Кормак Маккарти - Kelias

— Geriau eikime pėstute, — pasakė. — Jei jie išgirs mus, pasislėps kur nors prie kelio. Eime.

— Kiek jų, tėveli?

— Nežinau. Gal tik vienas.

— Ar mes juos užmušime?

— Nežinau.

Juodu traukė tolyn. Diena jau ėjo vakarop, leidosi ilgos sutemos, kai jie pavijo vagį, palinkusį virš prikrauto vežimėlio, sunkiai kinkuojantį priešais juos keliu. Kai jis atsigręžė ir juos pamatė, mėgino pabėgti su vežimėliu, bet tai buvo bergždžias darbas, galiausiai jis sustojo ir užlindo už vežimėlio, buvo atkišęs mėsininko peilį. Kai pamatė revolverį, žengė atgal, bet peilio neišmetė.

— Pasitrauk nuo vežimėlio, — paliepė vyriškis.

Tas pažiūrėjo į juos. Pažiūrėjo į berniuką. Jis buvo vienos iš bendruomenių išguitasis, ir jam buvo nukirsti dešinės rankos pirštai. Jis stengėsi paslėpti tą ranką už nugaros. Savotišką mėsingą mentelę. Vežimėlis buvo prikrautas kaupinai. Jis pasiėmė viską.

— Pasitrauk nuo vežimėlio ir padėk peilį.

Tas apsidairė. Tarsi tikėdamasis kokios nors pagalbos. Liesas, paniuręs, barzdotas, purvinas. Senas brezentinis jo apsiaustas buvo susegtas lipnia juosta. Revolveris buvo dvigubo šūvio, bet vyriškis vis tiek atlaužė jo gaiduką. Du garsūs trakštelėjimai. Be jų, sūrios viržynės tyloje buvo girdėti tik jųdviejų kvėpavimas. Jie užuodė jo dvokiančių drabužių smarvę.

— Jei nepadėsi peilio ir nepasitrauksi nuo vežimėlio, — prabilo vyriškis, — ištaškysiu tau smegenis.

Vagis pažvelgė į berniuką ir tai, ką išvydo, gerokai jį išblaivino, jis padėjo peilį ant antklodžių viršaus, žengė žingsnį atgal ir sustojo.

— Atgal. Toliau.

Tas žengė dar žingsnį atgal.

— Tėveli? — prabilo berniukas.

— Stovėk ramiai.

Vyriškis nenuleido nuo vagies akių.

— Kad tave kur griausmas, — iškošė.

— Tėveli, prašau, neužmušk jo.

Vagies akys pašėlusiai sušvytavo. Berniukas verkė.

— Būk žmogus, vyruti. Aš padariau, ko tu prašei. Paklausyk berniuko.

— Nusivilk drabužius.

— Ką?

— Nusivilk drabužius. Iki paskutinės siūlės.

— Būk žmogus, nedaryk to.

— Nudėsiu tave vietoje.

— Nedaryk to, žmogau.

— Daugiau tau nekartosiu.

— Gerai. Gerai. Tik ramiau.

Jis pamažėle nusirengė ir sudėjo šlykščius savo drabužius ant kelio.

— Batus.

— Na jau, žmogau.

— Batus.

Vagis pažiūrėjo į berniuką. Berniukas nusisuko ir užsidengė rankomis ausis.

— Gerai, — sutiko. — Gerai.

Atsisėdo ant kelio knebinėti supuvusias odos atraižas, suvarstytas ant kojų. Paskui atsistojo, laikydamas jas rankoje.

— Įdėk juos į vežimą.

Vagis žengė į priekį, uždėjo batus ant antklodžių ir žengė atgal. Stovėjo nuogut nuogutėlis, purvinas, išbadėjęs. Dangstėsi rankomis. Jau drebėjo.

— Įdėk ir drabužius.

Tas pasilenkė, sugriebė į krūvą savo skarmalus ir uždėjo juos ant batų. Stovėjo, apsikabinęs save rankomis.

— Nedaryk to, žmogau.

— Tau buvo nė motais, kai tai padarei mums.

— Maldauju tavęs.

— Tėveli, — prabilo berniukas.

— Būk žmogus, paklausyk vaiko.

— Tu ketinai mus nužudyti.

— Aš išbadėjęs, žmogau. Tu būtum padaręs tą patį.

— Tu pasiėmei viską.

— Būk žmogus. Aš numirsiu.

— Paliksiu tave taip, kaip tu palikai mus.

— Būk žmogus. Maldauju.

Vyriškis patraukė vežimėlį, apsuko jį, revolverį padėjo ant jo viršaus, tada pažiūrėjo į berniuką.

Eime, — paragino.

Ir jie patraukė keliu į pietus, berniukas verkė ir gręžiojosi atgal į tą nuogą, ploną kaip pliauska ant kelio stovintį padarą, drebantį, apsikabinusį save.

— O, tėveli, — raudojo jis.

— Liaukis.

— Negaliu liautis.

— Kaip manai, kas mums būtų nutikę, jeigu nebūtume jo sučiupę? Liaukis.

— Aš stengiuosi.

Kai jie priėjo kelio posūkį, vyras vis dar stovėjo kur stovėjęs. Neturėjo kur eiti. Berniukas vis gręžiojosi atgal, ir kai jau nebematė jo, sustojo, atsisėdo tiesiog ant kelio ir raudojo. Vyriškis sustojo ir stovėjo žiūrėdamas į jį. Ištraukė jųdviejų batus iš vežimėlio, atsisėdo ir nuo berniuko kojų ėmė vynioti autus.

— Privalai liautis verkęs, — pasakė.

— Negaliu.

Vyriškis apavė berniuką, apsiavė pats, atsistojo ir grįžo atgal keliu, bet vagies jau nebesimatė. Pargrįžo ir atsistojo prie berniuko.

— Jis jau nuėjo, — pasakė. — Keliaujam.

— Jis nenuėjo, — užprotestavo berniukas. Ir pakėlė akis. Jo veidas buvo ištepliotas suodžiais. — Jis nenuėjo.

— Tai ką tu norėtum padaryti?

— Tiesiog padėti jam, tėveli. Tiesiog padėti.

Vyriškis atsigręžė į kelią.

— Jis buvo tiesiog alkanas, tėveli. Jis numirs.

— Jis šiaip ar taip numirs.

— Jam taip baisu, tėveli.

Vyriškis pritūpė ir pažiūrėjo į berniuką.

— Man baisu, — pasakė. — Ar supranti? Man baisu.

Berniukas neatsakė. Tik sėdėjo nulenkęs galvą ir raudojo.

— Tu nesi tas, kuris privalo viskuo rūpintis.

Berniukas kažką sumurmėjo, bet vyriškis jo nesuprato.

— Ką? — perklausė.

Berniukas pakėlė akis, jo veidas buvo drėgnas ir suodinas.

— Esu, — pasakė. — Aš esu tas.

Jie stūmė linguojantįvežimėlį keliu atgal, sustojo šaltyje tirštėjant sutemoms, pašaukė, bet niekas neatėjo.

— Jis bijo atsiliepti, tėveli.

— Ar jis stovėjo čia?

— Nežinau. Rodos, kad čia.

Jie paėjėjo keliu, šaukdami į tuščias sutemas, jų balsai pasiklysdavo tamsėjančiose pajūrio erdvėse. Sustojo ir stovėjo suglaudę rankas prie lūpų, beprasmiškai šūkalodami tyruose. Galiausiai vyriškis vagies batus ir drabužius sukrovė ant kelio. Prispaudė juos akmeniu. „Turime eiti, — pasakė. — Turime eiti.“

Nakvynvietę įsikūrė be laužo. Vyriškis ištraukė skardines vakarienei, pašildė jas ant dujinės krosnelės, jie valgė, o berniukas tylėjo. Vyriškis stengėsi įžiūrėti jo veidą mėlynoje krosnelės šviesoje. „Neketinau jo nužudyti,“ — pasiteisino. Bet berniukas neatsakė. Juodu susivyniojo į antklodes ir patamsyje atsigulė. Vyriškiui atrodė, kad jis girdi ošiant jūrą, bet tikriausiai tai buvo tik vėjas. Iš kvėpavimo suprato, kad berniukas nemiega, po valandėlės berniukas pasakė: „Bet mes jį nužudėme.“

Iš ryto jiepavalgė ir leidosi į kelionę. Vežimėlis buvo taip prikrautas, kad sunkiai davėsi stumiamas, o vienas ratas jau buvo beatsisakąs tarnauti. Kelias sukosi palei jūros krantą, per jo kraštą sviro sudžiūvę druskingos žolės kuokštai. Tolumoje bangavo švinaspalvė jūra. Tyla. Tąnakt vyriškis nubudo už tų tamsybių spingsant blausiai anglį primenančiai mėnulio šviesai, kuri medžių pavidalus darė beveik regimus, ir kosėdamas nusisuko į šoną. Lauke — lietaus kvapas. Berniukas gulėjo nubudęs.

— Tu privalai su manimi kalbėtis, — pasakė vyriškis.

— Aš stengiuosi.

— Atsiprašau, kad tave pažadinau.

— Nieko baisaus.

Jis atsikėlė ir išėjo į kelią. Juodas, nyrančio iš tamsos į tamsą kelio, pavidalas. Paskui tolimas tylus gausmas. Ne griaustinio. Galėjai justi jį po kojomis. Nieko neprimenantis, taigi ir neįmanomas nupasakoti garsas. Kažkas besvoris, tamsoje besimainantis. Net pati žemė traukėsi nuo šalčio. Tas garsas nepasikartojo. Koks dabar metų laikas? Kiek metų vaikui? Jis pavaikštinėjo keliu ir sustojo. Tyla. Džiūstąs iš žemės saliteris. Purvinai dėmėti potvynio apsemtų miestų, sudegusių iki pat vaterlinijos, pavidalai. Ties kryžkelėmis žemė nusėta dolmenais, kur pūva iškalbingi orakulų kaulai. Jokio garso, tik vėjas. Ką pasakysi? Ar tas eilutes ištarė gyvas žmogus? Ar jis kišeniniu peiliuku nudrožė plunksnos kotą, kad užrašytų visa tai kryklės uoga ar lempos suodžiais? Kažkurią galimą numatyti ir tam paruoštą akimirką? Jis ateina pavogti mano akių. Užklijuoti man burnos žemėmis.