Кормак Маккарти - Kelias

Jis vėl vieną po kitos peržiūrėjo skardines — laikė jas rankoje ir spaudė, lyg būtų tikrinęs prie prekystalio vaisius, ar jie prinokę. Dvi, sukėlusias jam įtarimų, atidėjo, visas kitas sukrovė atgal į vežimėlį, paruošė jį kelionei ir vėl abu patraukė keliu. Po trijų dienų priėjo nediduką uostą, vežimėlį paslėpė garaže už namo, užkrovė jį senomis dėžėmis ir atsisėdo namo viduje palaukti, ar kas nors neateis. Niekas neatėjo. Vyriškis peržiūrėjo spinteles, bet nieko jose nerado. Ieškojo vitamino D berniukui, nes jam grėsė rachitas. Stovėjo prie plautuvės ir žiūrėjo į įvažiuojamąją alėją. Purvinuose langų stikluose stingo pamazgų spalvos šviesa. Berniukas sėdėjo susmukęs prie stalo, užsidengęs rankomis galvą.

Juodu traukė tolyn per miestą, į dokus. Neišvydo nė gyvos dvasios. Revolverį vyriškis laikė striukės kišenėje, o signalinių raketų pistoletą — rankoje. Užlipo ant tilto į jūrą — netašytos, patamsėjusios nuo smalos lentos, smaigais pritvirtintos prie rąstų apačioje. Mediniai knechtai. Lengvas druskos ir kreozoto kvapas, atsklindantis nuo įlankos. Tolimame krante — sandėlių eilė ir raudono nuo rūdžių tankerio pavidalas. Aukštos gervės rėmai apniūkusio dangaus fone. „Čia nėra nė gyvos dvasios“, — pareiškė vyriškis. Berniukas neatsakė.

Jie nurideno vežimėli galinėmis gatvėmis, per geležinkelio bėgius ir miestelio gale vėl išėjo į pagrindinį kelią. Kai žengė pro paskutinį medinį pastatą, kažkas prašvilpė pro vyriškio galvą, nuzvimbė gatve ir lūžo, atsimušęs į blokinę sieną kitapus gatvės. Jis griebė berniuką, griuvo ant jo, sučiupo vežimėlį ir prisitraukė jį. Tas pasviro, nuvirto, brezentas ir antklodės išvirto į gatvę. Viršutiniame namo lange vyriškis pamatė žmogų, taikantį į juos strėlę, stumtelėjo berniuko galvą žemyn ir pamėgino uždengti jį savo kūnu. Išgirdo duslų lanko templės džingt ir pajuto aštrų, karštą skausmą kojoje. „Ak tu, šunsnuki, — iškošė. — Šunsnuki.“ Nustūmė antklodes į vieną pusę, puolė į priekį ir čiupo signalinių raketų pistoletą, pakėlė jį, atlaužė gaiduką, ranką uždėjo ant vežimėlio krašto. Berniukas laikėsi į jį įsikibęs. Kai tas žmogus vėl įžengė į lango angą įtempti lanko, vyriškis šovė. Kildama raketa ilgu baltu lanku nuskriejo prie lango, paskui vyriškis išgirdo tą žmogų klykiant. Čiupo berniuką, pastūmė jį žemyn ir užmetė ant jo antklodes. „Nejudėk, — liepė. — Nejudėk ir nežiūrėk.“ Išvertė antklodes į gatvę, ieškodamas signalinių raketų pistoleto dėžutės. Galiausiai ji išslydo iš vežimėlio, vyriškis ją sučiupo, atidarė, ištraukė tūtas, vėl užtaisė pistoletą, užšovė uoksą, o likusius užtaisus susidėjo į kišenę. „Nejudėk“, — sušnibždėjo. Patapšnojo berniuką per antklodes, atsistojo ir šlubčiodamas nubėgo per gatvę.

Į namą žengė per užpakalines duris, laikė signalinių raketų pistoletą prie juosmens. Namas buvo švariai nusiaubtas iki pat sienų statramsčių. Jis žengė į svetainę ir sustojo prie laiptų aikštelės. Įsiklausė, ar kas nors nejuda kambariuose viršuj. Pažiūrėjo pro priekinį langą į gatvę, kur gulėjo vežimėlis, paskui užkopė laiptais.

Kampe sėdėjo moterisir laikė tą vyrą. Buvo nuvilkusi striukę jam pridengti. Vos tik išvydusi vyriškį, ėmė jį keikti. Raketa sudegė ant grindų ir paliko baltų pelenų dėmę, kambaryje buvo justi silpnas medžio degėsių kvapas. Vyriškis perėjo per kambarį ir pažiūrėjo pro langą. Moteris nulydėjo jį akimis. Sulysusi, glotnūs žili plaukai.

— Kas dar čia yra?

Ji neatsakė. Jis praėjo pro ją ir nužengė per kambarius. Koja smarkiai kraujavo. Jautė, kaip kelnės prilipo jam prie odos. Vėl grįžo į priekinį kambarį.

— Kur lankas? — paklausė.

— Aš neturiu jo.

— Kur jis?

— Nežinau.

— Jie paliko tave čionai, taip?

— Aš pati čia pasilikau.

Vyriškis pasisuko, nušlubčiojo laiptais žemyn, atidarė priekines duris ir atbulas, nenuleisdamas akių nuo namo, išėjo į gatvę. Priėjo prie vežimėlio, pastatė jį ir vėl sukrovė vidun daiktus. „Nesitrauk nuo manęs, — sušnabždėjo. — Nesitrauk.“

Jie apsistojo parduotuvėspastate miesto pakrašty. Vyriškis įrideno vežimėlį į kambario galą, uždarė duris ir šonu pristūmė prie jų vežimėlį. Ištraukė degiklį ir benzino talpą, įžiebė ugnį ir pastatė degiklį ant grindų, paskui atsisegė diržą ir nusimovė kruvinas kelnes. Berniukas nenuleido nuo jo akių. Strėlė prakirto gilią maždaug septynių centimetrų dydžio žaizdą ties keliu. Ji vis dar kraujavo, visa viršutinė vyriškio kojos dalis buvo praradusi spalvą, ir jis matė, kad žaizda gili. Kažkoks namų darbo platus antgalis, iškaltas iš juostinės geležies ar seno šaukšto, balažin kas. Jis žvilgtelėjo į berniuką.

— Pasistenk surasti pirmosios pagalbos rinkinį, — paprašė.

Berniukas nekrustelėjo.

— Paieškok, po velnių, pirmosios pagalbos rinkinio. Nesėdėk rankų sudėjęs.

Berniukas pašoko, nuėjo prie durų ir pradėjo raustis po brezentu ir antklodėmis, sukrautais į vežimėlį. Grįžo nešinas rinkiniu ir padavė jį vyriškiui, tas nieko neaiškindamas paėmė jį ir pasidėjo priešais save ant cementinių grindų, atšovė sąsagas ir atidarė jį. Pasisiekė degiklio ir įžiebė jį, kad pašviestų.

— Atnešk man butelį vandens, — paprašė.

Berniukas atnešė butelį, vyriškis nusuko dangtelį, užpylė vandens ant žaizdos ir laikė ją suspaustą tarp pirštų, kol valė kraują. Nuvalė žaizdą tamponu su dezinfekuojamąja medžiaga, dantimis atplėšė plastmasinį voką, ištraukė mažą lenktą adatą žaizdoms siūti ir ritinėlį šilkinio siūlo, sėdėdamas prieš šviesą, pravėrė jį pro adatos skylutę. Paėmė iš rinkinio gnybtą, suspaudė lūpomis adatą, paskui pradėjo žaizdą siūti. Dirbo greitai ir stipraus skausmo nejautė. Berniukas gūžėsi ant grindų. Vyriškis pažvelgė į jį ir vėl palinko prie siūlės.

— Nežiūrėk, — pasakė.

— Kaip tu?

— Nieko. Viskas gerai.

— Ar skauda?

— Taip. Skauda.

Užmezgė siūlo apačioje mazgą, įtempė jį ir nukirpo žirklėmis iš rinkinio, tada pažvelgė į berniuką. Berniukas stebėjo, ką jis darė.

— Atsiprašau, kad ant tavęs užrikau.

Berniukas pakėlė akis.

— Nieko, tėveli.

— Pradėkime viską iš pradžių.

— Gerai.

Iš ryto lijo,o stiprus vėjas barškino langą pastato gale. Vyriškis stovėjo ir žiūrėjo pro jo stiklą. Plieninis pusiau sugriuvęs ir nuskendęs įlankoje dokas. Nugrimzdusių žvejų valčių vairinės, kyšančios iš pilkų ribulių. Aplinkui nieko, kas judėtų. Viskas, kas galėjo judėti, seniai nupūsta. Koja tvinkčiojo, jis nusitraukė tvarstį, išdezinfekavo žaizdą, apžiūrėjo ją. Raumuo ištino ir tų juodų dygsnių žiedyne prarado spalvą. Vyriškis uždėjo ant jos tvarstį ir apsimovė sukietėjusias nuo kraujo kelnes.

Sėdėdami tarp kartoninių ir medinių dėžių, juodu praleido ten visą dieną,.

— Tu privalai kalbėtis su manim, — pasakė vyriškis.

Aš kalbu.

— Tikrai?

Aš kalbu dabar.

— Ar nori, kad tau ką nors papasakočiau?

— Ne.

— Kodėl nenori?

Berniukas pažiūrėjo į jį ir nusisuko.

— Kodėl nenori?

— Tie pasakojimai — neteisybė.

— Jie ir neturi būti teisybė. Jie — pasakojimai.

— Taip. Bet pasakojimuose mes visada padedame žmonėms, o mudu nepadedame žmonėms.

— Tai gal tu man ką nors papasakosi?