Кормак Маккарти - Kelias

Valgė jie neprastai, bet iki jūros dar vis tiek buvo toli. Vyriškis žinojo, kad deda vilčių ten, kur nėra pagrindo jų turėti. Tikėjosi, kad bus šviesiau ten, kur pasaulis, kaip jis gerai žinojo, tamsėjo sulig kiekviena diena. Kartą fotoprekių parduotuvėje jis aptiko šviesometrą, kuriuo manė galėsiąs naudotis kelis mėnesius šviesos vidurkiui lauke nustatyti, ir nešėsi jį ilgą laiką, tikėdamasis rasti jam baterijų, bet taip jų ir nerado. Naktį, kai jį pažadindavo kosulys, jis atsisėsdavo, iškeldavo rankas virš galvos, stumdamas tolyn tamsą. Tarsi žmogus, nubudęs kape. Kaip tie iškasti jo vaikystės laikų lavonai, kuriuos tiesiant greitkelį perkėlė į kitą vietą.

Dauguma jų mirė per choleros epidemiją ir paskubomis buvo palaidoti medinėse dėžėse, o tos dėžės puvo ir atsiverdavo. Lavonai išvirto į dienos šviesą: gulėjo ant šono, suriestomis kojomis, kai kurie kniūbsti. Pažaliavę seni variokai byrėjo iš jų akiduobių kasų ant nusėtų dėmėmis, supuvusių karstų dugnų.

Juodu stovėjo bakalėjos parduotuvėje mažame miestelyje, ant jos sienos kabojo įrėminta elnio galva. Berniukas ilgai negalėjo nuleisti nuo jos akių. Ant grindų mėtėsi stiklo šukės, ir vyriškis liepė jam palaukti prie durų, kol išspardys visas šiukšles savo darbiniais batais, tačiau nieko nerado. Lauke stirksojo dvi benzino pompos, jie atsisėdo išcementuotoje aikštelėje, virvele nuleido skardinėlę į požeminę talpą, ištraukė, prisisunkusį į ją puodelį benzino supylė į plastmasinį indą ir nuleido ją vėl. Pririšo prie skardinėlės galiuką vamzdžio, kad nugramzdintų ją giliau, ir, prigludę prie tos talpos, tupėjo gerą valandą, kol skardinėlė prisipildė — nelyginant beždžionės, lazdele meškeriojančios skruzdėlyne. Paskui dangtelį užsuko, indą įsidėjo į rezgę vežimėlio apačioje ir nužingsniavo tolyn.

Ilgos dienos. Atviras kraštovaizdis ir genamos per kelią plėnys. Vakarais berniukas sėdėdavo prie laužo, ant kelių pasidėjęs žemėlapio skiautes. Jis atmintinai mokėjo miestų ir upių pavadinimus ir kasdien tikrino, kiek jų nueita.

Jie valgė daug taupiau. Nebeturėjo beveik nieko. Berniukas stovėjo ant kelio su žemėlapiu rankose. Abu įtempė klausą, bet nieko neišgirdo. Rytuose jis vis dar matė atvirą kraštą, bet oras jau buvo kitoks. Pagaliau už kelio posūkio ją priėjo; sustojo ir stovėjo, o kai nuleido striukių gobtuvus, norėdami įsiklausyti, sūrus vėjas taršė jiems plaukus. Tolumoje driekėsi pilkas paplūdimys: pamažu atriedančios didžiulės bangos, vangios, švininės, ir tolimas jų garsas. Sakytum, sielvartas kažkokios jūros iš kitos planetos, išsiliejančios ant negirdėto pasaulio krantų. Atoslūgio seklumose gulėjo pusiau pasviręs tanklaivis. Už jo — neaprėpiamas šaltas sunkiai liulantis vandenynas, lyg koks iš lėto kilnojamas nuodegų kubilas, paskui — ta pilka, škvalo supūsta plėnių juosta. Vyriškis pažiūrėjo į berniuką. Jo veide išvydo nusivylimą. „Atsiprašau, kad ji ne mėlyna“, — tarė. „Nieko tokio“, — atsakė berniukas.

Po valandos juodu sėdėjo paplūdimyje ir spoksojo į horizontą užstojusią smogo sieną. Sėdėjo, įsikasę kulnais į smėlį, ir žiūrėjo, kaip juoda jūra priplūsta prie pat jų kojų. Šalta. Nei žmonių. Nei paukščių. Vyriškis paliko vežimėlį paparčiuose už kopų, jie pasiėmė antklodes ir susisupę į jas sėdėjo didelio išplukdyto rąsto užuovėjoje. Sėdėjo ilgai. Per visą plytintį po jais tarp uolų įsispraudusios įlankėlės krantą — pradalgės smulkių jūros dumbliuose įstrigusių kaulų. Kiek toliau — druskos išbalintų šonkaulių narvai, matyt, galvijų. Ant uolų — pilkas druskos šerkšnas. Pūtė vėjas ir po smėlį lekiojo sudžiūvusios sėklų ankštys, sustodavo ir vėl nulėkdavo.

— Kaip manai, ar čia galėtų būti laivų?

— Nemanau.

— Jie neįmatytų labai toli.

— Ne. Neįmatytų.

— O kas yra kitoje pusėje?

— Nieko.

— Juk turi kas nors būti.

— Gal ten yra tėvelis su mažu berniuku ir juodu sėdi paplūdimyje.

— Būtų gerai.

— Taip, būtų gerai.

— Ir gal jie irgi neša ugnį?

— Galimas daiktas. Taip.

— Bet mes nežinome.

— Mes nežinome.

— Todėl ir turime būti budrūs.

— Turime būti budrūs. Taip.

— Kiek ilgai galime čia pabūti?

— Nežinau. Maisto turim labai nedaug.

— Žinau.

— Tau čia patinka?

— Taip.

— Man irgi.

— Ar galiu paplaukyti?

— Paplaukyti?

— Taip.

— Nušalsi uodegą.

— Žinau.

— Vanduo tikrai bus šaltas. Šaltesnis, nei tau atrodo.

— Nieko.

— Nenoriu, kad ir man tektų lįsti paskui tave.

— Manai, man nevertėtų lįsti.

— Gali įlįsti.

— Bet manai, kad neverta.

— Ne. Manau, kad verta.

— Iš tikrųjų?

— Taip. Iš tikrųjų.

— Gerai.

Berniukas atsistojo, antklodei leido nusmukti į smėlį, paskui nusimetė striukę, batus, drabužius. Liko nuogas, apglėbė save rankomis ir šokinėjo. Paskui bėgte nubėgo per paplūdimį. Toks baltas. Nugarkaulis gumbuotas. Aštrios tarsi skustuvas mentės, išsišovusios po blyškia oda. Bėgo nuogas, vis pasišokčiodamas ir perrėkdamas lėtai riedančią gožą.

Kai išlindo iš vandens, buvo pamėlęs nuo šalčio, kaleno dantimis. Vyriškis žengė jo link, drebantį suvyniojo į antklodę ir laikė, kol jis nustojo žiopčioti. Tačiau kai pažvelgė į berniuką, šis verkė. „Kas nutiko“ — paklausė. „Nieko.“ — „Ne, pasakyk man.“ — „Nieko. Tikrai nieko. “

Sutemus jie priešais tą rąstą susikūrė ugnį, valgė okrą, pupeles ir paskutines konservuotas bulves. Vaisiai seniai jau buvo pasibaigę. Gėrė arbatą, sėdėjo prie ugnies, miegojo smėlyje ir klausėsi, kaip įlankoje dūžta bangos. Kaip ilgai virpa, paskui subliūkšta. Naktį vyriškis atsikėlė, nužingsniavo prie kranto ir, susivyniojęs į antklodę, sustojo. Per tamsu, kad ką nors įžiūrėtum. Druskos skonis ant lūpų. Laukimas. Laukimas. Paskui lėtas, į krantą nuvirstantis griausmas. Nirtus šnypštimas, nuskalaujantis pakrantę ir vėlei atsitraukiantis. Jis pamanė, kad ten galėtų būti ir nuskendusių laivų, plukdančių sudribusių burių draiskalus. Arba gelmės gyvybė. Didžiuliai galvakojai, šaltoje tamsoje jūros dugnu besistumiantys priekin. Kursuojantys pirmyn atgal lyg traukiniai, akys didumo sulig lėkštelėmis. Ir gal anapus to šydu aptraukto ribėjimo negyvu pilku smėliu žingsniavo kitas vyriškis su kitu vaiku. Miegojo, skiriami nuo jų tik jūros, ant kito kranto tarp aitrių pasaulio plėnių, arba stovėjo skarmaluoti, prarasti tai pačiai viskam abejingai saulei.

Prisiminė, kaip kartą vaikščiojo panašią naktį, o prikaistuvyje, kur liko vakarykščio kepsnio kaulai, barškėjo krabai. Tamsūs išplukdyto medžio angliukai lauže, tvinksintys vėjyje nuo jūros. Kaip gulėjo po miriadais žvaigždžių. Toks juodas jūros horizontas. Jis atsikėlė ir nuėjo, stovėjo basas smėlyje ir žvelgė, kaip palei visą krantą sukyla blyškios bangos, atrieda, sudūžta ir vėlei patamsėja. Kai sugrįžo prie laužo, atsiklaupė, paglostė miegančios jos plaukus ir pasakė: jeigu jis būtų Dievas, pasaulį būtų sukūręs lygiai tokį ir ne kitokį.

Kai grįžo, berniukas jau buvo nubudęs ir išsigandęs. Jis šaukęs jį, bet negarsiai, tad vyriškis jo negirdėjo. Apkabino jį. „Aš tavęs negirdėjau, — teisinosi. — Negirdėjau dėl tos bangų mūšos.“ Užmetė ant laužo malkų, pavėdavęs įkūrė jį ir jie gulėjo, susisupę į antklodes, stebėdami, kaip vėjyje raitosi liepsnos, paskui užmigo.

Ryte vyriškis vėl įdegė ugnį ir jie, žiūrėdami į krantą, valgė. Jis atrodė šaltas, lietingas, ne kažin kiek tesiskyrė nuo marinos šiaurės kraštuose. Žuvėdrų ar pakrantės paukščių — nė kvapo. Jūros išplukdyti beprasmiai žmogaus rankų darbo vaisiai voliojasi ant kranto ar plūduriuoja ant bangų. Juodu surinko išplukdytus medgalius, sukrovė į vieną vietą, uždengė brezentu ir patraukė krantu tolyn.