Кормак Маккарти - Kelias

Vyriškis peržiūrėjo pirmosios pagalbos rinkinį, bet ten nebuvo nieko, kas būtų galėję pagelbėti. Aspirinas. Tvarsčiai ir dezinfekuojamoji medžiaga. Antibiotikai, bet jų galiojimo laikas jau buvo pasibaigęs. Tai viskas, ką jis turėjo; jis padėjo berniukui atsigerti, tada jam ant liežuvio padėjo vieną kapsulę. Berniukas buvo kiaurai permirkęs prakaitu. Vyriškis jau buvo nutraukęs nuo jo antklodes, dabar nuvilko striukę, po to — visus drabužius ir nunešė jį toliau nuo ugnies. Berniukas žiūrėjo į jį.

— Man labai šalta, — pasakė.

— Žinau. Bet tu labai karščiuoji ir turime tą karštį numušti.

— Ar galiu užsitraukti dar vieną antklodę?

— Taip. Žinoma.

— Tu nenueisi.

— Ne. Aš nenueisiu.

Jis nunešė purvinus berniuko drabužius prie jūros, juos išskalbė: stovėjo plikas iki liemens, drebėdamas šaltame sūriame vandenyje, teliūskuodamas drabužius aukštyn žemyn ir juos gręždamas. Išskleidė juos priešais laužą ant smaigų, subestų į smėlį, įmetė laužan malkų ir vėl nuėjo, atsisėdo prie berniuko, glostė jo susivėlusius plaukus. Vakare atsidarė skardinę sriubos, pastatė ją ant žarijų, paskui valgė ir žiūrėjo, kaip leidžiasi naktis. Nubudo gulėdamas ant smėlio ir drebėdamas, iš laužo buvo likę vien pelenai, o naktis buvo juodut juodutėlė. Skubiai atsisėdo, pasisiekė berniuko. „Taip, — sušnibždėjo. — Taip.“

Vėl sukurstė ugnį, paėmė audeklą, sudrėkino jį ir uždėjo berniukui ant kaktos. Jau artinosi žvarbi aušra, ir kai buvo pakankamai šviesu, nuėjo į mišką už kopų ir grįžo vilkdamas didžiulę krūvą sausų šakų bei žabų, tada juos sulaužė ir sudėjo į krūvą prie laužo. Sutrupino puodelyje aspiriną, ištirpdė jį vandenyje, įbėrė truputį cukraus, kilstelėjo berniuko galvą ir, kol tas gėrė, prilaikė puodelį.

Jis vaikščiojo paplūdimiu — susmukęs, kosėjantis. Sustojo ir žiūrėjo į tamsias bangas. Svirduliavo iš nuovargio. Paskui sugrįžo, atsisėdo prie berniuko, perklostė audeklą, nuvalė jam veidą ir vėl uždėjo atraižą ant kaktos. „Privalai būti šalia, — tarė. — Privalai būti greitas. Kad būtum su juo. Prispausk jį prie savęs. Paskutinė žemės diena.“

Berniukas išmiegojo kiaurą dieną. Vyriškis vis budino jį išgerti pasaldinto vandens, perdžiūvusi berniuko burna trūkčiojo ir pukšėjo. „Privalai išgerti“, — įkalbinėjo vyriškis. „Gerai“, — sušvokštė berniukas. Vyriškis įsuko puodelį į smėlį greta savęs, pakamšė sulankstytą antklodę po prakaituota berniuko galva ir jį apklojo. „Tau šalta?“ — paklausė. Bet berniukas jau miegojo.

Jis visą naktį stengėsi neužmigti, bet jam nepavyko. Nuolat nubusdavo, atsisėsdavo, papliaukšėdavo sau per kūną ar atsikeldavo į ugnį užmesti malkų. Kilstelėjo berniuką ir pasilenkė paklausyti, kaip sunkiai jis siurbia orą. Jo rankos ant smulkučių laiptuotų šonkaulių. Vaikščiojo po paplūdimį iki šviesos ribos, stovėjo, suspaudęs kumščiais pakaušį, paskui puolė ant kelių raudodamas iš įniršio.

Naktį trumpai palijo, toks lengvas teškenimas į brezentą. Vyriškis užtraukė jį ant berniuko ir savęs, pasisuko ir gulėjo, prispaudęs vaiką prie savęs, pro brezentą žiūrėdamas į mėlynas liepsnas. Įkrito į miegą be sapnų.

Kai nubudo, vos susivokė, kur esąs. Laužas buvo užgesęs, lietus liovęsis. Patraukė brezentą į šalį ir pasiremdamas alkūnėmis išlindo lauk. Pilka diena. Berniukas jį stebėjo.

— Tėveli, — prabilo jis.

— Taip. Aš čia pat.

— Ar galėčiau atsigerti vandens?

— Taip. Taip, žinoma gali. Kaip jautiesi?

— Kažkaip keistai.

— Ar nori valgyt?

— Noriu tik gerti.

— Einu atnešiu vandens.

Nusimetė antklodes, atsistojo, praėjo pro užgesusį laužą, paėmė berniuko puodelį, pripylė į jį vandens iš plastmasinio indo, grįžo, atsiklaupė ir padavė berniukui. „Tu pasveiksi“, — pasakė. Berniukas atsigėrė. Linktelėjo galvą ir žiūrėjo į tėvą. Paskui išgėrė likusį vandenį. „Dar“, — paprašė.

Jis sukrovė laužą, ant kuolų padžiovė drėgnus berniuko drabužius ir atnešė jam skardinę obuolių sulčių.

— Ar tu ką nors prisimeni? — paklausė.

— Apie ką?

— Kaip sirgai.

— Prisimenu, kaip iššovė signalinė raketa.

— Ar prisimeni, kaip nešėme daiktus iš laivo?

Berniukas sėdėjo ir siurbčiojo sultis. Pakėlė akis:

— Aš ne dvokia, — pasakė.

— Žinau.

— Susapnavau keistų sapnų.

— Apie ką?

— Nenoriu tau pasakoti.

— Tai nepasakok. Noriu, kad išsivalytum dantis.

— Su tikra dantų pasta.

— Taip.

— Gerai.

Jis pertikrino visas maisto skardines, bet nieko įtartino nerado. Išmetė kelias, kurios atrodė labai jau surūdijusios. Tą vakarą juodu praleido prie laužo: berniukas gėrė karštą sriubą, o vyriškis vartė garuojančius jo drabužius ant kuolų ir sėdėjo, žiūrėdamas į jį, kol berniukas sutriko.

— Nežiūrėk į mane, tėveli, — paprašė.

— Gerai.

Bet nesiliovė žiūrėjęs.

Po dviejų dienų juodu, plumpuodami savo plastmasinėmis šlepetėmis, paplūdimiu nuėjo iki kyšulio ir atgal. Gausiai pavalgė ir vyriškis nuo vėjo pastatė stoginę iš burinės drobės — ištempė ją virvėmis ant kuolų. Atsargas sumažino tiek, kad jos sutilpo į vežimėlį, ir vyriškis manė, kad po poros dienų jie jau galės traukti tolyn. Tada, grįžęs vėlią popietę į stovyklavietę, smėlyje išvydo batų atspaudus. Sustojo ir stovėjo, žiūrėdamas tolyn į paplūdimį.

— O Jėzau, — ištarė. — O Jėzau.

— Kas yra, tėveli?

Vyriškis išsitraukė iš už diržo revolverį.

— Eikš, — paragino. — Paskubėk.

Brezentas buvo dingęs. Jų antklodės. Butelis vandens ir stovyklavietės maisto atsargos. Burinė drobė buvo nupūsta į kopas. Jų batai buvo dingę. Vyriškis nubėgo per jūros avižas ten, kur jie buvo palikę vežimėlį, bet vežimėlis irgi buvo dingęs. Viskas.

— Kvailas asilas, — ištarė. — Tu — kvailas asilas.

Berniukas stovėjo išpūtęs akis.

— Kas nutiko, tėveli?

— Jie paėmė viską. Greičiau.

Berniukas pakėlė akis. Buvo bepradedąs verkti.

— Nesitrauk nuo manęs, — paliepė vyriškis, — nesitrauk nė per žingsnį.

Jis matė vežimėlio pėdsaką, kur šis buvo įsirėžęs į birų smėlį. Batų atspaudai. Kiek jų? Vėliau ant kietesnės žemės už paparčių jų pėdsaką pametė, paskui vėl jį pamatė. Kai juodu išėjo į kelią, vyriškis ranka sustabdė berniuką. Kelias buvo atviras jūros vėjui, tad plėnys nuo jo buvo švariai nupūstos, išskyrus vieną kitą lopinėlį.

— Neik į kelią, — sudraudė vyriškis. — Ir liaukis verkęs. Turime išsikratyti iš kojų visą smėlį. Eikš. Sėskis.

Atrišo autus, išpurtė juos, vėl apmuturiavo jais kojas ir užrišo.

— Noriu, kad man padėtum, — pasakė. — Ieškosim smėlio. Smėlio ant kelio. Kad ir trupučio. Taip pamatysime, kur link jie nuėjo. Gerai?

— Gerai.

Juodu patraukė asfaltu į priešingas puses. Vyriškis nespėjo nueiti toliau, kai berniukas jį pašaukė. „Tėveli, čia. Jie nuėjo ton pusėn.“ Kai vyriškis priėjo, berniukas buvo pritūpęs ant kelio. „Va čia“, — parodė. Ten buvo pusė arbatinio šaukštelio jūros smėlio, išbyrėjusio iš apatinės parduotuvės vežimėlio dalies. Vyriškis sustojo ir pažiūrėjo tolyn į kelią. „Gerai padirbėta, — pagyrė. — Šiaušiam.“

Jie pasileido lėta ristele. Vyriškis manė galėsiąs išlaikyti tą žingsnį, tačiau nepajėgė. Turėjo sustoti, pasilenkti ir atsikosėti. Pažiūrėjo į dūsuojantį berniuką.