berniukas sėdėjo, žiūrėjo į jį, jo akys tvinte tvino ašaromis. „O, tėveli“, — teištarė.

Jis stebėjo, kaip berniukas atėjo per žolę ir atsiklaupė šalia su atneštu puodeliu vandens. Visas buvo apgaubtas šviesos. Jis paėmė puodelį, atsigėrė ir vėl atsigulė. Maisto jie teturėjo vienintelę skardinę persikų, bet vyriškis privertė berniuką suvalgyti juos, pats nė neprisilietė.

— Aš negaliu, — pasakė. — Nesijaudink.

— Aš palikau tau pusę.

— Gerai. Suvalgysi rytoj.

Berniukas paėmė puodelį ir nuėjo, o kai nuėjo, drauge su juo nuėjo ir šviesa. Norėjo pamėginti ištempti brezento palapinę, bet vyriškis neleido jam. Pasakė nenorįs būti uždengtas. Gulėjo ir žiūrėjo į berniuką prie laužo. Norėjo galėti matyti. „Apsidairyk aplinkui, — tarė. — Ilgoje žemės kronikoje nėra pranašo, kuris nebūtų pagarbintas čionai šiandieną. Kad ir kokiais žodžiais kalbėtum.“

Berniukui pasivaideno, kad jis vėjyje užuodė drėgnus pelenus. Paėjėjo keliu ir grįžo iš kelkraščio šiukšlyno vilkdamas faneros lakštą, įkalė akmeniu į žemę kuolus ir iš tos faneros padarė išklerusią stoginę, bet galiausiai lietus taip ir praėjo pro šalį. Jis paliko signalinių raketų pistoletą, pasiėmė revolverį ir išnaršė viską aplinkui ieškodamas ko nors valgomo, tačiau grįžo tuščiomis rankomis. Sunkiai dūsuodamas vyriškis suėmė jo ranką.

— Tau reikia eiti, — pasakė. — Aš negaliu eiti su tavimi. O tau reikia judėti toliau. Tu nežinai, kas gali būti kelyje. Mudviem visąlaik sekėsi. Seksis ir tau. Pamatysi. Tik eik. Viskas bus gerai.

— Aš negaliu.

— Būk ramus. Šitai artėjo jau seniai. O dabar šitai jau čionai. Eik visą laiką į pietus. Daryk viską taip, kaip darėme mudu.

— Tau pagerės, tėveli. Privalo pagerėti.

— Ne, nepagerės. Visada turėk prie savęs tą ginklą. Tau reikia surasti gerus žmones, bet privalai būti pasiruošęs viskam. Viskam. Ar girdi?

— Aš noriu būti su tavimi.

— Negali.

— Prašau.

— Negali. Privalai nešti ugnį.

— Aš nežinau kaip.

— Žinai.

— Ar ji tikrai yra? Ugnis?

— Taip, yra.

— Kur ji? Aš nežinau, kur ji.

— Žinai. Ji tavyje. Visada ten buvo. Aš ją matau.

— Pasiimk mane kartu. Prašau.

— Negaliu.

— Prašau, tėveli.

— Negaliu. Aš negaliu laikyti glėbyje negyvo savo sūnaus. Maniau, kad galiu, bet negaliu.

— Sakei, kad niekada manęs nepaliksi.

— Žinau. Atleisk man. Visa mano širdis — su tavimi. Visada taip buvo. Tu — geriausias žmogus. Visada toks buvai. Kai manęs čia jau nebebus, vis tiek galėsi su manimi kalbėtis. Tu kalbėsies su manimi, o aš kalbėsiuos su tavimi. Pamatysi.

— Ar aš tave girdėsiu?

— Taip. Girdėsi. Tau reikės tiesiog įsivaizduoti tą kalbą. Ir tu mane girdėsi. Turi pasitreniruoti. Tik nesiliauk to daręs. Gerai?

— Gerai.

— Gerai.

— Aš iš tikrųjų bijau, tėveli.

— Žinau. Bet viskas bus gerai. Tau seksis. Žinau, kad seksis. Turiu liautis kalbėjęs. Tuoj vėl pradėsiu kosėti.

— Gerai, tėveli. Nebekalbėk. Viskas gerai.

Jis nuėjo keliu tiek, kiek išdrįso, ir sugrįžo atgal. Tėvas miegojo. Jis sėdėjo šalia po fanera ir nenuleido nuo jo akių. Užsimerkė ir kalbėjo su juo, paskui užsimerkęs klausėsi. Paskui pamėgino vėl.

Vyriškis nubudo tamsoje palengva kosėdamas. Gulėjo ir klausėsi. Berniukas sėdėjo prie laužo, susisupęs į antklodę, ir jį stebėjo. Vandens varvėjimas. Blėstanti šviesa. Seni sapnai, įsibrovę į bundantį pasaulį. Varvėjo oloje. O šviesa buvo žvakė, kurią berniukas nešė, įstatęs į kalinėto vario žvakidę. Vaškas nuvarvėjo ant akmenų. Nežinomų būtybių pėdsakai gangrenuojančiame liose. Tame šaltame koridoriuje juodu pasiekė tašką, iš kurio nebesugrįžtama, kuris nuo pat pradžių buvo matuojamas vien tik šviesa, kurią jie nešėsi kartu.

— Tėveli, ar atsimeni tą mažą berniuką?

— Taip. Aš jį atsimenu.

— Ar manai, kad tam berniukui nenutiko nieko bloga?

— O taip. Manau, kad jam tikrai nenutiko nieko bloga.

— Ar manai, kad jis pasiklydo?

— Ne, nemanau, kad jis pasiklydo.

— Man baisu, kad jis pasiklydo.

— Manau, kad jam nenutiko nieko bloga.

— Bet kas suras jį, jeigu jis pasiklydo? Kas suras mažą berniuką?

— Gerumas suras mažą berniuką. Jis visada suranda. Suras ir vėl.

Tąnakt jis miegojo prisiglaudęs prie tėvo ir laikė jį apkabinęs, bet kai nubudo iš ryto, tėvas jau buvo šaltas ir sustingęs. Berniukas ilgai sėdėjo prie jo ir verkė, paskui atsistojo ir nužengė mišku į kelią. Kai sugrįžo, atsiklaupė prie tėvo, suėmė šaltą jo ranką ir vis kartojo kartojo jo vardą.

Jis išbuvo ten tris dienas, paskui išėjo į kelią, pažvelgė priekin, tada atsigręžė atgal ir nužvelgė kelią, kuriuo juodu atėjo. Kažkas juo artėjo. Berniukas buvo jau besisukąs ir besugrįžtas, tačiau susiturėjo. Tiesiog stovėjo ant kelio ir laukė, laikydamas rankoje revolverį. Visas antklodes buvo sukrovęs ant tėvo, tad stovėjo sušalęs ir alkanas. Vyriškis, išniręs akiratyje ir ten sustojęs įbestomis į jį akimis, vilkėjo pilka ir geltona slidinėjimo striuke. Per petį vamzdžiu žemyn buvo persimetęs šautuvą, kabantį ant supintos odinės virvelės, liemenį apsijuosęs nailonine šovinių pilna šovinine. Senų susirėmimų veteranas, barzdotas, su randu per visą skruostą, deformuotu skruostikauliu ir viena klaidžiojančia akim. Kai prabilo, jo burna trūkčiojo, ir kai šypsojosi.