Кормак Маккарти - Kelias

Į krantą išbridodrebėdamas ir kosėdamas, susivyniojo į antklodę ir atsisėdo ant šilto smėlio priešais laužą. Tas dėžutes pasidėjo šalia. Berniukas prigludo ir pamėgino jį apkabinti, tuo priversdamas jį bent jau nusišypsoti.

— Ką radai, tėveli?

— Radau pirmosios pagalbos rinkinį. Ir signalinių raketų pistoletą.

— Kas tai per daiktas?

— Aš tau parodysiu. Juo gali duoti signalą.

— To ir buvai nuėjęs paieškoti?

— Taip.

— Iš kur žinojai, kad ten rasi?

— Na, aš tikėjausi jį ten rasti. Man labai pasisekė.

Jis atidarė dėžutę ir atsuko ją berniukui pažiūrėti.

— Tai ginklas.

— Signalinis ginklas. Jis iššauna į orą tokį daikčiuką, kuris ryškiai nušviečia padangę.

— Ar galiu pažiūrėti?

— Žinoma, gali.

Berniukas ištraukė pistoletą iš dėžutės, pakėlė aukštyn.

— Ar juo galima į ką nors šauti? — paklausė.

— Galima.

— Ir mirtinai nušauti?

— Ne. Bet galima padegti.

— Todėl jį ir pasiėmei?

— Taip.

— Nes signalizuoti nėra kam. Ar ne?

— Nėra kam.

— Norėčiau pamatyti.

— Turi omeny — iššauti?

— Taip.

— Galime iššauti.

— Iš tikrųjų?

— Žinoma.

— Tamsoje.

— Taip. Tamsoje.

— Tai gali būti kaip šventė.

— Kaip šventė. Taip.

— Ar galime iššauti šiąnakt?

— Kodėl gi ne?

— Jis užtaisytas?

— Ne. Bet užtaisysime.

Berniukas stovėjo ir laikė pistoletą. Nutaikė jį į jūrą.

— Oho! — ištarė sužavėtas.

Vyriškis apsirengė ir jie, nešini paskutiniu laimikiu, patraukė paplūdimiu.

— Tėveli, kaip manai, kur tie žmonės dingo?

— Kurie buvo laive?

— Taip.

— Nežinau.

— Ar manai, kad jų nebėra gyvų?

— Nežinau.

— Bet šansai — ne jų naudai.

Vyriškis nusišypsojo:

— Sansai — ne jų naudai?

— Ne. Argi ne taip?

— Ne jų naudai. Tikriausiai ne jų naudai.

— Manau, kad jie mirė.

— Galimas daiktas.

— Manau, kad būtent taip ir nutiko.

— Jie gali būti gyvi kur nors, — paprieštaravo vyriškis. — Tai įmanoma.

Berniukas neatsakė. Jie žengė tolyn. Kojas buvo apsivynioję burine drobe, o viršuje aprišę ją mėlynais plastmasiniais raiščiais, iškirptais iš brezento, todėl, kai ėjo į priekį ir atgal, palikdavo keistus pėdsakus. Vyriškis mąstė apie berniuką bei jo rūpesčius ir netrukus pasakė:

— Tikriausiai tu teisus. Manau, kad jie tikriausiai jau nebegyvi.

— Nes jeigu būtų buvę gyvi, būtų pasiėmę savo daiktus.

— Taigi mes nepaėmėme jų daiktų.

— Žinau.

— Gerai.

— Kaip tu manai, kiek žmonių yra gyvų?

— Pasaulyje?

— Taip. Pasaulyje.

— Nežinau. Sustokim pailsėti.

— Gerai.

— Tu mane sekini.

— Gerai.

Juodu atsisėdo tarp ryšulių.

— Kiek mudu dar galime čia pasilikti, tėveli?

— Jau klausei manęs šito.

— Žinau.

— Pamatysim.

— Vadinasi, neilgai.

— Galimas daiktas.

Berniukas baksnojo pirštais smėlyje skyles, kol susidarė ratas. Vyriškis jį stebėjo.

— Nežinau, kiek žmonių dar yra. Manau, kad nelabai daug.

— Žinau. — Berniukas apsivyniojo pečius antklode ir žvelgė į pilką, tuščią paplūdimį.

— Kas nutiko? — paklausė vyriškis.

— Nieko.

— Netiesa. Pasakyk man.

— Juk gali būti gyvų žmonių kur nors kitur.

— Kur kitur?

— Nežinau. Kur nors.

— Tu turi omeny, ne Žemėje?

— Taip.

— Kažin. Jie negalėtų gyventi niekur kitur.

— Net jei galėtų atkakt čionai?

— Ne.

Berniukas nusisuko.

— Kas yra? — paklausė vyriškis.

Berniukas papurtė galvą.

— Nežinau, ką mes darome, — atsakė.

Vyriškis buvo beatsakąs. Bet susilaikė. Po valandėlės tarė:

— Žmonių yra. Žmonių yra, ir mudu juos surasime. Pamatysi.

Vyriškis taisė vakarienę, kol berniukas žaidė smėlyje. Jis iš suplotos maisto skardinės buvo pasidaręs mentelę ir pastatė ja miestelį. Išbraižė gatvių tinklą. Vyriškis priėjo, pritūpė ir žiūrėjo į jį. Berniukas pakėlė akis.

— Vandenynas nuplaus jį, ar ne? — paklausė.

— Taip.

— Nieko baisaus.

— Ar gali parašyti abėcėlės raides?

— Galiu.

— Mes apleidome tavo pamokas.

— Žinau.

— Ar galėtum smėlyje ką nors parašyti?

— Gal galėtume parašyti laišką geriems žmonėms. Kad žinotų, jog mes čia buvome, jeigu jie eitų pro šalį. Galime parašyti jį čia, kur vanduo nenuplaus.

— O jeigu laišką pamatys blogi žmonės?

— Taigi.

— Nereikėjo man to sakyti. Mes galime parašyti jiems laišką.

Berniukas papurtė galvą.

— Nieko tokio, — pasakė.

Vyriškis užtaisė signalinių raketų pistoletą, vos sutemus jie paėjėjo paplūdimiu toliau nuo laužo ir jis paklausė berniuko, ar šis nenorėtų iššauti.

— Tu šauk, tėveli. Tu moki tai daryti.

— Gerai.

Vyriškis atlaužė gaiduką, nusitaikė aukštyn virš įlankos ir patraukė gaiduką. Raketa ilgu švilpesiu tamsybėse nubrėžė lanką, nuskriejo kažkur toli debesuotoje šviesoje viršum vandens ir ten pakibo.

Pamažu į tamsą leidosi karštos magnio sruogos, blyškus potvynio apsemto kranto ruožas išniro apšviestas ir pamažėle vėl išnyko. Vyriškis pažvelgė žemyn į užverstą berniuko veidą.

— Jie nemato jos labai toli, ar ne, tėveli?

— Kas?

— Bet kas.

— Ne. Ji netoli tesiekia.

— Jeigu norėtum parodyti, kur esi.

— Turi omeny geriems žmonėms?

— Taip. Arba bet kam, kas, norėtum, kad žinotų, kur esi.

— Pavyzdžiui?

— Nežinau.

— Pavyzdžiui, Dievui?

— Taip. Gal kažkam panašiam.

Iš ryto vyriškis užkūrė laužą ir, kol berniukas miegojo, vaikščiojo paplūdimiu. Neilgai trukus pajuto keistą nerimą ir, kai pasuko atgal, berniukas jau stovėjo paplūdimyje, susivyniojęs į antklodes, ir laukė jo. Vyriškis paspartino žingsnį. Kai priėjo prie berniuko, šis jau sėdėjo.

— Kas nutiko? — paklausė. — Kas nutiko?

— Aš prastai jaučiuosi, tėveli.

Vyriškis pridėjo ranką jam prie kaktos. Jis visas degte degė. Vyriškis pakėlė jį ir nunešė prie laužo.

— Nieko baisaus, — ramino jis. — Viskas bus gerai.

— Manau, kad aš susirgsiu.

— Viskas bus gerai.

Vyriškis su berniuku atsisėdo ant smėlio ir prilaikė jo kaktą, kol tas pasilenkęs vėmė. Delnu nuvalė jam burną.

— Atsiprašau, — ištarė berniukas.

— Tšš. Tu nepadarei nieko bloga.

Jis nunešė berniuką į patalą ir uždengė antklodėmis. Pamėgino priversti jį išgerti vandens. Įmetė malkų į laužą ir atsiklaupė prie jo, uždėjo ranką jam ant kaktos.

— Viskas bus gerai, — ramino. Buvo apniktas siaubo.

— Nenueik, — paprašė berniukas.

— Žinoma, kad niekur neisiu.

— Net ir trumpam.

— Ne. Aš čia.

— Gerai. Gerai, tėveli.

Jis laikė berniukąant rankų kiaurą naktį, užsnūsdamas ir nubusdamas surakintas siaubo, čiuopdamas berniuko širdį. Iš ryto berniukui nebuvo nė kiek pagerėję. Vyriškis stengėsi priversti jį išgerti bent truputį sulčių, bet tas negėrė. Jis spaudė ranką jam prie kaktos, kviesdamas vėsą, bet ji taip ir neatėjo. Nuvalydavo baltas jo lūpas, kai jis miegojo. „Aš padarysiu, ką žadėjau, — šnabždėjo. — Kad ir kas būtų. Aš nepasiųsiu tavęs į tamsą vieno.“