Кормак Маккарти - Kelias

Atstūmė velkę ir pakėlė mašinų skyriaus liuko dangtį. Jis buvo pusiau apsemtas ir visai juodas. Jokio benzino ar alyvos kvapo. Vyriškis uždarė dangtį. Po kubriko suolais — spintelės, kuriose buvo pagalvių, burių brezento, meškeriojimo reikmenų. Spintelėje už vairaračio pamato rado nailoninės virvės ritinius, plieninius benzino butelius ir stiklo pluošto įrankių dėžę. Sėdėjo ant kubriko grindų ir rūšiavo tuos įrankius. Surūdijusius, tačiau dar tinkamus naudoti. Replės, atsuktuvai, veržliarakčiai. Užstūmė dėžės skląstį, atsistojo ir apsidairė berniuko. Tas susirietęs gulėjo ant smėlio ir miegojo, padėjęs galvą ant drabužių.

Jis nusinešė įrankiųdėžę ir vieną benzino butelį į laivo virtuvę, tada patraukė į laivo priekį ir paskutinį kartą apžiūrėjo atskiras kajutes. Paskui perėjo per spinteles salone, peržiūrėjo visus aplankus ir popierius plastmasinėse dėžutėse, ieškodamas laivo lago. Medinėje dėžėje, pilnoje minkštų medžio drožlių, rado porceliano indų rinkinį, supakuotą ir nenaudotą. Didžiuma jo buvo sudužę. Servizas aštuoniems žmonėms, ant jo išgraviruotas laivo pavadinimas. Dovana, pamanė vyriškis. Pakėlė puodelį, pasukinėjo jį ant delno ir padėjo atgal. Paskutinis jo rastas daiktas buvo kvadratinė ąžuolinė dėžė trapecinio dygio kampais ir su į dangtelį įleista varine plokštele. Pamanė, kad tai gali būti dėžutė su drėkintuvu cigarams laikyti, bet jos pavidalas vis dėlto buvo kitoks, ir kai vyriškis ją pakėlė ir pajuto svorį, suprato, kas tai per daiktas. Atšovė surūdijusius skląsčius ir ją atidarė. Viduj gulėjo varinis sekstantas, galimas daiktas, šimto metų senumo. Vyriškis iškėlė jį iš jam pritaikytos dėžutės, palaikė rankoje. Apstulbintas jo grožio. Varis jau buvo apsiblausęs, ant jo žymėjo žalios dėmės, turinčios kitos, kitados jį laikiusios rankos formą, bet šiaip jis buvo tobulas. Vyriškis nušluostė vario žalį nuo plokštės prie jo pagrindo. Hezzaninth, Londonas. Pakėlė jį prie akies, pasuko ratą. Tai buvo pirmas per ilgą laiką pamatytas daiktas, kuris jį sujaudino. Palaikė jį rankoje ir vėl padėjo į dėžutę ant mėlynos gelumbės pamušalo, nuleido dangtelį, užšovė skląsčius, padėjo dėžutę atgal į spintelę ir uždarė duris.

Kai vėl išėjo į denį pažiūrėti berniuko, šio nebebuvo. Jį apėmė panika, tačiau netrukus pamatė jį vaikštinėjantį pakrante su revolveriu rankoje, nunarinusį galvą. Stovėdamas vyriškis jautė, kaip laivo korpusas kyla, slysta. Nestipriai. Artėja potvynis. Artinasi čionai, pliaukšėdamas į molo akmenis. Jis pasisuko ir vėl nuėjo į kabiną.

Iš spintelės ištraukė dvi virvių rites, sprindžiu išmatavo jų skersmenį, padaugino iš trijų, tada suskaičiavo rites. Penkiolika metrų virvės. Permetė jas per antelę ant pilko tikmedžio denio ir vėl nuėjo į kajutę. Viską surinko ir prie stalo sukrovė į krūvą. Virtuvės spintelėje stovėjo keli plastmasiniai vandens indai, tačiau visi, išskyrus vieną, buvo tušti. Vyriškis pakėlė vieną tuščią ir pamatė, kad plastmasė sueižėjusi, o vanduo ištekėjęs, tad pamanė, kad jie tam laivui plaukiojant kažkur be jokio tikslo buvo užšalę. Gal net kelis kartus. Pakėlė puspilnį indą, pastatė jį ant stalo, atsuko dangtelį, pauostė vandenį, tada pakėlė indą abiem rankom ir atsigėrė. Paskui atsigėrė dar.

Skardinės, besimėtančios ant virtuvės grindų, atrodė nebeįmanomos išgelbėti, net užrakinamoje spintelėje vienos jų buvo beviltiškai surūdijusios, kitos atrodė grėsmingai išsigaubusios. Visos buvo be etikečių, jų turinys juodu markeriu ant metalo buvo užrašytas ispaniškai. Ne visų jo aptiktų skardinių etiketės buvo atšokusios. Jis perbėgo per jas, papurtydamas ir suspausdamas rankoje. Sukrovė jas ant bufeto virš nediduko virtuvės šaldytuvo. Pamanė, jog kur nors gali būti supakuotų maisto dėžių, bet netikėjo, kad kas dar būtų tinkama vartoti. Šiaip ar taip, visko juodu į vežimėlį nesukraus. Jam šovė į galvą, kad šitą netikėtą savo sėkmę jis priėmė pavojingai tiesmukai, bet vis dar kartojo tai, ką tvirtino anksčiau. Kad sėkmė gali būti ir nesėkmė. Buvo keletas tokių gulėjimo tamsoj naktų, kurių jis ir mirusiesiems nepavydėtų.

Jis rado skardinę alyvuogių aliejaus ir kelias skardines pieno. Arbatos surūdijusioje metalinėje arbatos dėžutėje. Plastmasinį indą kažkokio maisto, kurio neatpažino. Pustuštę skardinę kavos. Kruopščiai perėjo per visas spintelės lentynas, atrinkdamas, ką pasiimti, o ką palikti. Kai viską sunešė į saloną ir sukrovė prie trapo, vėl grįžo į virtuvę, atidarė įrankių dėžę ir pradėjo krapštyti vieną degiklį nuo mažos viryklės, įtaisytos ant kardaninės pakabos. Atjungė supintus lanksčius laidus, nuėmė nuo degiklių aliuminio plokšteles, vieną įsidėjo į striukės kišenę. Veržliarakčiu atlaisvino varines detales, ištraukė degiklius. Tada atskyrė juos, žarną pritvirtino prie jungiamojo vamzdžio, kitą galą — prie dujų baliono ir išnešė jį į saloną. Galiausiai į plastmasinio brezento ryšulį sudėjo kelias skardines sulčių, vaisių ir daržovių, perrišo jį virve, išsinėrė iš drabužių, sudėjo juos drauge su surinktais daiktais, nužengė nuogas per denį, drauge su brezentu nuslydo turėklais žemyn, švystelėjo jį per kraštą ir pasileido į pilką stingdančią jūrą.

Į krantą išbrido sulig paskutiniais šviesos spinduliais, numetė žemėn brezentą, delnais nusibraukė vandenį nuo rankų ir krūtinės ir nuėjo pasiimti drabužių. Berniukas nusekė jam iš paskos. Nesiliovė klausinėjęs jo apie petį, pamėlusį ir praradusį spalvą po to, kai juo trenkė į užsklęstas duris. „Nieko baisaus, — atsakė jam vyriškis. — Man neskauda. Turime krūvas daiktų. Palauk, tuoj pamatysi.“

Juodu nuskubėjo paplūdimiu prieš šviesą.

— O jeigu laivą nuneš tolyn? — paklausė berniukas.

— Nenuneš.

— Juk gali.

— Ne, nenuneš. Eime. Tu alkanas?

— Taip.

— Šįvakar mudu gerai pavalgysim. Bet turim paskubėti.

— Aš skubu, tėveli.

— Be to, gali pradėti lyti.

— Iš kur žinai?

— Užuodžiu.

— Kuo tai kvepia?

— Drėgnais pelenais. Eime.

Paskui vyriškis sustojo.

— Kur revolveris? — paklausė.

Berniukas sustingo. Atrodė kraupiai persigandęs.

— Jėzau, — ištarė vyriškis. Atsisuko atgal į paplūdimį.

Laivas jau buvo dingęs iš akių. Vyriškis žiūrėjo į berniuką. Tas rankomis susiėmė galvą ir jau buvo bepradedąs verkti.

— Atsiprašau, — pasakė. — Labai atsiprašau.

Vyriškis padėjo brezentą su konservais.

— Turime grįžti.

— Atsiprašau, tėveli.

— Nusiramink. Jis niekur nedings.

Berniukas stovėjo nuleidęs pečius. Tuojau pradės raudoti. Vyriškis atsiklaupė ir apkabino jį.

— Aukščiau nosį, — pasakė. — Aš privalėjau patikrinti, ar mes turime ginklą, deja, to nepadariau. Pamiršau.

— Atsiprašau, tėveli.

— Eime. Juk nieko neatsitiko. Nusiramink.

Revolveris gulėjo kur paliktas smėlyje. Vyriškis jį pakėlė, nupurtė, atsisėdo, patraukė cilindro smaigą ir padavė ginklą berniukui.

— Laikyk, — pasakė.

— Jam nieko nenutiko, tėveli?

— Žinoma, ne.

Pavoliojo cilindrą rankoje, nupūtė smėlį, padavė jį berniukui, tada papūtė į vamzdį, išpūtė iš korpuso smėlį, paėmė iš berniuko revolverio dalis ir vėl viską sudėjo į vietas, atlaužė gaiduką, nuleido jį ir vėl atlaužė. Nutaikė cilindrą tikram šoviniui, tada nuleido gaiduką, įsikišo revolverį į kišenę ir atsistojo.

— Susitvarkėm, — pasakė. — Eime.