Кормак Маккарти - Kelias

— Ar tamsa mus užklups?

— Nežinau.

— Užklups, ar ne?

— Eime. Turime paskubėti.

Tamsa juos užklupo. Kai priėjo taką į kyšulį, jau buvo per tamsu ką nors įžiūrėti. Jie stovėjo pučiami jūros vėjo, aplinkui juos šnarėjo žolė, berniukas laikėsi įsikibęs į vyriškio ranką.

— Turime tiesiog eiti, ir tiek — tarė vyriškis. — Keliaujam.

— Aš nieko nematau.

— Žinau. Mes tiesiog žengsim po vieną žingsnį.

— Gerai.

— Kad ir kas būtų.

— Kad ir kas būtų.

Jie žengė visiškojetamsoje, nieko nematydami, lyg akliai. Vyriškis laikė atkišęs priešais save ranką, nors atsitrenkti ant to druskingo viržyno nebuvo į ką. Bangų mūša buvo girdėti kažkur gerokai toliau, bet vyriškis dar orientavosi ir pagal vėją, ir šitaip pasvirduliavę beveik valandą jie išniro iš žolės ir jūros avižų ir vėl stovėjo ant sauso viršutinio kranto smėlio. Vėjas atšalo. Vyriškis apvedė berniuką aplink save į užuovėjos pusę, kai staiga prieš juos iš tamsos išniro virpantis paplūdimys ir greit vėl pradingo.

— Kas tai buvo, tėveli?

— Nieko baisaus. Tai žaibas. Eime.

Jis persimetė per petį brezentą su gėrybėmis, paėmė berniuką už rankos ir juodu nužingsniavo, tvirtai mindami smėlį lyg arkliai parade, kad nesukluptų ant kokio jūros išmesto rąsto ar dumblių. Paplūdimį vėl nutvieskė keista pilka šviesa. Tolumoje vos girdimai nugriaudėjo ir tamsybėse nuslopo perkūnas.

— Rodos, pamačiau mūsų pėdsakus, — pasakė vyriškis.

— Vadinasi, mes einame gerai.

— Taip, geru keliu.

— Man labai šalta, tėveli.

— Žinau. Pasimelsk, kad vėl sužaibuotų.

Juodu žengė toliau.Kai žaibas vėl nutvieskė paplūdimį, vyriškis pamatė, kad berniukas buvo susilenkęs ir kažką sau po nosimi šnabždėjo. Jis ieškojo jųdviejų pėdsakų pakrantėje, bet taip ir neišvydo jų. Vėjas sustiprėjo ir jis laukė pirmųjų lietaus lašų. Jei audra naktį užkluptų juos paplūdimyje, būtų bėdos. Jie, prilaikydami striukių gobtuvus, nusisuko nuo vėjo. Smėlis čežėjo, atsimušdamas į jų kojas, ir nulėkdavo tolyn į tamsą, o griaustinis daužėsi čia pat ant kranto. Lietus atplūdo nuo jūros: smarkus, įkypas, čaižė jiems veidus ir vyriškis prisitraukė berniuką prie savęs.

Juodu stovėjo smelkiami liūties. Kaip toli jie nuėjo? Vyriškis laukė žaibo, bet jis jau vinguriavo tolyn, ir kai tvykstelėjo dar keletą kartų, suprato, kad audra jų pėdsakus jau nusinešė. Jie klumpino pirmyn per smėlį viršutiniu paplūdimio kraštu, tikėdamiesi pamatyti rąstą, prie kurio apsistojo. Netrukus jau beveik liovėsi žaibavę. Tada, vėjui pasisukus, vyriškis išgirdo tolimą, vos girdimą teškenimą. Sustojo.

— Paklausyk, — tarė.

— Kas nutiko?

— Paklausyk.

— Aš nieko negirdžiu.

— Eime.

— Kas tai, tėveli?

— Tai brezentas. Lietus teškena į brezentą.

Jie klupdami ėjo pirmyn per smėlį ir per potvynio ruože besimėtančias nuolaužas. Brezentą užėjo beveik iškart, vyriškis pasilenkė, numetė žemėn ryšulį ir apsigraibė akmenų, kuriais buvo prispaudęs plastiką ir kuriuos buvo pakišęs po jo apačia. Pakėlė brezentą, užtraukė jį ant berniuko ir ant savęs, tada iš vidaus akmenimis užspaudė jo kraštus. Nuvilko nuo berniuko šlapią striukę, apvyniojo jį antklodėmis ir pats jomis apsivyniojo, o lietus pliekė juos per brezentą. Nusimetė striukę, prispaudė berniuką prie savęs ir netrukus juodu užmigo.

Naktį lietus liovėsi, vyriškis nubudo ir gulėjo klausydamasis. Vėjui nuščiuvus — sunkus bangų plakimas ir dunksėjimas. Sulig pirmąja blausia brėkšma jis atsikėlė ir nužingsniavo tolyn paplūdimiu. Audra apšnerkštė krantą ir jis ėjo potvynio ruožu ieškodamas ko nors, kuo galėtų pasinaudoti. Seklumose už molo — senas lavonas, čia pakylantis tarp išplukdytų medgalių, čia nusileidžiantis. Norėjo paslėpti jį nuo berniuko, bet berniukas buvo teisus. Ką jau čia bepaslėpsi? Kai grįžo, berniukas jau buvo nubudęs, sėdėjo ant smėlio ir jį stebėjo. Buvo susisupęs į antklodes ir ant žolių padžiovęs šlapias jųdviejų striukes. Vyriškis priėjo, atsisėdo šalia berniuko, ir abu sėdėjo stebėdami, kaip už bangolaužių švininė jūra kyla ir krinta.

Didžiąją ryto dalį juodu krovė daiktus iš laivo. Vyriškis nuolat pakurstydavo laužą, išbrisdavo į krantą, nuogas, drebantis, numesdavo buksyrinį lyną ir stovėdavo šildydamasis prie liepsnos, kol berniukas per tingias bangas vilkdavo brezentinį maišą ir traukdavo jį į krantą. Abu ištuštino maišą — ištiesė antklodes bei drabužius ant šilto smėlio, kad prie laužo išdžiūtų. Laive buvo daugiau gero, nei jie būtų pajėgę panešti, ir vyriškiui šovė į galvą, kad jie paplūdimyje galėtų pasilikti kelias dienas ir prisivalgyti į valias, bet tai buvo pavojinga. Tą naktį jie miegojo ant smėlio prie liepsnojančio laužo, taip gindamiesi nuo šalčio, paskleidę aplink jį savo gera. Vyriškį pažadino kosulys, jis atsikėlė, gurkštelėjo vandens ir atvilko dar šakų į laužą, ištisus rąstus, kurie pažėrė kaskadas žiežirbų. Sūrus medis degė oranžiškai, — laužo viduryje mėlynai — ir vyriškis ilgai sėdėjo į jį žiūrėdamas. Paskui vaikščiojo paplūdimiu, ilgas jo šešėlis, pjaustomas vėjo laužo, driekėsi priešais jį per smėlį. Jis vis kosėjo. Kosėjo. Susilenkė, prisilaikydamas už kelių. Kraujo skonis. Bangos tamsoje lėtai šliaužė ir kunkuliavo, o jis galvojo apie savo gyvenimą, bet juk to gyvenimo nebuvo, kad būtų ką apie jį galvoti, tad netrukus jis pasuko atgal. Išsitraukė iš krepšio skardinę persikų, atsidarė, atsisėdo prieš laužą ir, kol berniukas miegojo, lėtai valgė vaisius šaukštu. Laužas liepsnojo vėjyje, žiežirbos vijo viena kitą per smėlį. Tuščią skardinę pastatė sau tarp kojų. „Kiekviena diena — melas, — ištarė. — Bet tu vaduojiesi mirtim. It tai — ne melas.“

Juodu paplūdimiu nešė naujas savo atsargas, surištas į brezentą ar paklodes, ir viską krovė į vežimėlį. Berniukas stengėsi panešti daugiau negu galėjo, ir kai abu sustojo pailsėti, vyriškis paėmė dalį jo naštos, sudėjo su savąja. Laivas per tą audrą truputį pasislinko. Vyriškis stovėjo ir stebeilijo į jį. Berniukas nenuleido nuo jo akių.

— Ar ketini grįžti į jį? — paklausė.

— Manau, reikėtų. Apsidairysiu paskutinį kartą.

— Man lyg ir baisu.

— Mums niekas negresia. Tik pabudėk.

— Mes jau turime daugiau nei galime panešti.

— Žinau. Noriu tik pažiūrėti.

— Gerai.

Jis dar kartą nuo pirmagalio iki laivagalio perėjo per laivą. Sustok. Pamąstyk. Atsisėdo ant grindų salone, guminiais botais apautas kojas atrėmęs į stalo cokolį. Temo. Jis stengėsi prisiminti, ką žinojo apie laivus. Atsistojo ir vėl patraukė į denį. Berniukas sėdėjo prie laužo. Vyriškis nusileido į kubriką ir atsisėdo ant suolo, atsirėmė į pertvarą, kojas beveik akių lygmenyje užkėlė ant denio. Vilkėjo tik megztiniu ir neperšlampama apranga, tačiau ji nebuvo šilta, todėl jis nesiliovė drebėjęs. Jau stojosi eiti, kai suvokė žvelgiąs į pertvarų velkes kubriko gale. Jų buvo keturios. Nerūdijančio plieno. Kitados suolai buvo uždengti pagalvėmis, ir vyriškis kampe įžiūrėjo raiščius, kur jos buvo nuplėštos. Apačioje per pertvaros vidurį virš suolo kyšojo nailoninis raištis, jo galas buvo sulenktas perpus ir kryžmiškai sudygsniuotas. Vyriškis vėl pažvelgė į velkes. Tai buvo žiedinės velkės su sparneliais nykščiui įkišti. Jis atsistojo, atsiklaupė prie suolo ir visas jas nusuko į kairę iki pat galo. Jos turėjo spyruokles, ir kai jis jas atšovė, patraukė už raiščio lentos apačioje, lenta nuslydo ir atsiskyrė. Viduje po deniu buvo sudėtos kelios susuktos burės ir kažkas panašaus į guminį plaustą dviem žmonėm, susuktą ir surištą guminėmis virvėmis su kabliais. Pora mažų plastmasinių irklų. Dėželė signalinių raketų. O už jų — kombinuota įrankių dėžė, jos dangčio spynelė buvo užklijuota juoda izoliacine juosta. Vyriškis ištraukė dėžę, surado juostos galą, nuvyniojo ją per visą ilgį, atšovė chromuotus spragtukus ir atidarė. Viduje buvo geltonas plastmasinis žibintas, elektrinis stroboskopas, veikiantis sausais elementais, ir pirmosios pagalbos rinkinys. Geltonas plastmasinis greitosios pagalbos radijo žibintas. Ir juoda, maždaug knygos dydžio plastmasinė dėžutė. Vyriškis pakėlė ją, atšovė skląsčius ir atidarė. Dėžutės dėkle gulėjo senas 37 milimetrų bronzinis signalinių raketų pistoletas. Vyriškis abiem rankom išėmė jį iš dėžutės, pasukinėjo, apžiūrėjo. Paspaudė svertą ir atidarė jį. Jo lizdas buvo tuščias, tačiau šalia gulėjo aštuoni signalinių raketų skrituliai, sudėti į plastmasinį dėklą trumpi, drūti, atrodantys kaip nauji. Vyriškis įdėjo pistoletą atgal į dėžutę, uždarė ją ir užšovė dangtelio skląstį.