Кормак Маккарти - Kelias

— Nenoriu.

— Ką gi.

— Aš neturiu ką pasakoti.

— Gali papasakoti apie save.

— Tu jau žinai visus pasakojimus apie mane. Buvai kartu.

— Bet tu žinai pasakojimų, kurių aš nežinau.

— Turi omeny, pavyzdžiui, sapnus?

— Pavyzdžiui, sapnus. Arba tiesiog tai, apie ką galvoji.

— Taip, bet pasakojimai turi turėti laimingą pabaigą.

— Nebūtinai.

— Tavo pasakojimai visada baigiasi laimingai.

— O tu tokių nežinai?

— Jie panašesni į tikrą gyvenimą.

— O mano pasakojimai — nepanašūs.

— Tavo pasakojimai — nepanašūs. Ne.

Vyriškis pažiūrėjo į jį.

— Vadinasi, tikras gyvenimas labai nekoks?

— O kaip tu manai?

— Na, aš manau, puiku, jog mudu vis dar čia. Daug negerų dalykų atsitiko, bet mudu vis dar čia.

— Taip.

— Ar tau neatrodo, jog tai puiku.

— Gerai jau.

Juodu pritraukė prie lango darbastali, patiesė ant jo savo antklodes, berniukas gulėjo ant jo kniūbsčias ir žvelgė į įlanką. Vyriškis sėdėjo ištiesęs į priekį koją. Ant antklodės priešais juos gulėjo du pistoletai ir signalinių raketų dėželė. Po valandėlės vyriškis tarė:

— Manau, jog tai labai gerai. Labai geras pasakojimas. Jis šį bei tą reiškia.

— Gerai, tėveli. Aš tik noriu truputį pabūti ramiai.

— O kaip sapnai? Anksčiau tu kartais papasakodavai man savo sapnus.

— Aš nenoriu apie nieką kalbėti.

— Gerai.

— Šiaip ar taip, aš nesapnuoju gražių sapnų. Juose visada nutinka kas nors bloga. Tu sakei, kad tai gerai, nes geri sapnai — blogas ženklas.

— Galimas daiktas. Nežinau.

— Kai tu nubundi kosėdamas, išeini pasivaikščioti į kelią ar kur nors kitur, aš vis tiek girdžiu, kaip tu kosi.

— Atsiprašau.

— Vieną kartą girdėjau, kaip tu verkei.

— Žinau.

— Vadinasi, jei aš neverksiu, neverksi ir tu.

— Sutarta.

— Ar tavo kojai jau geriau?

— Taip.

— Nemeluoji?

— Ne.

— Nes ji atrodo taip, lyg iš tikrųjų skaudėtų.

— Ne taip jau smarkiai.

— Tas žmogus norėjo mus užmušti. Ar ne?

— Taip. Norėjo.

— Ar tu jį užmušei?

— Ne.

— Tai teisybė?

— Taip.

— Gerai.

— Kaip jautiesi?

— Gerai.

— Maniau, kad tu nenori kalbėt?

— Nenoriu.

Išvyko jie po dviejų dienų, vyriškis šlubčiojo paskui vežimėlį, o berniukas, kol jie perėjo priemiesčius, nuo jo šono nesitraukė. Kelias driekėsi plokščia pilka pakrante ir ant jo stūksojo vėjo supūstos smėlio krūvos. Jos sunkino ėjimą — tose vietose jie gaudavo prasikasti kelią lenta, kurią gabenosi rezgėje po vežimėliu. Jie paėjėjo palei paplūdimį ir kopų užuovėjoje atsisėdo patyrinėti žemėlapio. Atsinešė degiklį, pasišildė vandens, užsivirė arbatos ir sėdėjo nuo vėjo susisupę į antklodes. Tolumoje ant kranto — vėjo nugairinti buvusio laivo rąstai. Pilki, smėlio nušveisti tašai, seni ranka užsukti varžtai. Rauplėti geležies dirbiniai, tamsiai alyvinės spalvos, išlydyti Kadikso ar Bristolio žaizdruose ir iškalti ant pajuodusio priekalo, gebantys ištverti tris šimtus metų jūros sąlygomis. Kitą dieną juodu praėjo pro lentomis aptverto pajūrio kurorto griuvėsius ir per pušyną pasuko keliu tolyn nuo jūros, vėjui košiant pro tamsius medžius, — ilgu tiesiu asfaltu, apneštu pušų spygliais.

Vidurdienį, kai šviesa buvo ryškiausia, jis atsisėdo ant kelio, įkirpo žirklėmis siūles, padėjo žirkles atgal į rinkinį ir išsitraukė gnybtą. Paskui, kaskart paspausdamas odą nykščiu, pradėjo traukyti iš jos mažus juodus siūliukus. Berniukas sėdėjo ant kelio ir stebėjo, ką jis daro. Vyriškis, suspausdamas gnybtu siūlų galus, ištraukė juos visus vieną po kito. Mažyčiai kraujo taškeliai. Kai baigė, padėjo gnybtą į šalį, aprišo žaizdą marle, atsistojo, apsimovė kelnes ir padavė rinkinį berniukui, kad padėtų į vietą.

— Skaudėjo, ar ne?

— Taip. Skaudėjo.

— Tu iš tikrųjų drąsuolis?

— Tik vidutiniškas.

— Ką drąsiausia esi padaręs gyvenime?

Vyriškis nusispjovė ant kelio kruvinais skrepliais.

— Atsikėliau iš guolio šįryt.

— Iš tikrųjų?

— Ne. Neklausyk, ką aš paistau. Keliaujam.

Vakare — tamsus kito pajūrio miesto pavidalas, truputį kryptelėjęs į šoną aukštų pastatų guotas. Vyriškis pamanė, kad geležinė armatūra suminkštėjo nuo karščio, paskui vėl atsitiesė ir paliko kyšoti persimetusius pastatus. Ištirpę langų stiklai sušalę nukaro nuo sienų, kaip glaistas nuo pyrago. Jie žengė tolyn. Dabar vyriškis naktimis kartais nubusdavo juoduose, stingdančiuose tyruose, kur nebuvo švelniai nuspalvintų žmogiškosios meilės pasaulių, paukščių giesmių, saulės.

Prispaudė kaktą prie kryžiumi ant vežimėlio ranktūrio sudėtų rankų ir kosėjo. Išspjovė kruvinų seilių. Kaskart dažniau turėdavo sustoti pailsėti. Berniukas jį stebėjo. Kuriame nors kitame pasaulyje tas vaikas jau būtų pradėjęs braukti jį iš savo gyvenimo. Bet kito gyvenimo jis neturėjo. Jis žinojo, kad berniukas naktį gulėdavo būdraudamas ir klausydavosi, ar jis kvėpuoja.

Dienos nyko viena paskui kitą, neskaičiuojamos ir nesiejamos su kalendoriumi. Magistralinio kelio tolumoje — nusidriekusios ilgos suanglėjusių automobilių eilės. Pliki ratlankiai, įstrigę sukietėjusiuose pilkuose ištirpusios gumos mauruose, pajuodusiuose vielos žieduose. Sudegę kūnai, susitraukę iki vaiko kūno dydžio, atsirėmę į plikas sėdynių spyruokles. Dešimtys tūkstančių sapnų, palaidotųjų apanglėjusiose širdyse. Juodu traukė tolyn. Tą negyvą pasaulį mindami kojomis, tartum žiurkės ant rato. Naktys mirtinai tylios ir dar mirtiniau juodos. Šitaip šalta. Juodu beveik nesikalbėdavo. Vyriškis visą laiką kosėjo, o berniukas stebėjo, kaip jis spjaudo kraujais. Kiūtino tolyn. Purvini, nuskarę, be vilties. Jis sustodavo ir pasilenkdavo virš vežimėlio, berniukas paėjėdavo į priekį, sustodavo ir atsigręždavo, o jis pakeldavo ašarojančias akis ir žiūrėdavo, kaip vaikas stovi ant kelio, atsigręžęs į jį, ir žiūri iš kažin kokios neįmanomos įsivaizduoti ateities, švytintis tuose tyruose it tabernakulis.

Kelias kirto išdžiūvusį liūną, kuriame iš sušalusio dumblo lyg stalagmitai kyšojo ledo stulpai. Senų laužų, sukurtų palei kelią, liekanos. Už jų — ilgas betono pylimas. Negyva pelkė. Negyvi medžiai, kyšantys iš pilko vandens, driekiantys pilkas relikvines raganų samanas. Prie bordiūrų šilkinės plėnių sąnašos. Vyriškis stovėjo užsikniaubęs ant smėliuoto betoninio turėklo. Gal šitame pasaulio sunaikinime galiausiai bus įmanoma išvysti, kaip jis buvo sukurtas. Vandenynai, kalnai. Griozdiškas besiliaujančių būti daiktų kontrreginys. Beribiai tyrai, hidroptiniai ir šaltai amžini. Tyla.

Dabar jie jau užeidavo sausas pušų išvartas, didžiulius kraštovaizdį išraižiusius griuvėsių ruožus. Pastatų griaučiai, išmėtyti per visą kraštą, ir kelio stulpų vielos raizginiai, sakytum sumegzti.

Kelias buvo apšnerkštas šiukšlėmis ir teko paplušėti, kad pastumtum pro jas vežimėlį. Galiausiai jie atsisėdo ant kelio krašto ir žiūrėjo į tai, kas driekėsi prieš juos. Namų stogai, medžių kamienai. Valtis. O už jų — atviras dangus, kur tolumoje lėtai judėjo ir ribėjo niauri jūra.

Jie išnaršė išmėtytas ant kelio nuolaužas, galiausiai vyriškis rado drobinį maišą, kurį galėjo nešti persimetęs per petį, ir mažą lagaminėlį berniukui. Susipakavo antklodes, brezentą, tai, kas liko iš konservuoto maisto, ir vėlei leidosi tolyn, nešini kuprinėmis ir maišais, palikę vežimėlį. Ropštėsi per griuvėsius. Lėtai judėjo priekin. Vyriškis turėdavo sustoti ir pailsėti. Atsisėdo ant sofos pakelėje, nuo drėgmės jos pagalvės buvo išpampusios. Persilenkė per ją kosėdamas. Nusitraukė nuo veido sukruvintą kaukę, atsistojo, išskalavo ją griovyje, išgręžė ir liko stovėti ant kelio. Jo iškvepiamas oras kilo aukštyn — baltas kaip plunksna. Žiema jau mynė jiems ant kulnų. Jis atsigręžė ir pažiūrėjo į berniuką. Stovintį su lagaminėliu rankoje, lyg kokį našlaitį, laukiantį autobuso.