— Neįsipjauk piršto, — perspėjo vyriškis.
— Tu visada taip sakai.
— Žinau.
Jis žiūrėjo, kaip berniukas laižo skardinės dangtelį. Labai kruopščiai. It katė, laižanti savo atvaizdą ant stiklo.
— Nežiūrėk į mane, — pasakė.
— Gerai.
Berniukas sulankstė skardinės dangtelį ir įspraudė jį priešais save į kelią.
— Ką? — paklausė jis. — Kas yra?
— Nieko.
— Pasakyk man.
— Man atrodo, kad kažkas seka mums iš paskos.
— Taip ir maniau.
— Taip ir manei?
— Taip. Taip ir maniau, kad tu taip atsakysi. Ką darysim?
— Nežinau.
— O ką galvoji?
— Tiesiog eikim, ir tiek. Turim paslėpti savo šiukšles.
— Nes jie pamanys, kad turime daug maisto.
— Taip.
— Ir pasistengs mus nužudyti.
— Jie mūsų nežudys.
— Gali pamėginti.
— Mums visai neblogai sekasi.
— Taip.
— Manau, mums reikia pasislėpti tarp žolių. Pažiūrėti, kas jie tokie.
— Ir kiek jų.
— Ir kiek jų. Taip.
— Gerai.
— Rasime vietą.
Jie atsistojo ir į vežimėlį sukrovė antklodes.
— Paimk skardinę, — paliepė vyriškis.
Buvo jau gerokai sutemę, kai jie priėjo tą vietą, kur kelias kirto upelį. Sunkiai nukinkavo per tiltą, paskui stūmė vežimėlį per mišką ieškodami, kur galėtų palikti jį taip, kad niekas nepamatytų. Sustojo, atsigręžė į prieblandos apgaubtą kelią.
— O jei pakištume jį po tiltu? — pasiūlė berniukas.
— O jei jie nusileis pasisemti vandens?
— Kaip tau atrodo, ar daug jie nuo mūsų atsilikę?
— Neįsivaizduoju.
— Jau temsta.
— Žinau.
— O jeigu jie praeis pro šalį patamsyje?
— Susiraskime vietą, kur galime stebėti, dar netamsu.
Jie paslėpė vežimėlį ir nešini antklodėmis užkopė įkalne tarp uolų, įsitaisė taip, kad pro medžius galėjo įžiūrėti daugiau kaip pusę kilometro jau nueito kelio. Buvo užuoglaudoje nuo vėjo, susivyniojo į antklodes ir paeiliui stebėjo kelią, bet berniukas netrukus užmigo. Vyriškis ir pats jau buvo užmiegąs, kai išvydo ant kelio pakilumos išnirusią ir ten sustojusią figūrą. Netrukus pasirodė dar dvi. Paskui ir ketvirta. Visos sustojo ir susitelkė į būrį. Paskui patraukė keliu. Vyriškis vos teįžiūrėjo jas sodrioje prieblandoje. Pamanė, kad jie gali tuoj sustoti ir kad reikėtų rasti kokią nors vietą atokiau nuo kelio. Jei jie sustos prie tilto, naktis bus ilga ir šalta. Jie priėjo tiltą ir kirto jį. Trys vyrai ir moteris. Moteris ėjo krypuodama ir, kai jie priartėjo, vyriškis pamatė, kad ji nėščia. Vyrai ant pečių nešė ryšulius, o moteris — mažą audeklinį lagaminą. Visi atrodė neapsakomai susibaigę. Jiems iš burnų palengva kilo garas. Jie perėjo per tiltą ir nužingsniavo toliau keliu, paskui išnyko vienas paskui kitą laukiančioje tamsoje.
Šiaip ar taip, naktis buvo ilga. Kai jau pakankamai prašvito, vyriškis apsiavė batus, atsistojo, apsivyniojo vieną antklodę, kiek paėjėjo ir sustojo pažvelgti į kelią apačioje. Plikas geležies spalvos miškas, už jo — laukai. Raukšlėtas senų, akėčių išverstų vagų kontūras, vis dar šiek tiek įžiūrimas. Gal būta medvilnės laukų. Berniukas dar miegojo ir vyriškis nusileido prie vežimėlio, išsitraukė žemėlapį, butelį vandens ir skardinę vaisių iš jų menkų atsargų, grįžo atgal, įlindo tarp antklodžių ir ėmė tyrinėti žemėlapį.
— Tau visada atrodo, kad mes nuėjome toliau, negu nuėjom iš tikrųjų.
Vyriškis atitraukė pirštą.
— Tada čia.
— Dar toliau.
— Čia.
— Gerai.
Vyriškis sulankstė nučiurusius, trūnijančius puslapius.
— Gerai, — pasakė.
Jie sėdėjo ir pro medžius žiūrėjo į kelią.
Negi manai, kad tavo tėvai stebi tave? Kad jie mėgina tave įvertinti savo didžiojoje knygoje? Lygindami su kuo? Knygos nėra, o tavo tėvai negyvi guli žemėje.
Kraštovaizdis keitėsi: gryni pušynai, paskui pušynai su Virdžinijos ąžuolais. Magnolijos. Nudžiūvusios kaip ir visi kiti medžiai. Vyriškis pakėlė vieną iš tų sunkių lapų, sutrupino jį rankoje į miltelius ir praleido tarp pirštų.
Ankstus kitos dienos rytas kelyje. Jie buvo netoli tenuėję, kai berniukas timptelėjo vyriškį už rankovės, ir jie sustojo kaip įbesti. Iš miško priešais kilo aukštyn plonas dūmų stulpelis. Juodu stovėjo, įdūrę į jį akis.
— Ką darysime, tėveli?
— Gal reiktų pažiūrėti.
— Verčiau jau eime tolyn.
— O kas, jeigu jie traukia tuo pačiu keliu kaip mes?
— Na ir kas?
— Jie eis mums iš paskos. Aš norėčiau žinoti, kas jie tokie.
— O kas, jei ten kariuomenė?
— Tas laužas labai mažas.
— Kodėl mums paprasčiausiai nepalaukus?
— Mes negalime laukti. Maisto atsargos jau beveik išsekusios. Turime traukti tolyn.
Vežimėlį paliko miške ir vyriškis patikrino, kaip sukasi revolverio cilindras. Medinės ir tikros kulkos. Juodu stovėjo ir klausėsi. Dūmas tame tykiame ore kilo vertikaliai. Jokio garso. Lapai nuo ką tik praėjusių liūčių buvo minkšti ir po kojomis nebečežėjo. Vyriškis pasisuko ir pažvelgė į berniuką. Purvinas nutįsęs iš baimės veidelis. Jie iš tolo apsuko ratą aplink laužą, berniukas laikėsi įsikibęs į vyriškio ranką. Tas susigūžė, apkabino vaiką, ir juodu ilgai klausėsi.
— Manau, kad jie jau iškeliavo, — sušnibždėjo vyriškis.
— Ką?
— Manau, kad jie jau iškeliavo. Tikriausiai buvo įsirengę čia stebyklą.
— Tai gali būti spąstai, tėveli.
— Gerai. Valandėlę luktelkim.
Jie palaukė. Pro medžius matė kylant dūmą. Vėjas sujudino vijos viršūnę, dūmai pasidavė į šoną, ir jie užuodė jų kvapą. Užuodė kažką verdant.
— Apeikime aplinkui, — tarė vyriškis.
— Ar galiu laikytis tavo rankos?
— Taip. Žinoma, gali.
Miškas buvo tik apdegę medžių kamienai. Nebuvo į ką žiūrėti.
— Manau, jie mus pamatė, — pasakė vyriškis. — Manau, jie mus pamatė ir pabėgo. Pamatė, kad mes turime ginklą.
— Ir paliko virti savo valgį.
— Taip.
— Pažiūrėkim.
— Tai iš tikrųjų labai baisu, tėveli.
— Ten nėra nė gyvos dvasios. Nebijok.
Juodu išėjo į nedidukę proskyną, berniukas laikė įsikibęs vyriškio ranką. Tie žmonės buvo pasiėmę viską, išskyrus kažin kokį juodą daiktą, pasmeigtą ant iešmo virš žarijų. Vyriškis stovėjo ir apžiūrinėjo aikštelės ribas, kai berniukas pasisuko ir prigludo prie jo veidu. Vyriškis skubiai atsisuko pažiūrėti, kas nutiko.
— Kas nutiko? — paklausė. — Kas?
Berniukas purtė galvą.
— O, tėveli, — ištarė.
Vyriškis atsigręžė dar kartą ir apsidairė. Tai, ką berniukas išvydo, buvo apanglėjęs kūdikis: be galvos, išdarinėtas, juoduojantis ant iešmo. Vyriškis pasilenkė, pakėlė berniuką ant rankų ir, stipriai spausdamas jį prie savęs, patraukė su juo į kelią. „Atleisk, — šnabždėjo. — Atleisk.“
Jis nežinojo, ar beprabils kada išvis. Nakvynvietę jie susikūrė prie upės, jis sėdėjo prie laužo ir klausėsi, kaip patamsyje čiurlena vanduo. Vieta buvo nesaugi, nes upės šnarėjimas gožė visus kitus garsus, bet vyriškis pamanė, gal taip pralinksminsiąs berniuką. Juodu suvalgė paskutines savo maisto atsargas, vyriškis sėdėjo ir tyrinėjo žemėlapį. Išmatavo kelią virvele, pažiūrėjo į ją ir išmatavo vėl. Vis dar ilga kelionė iki jūros. Jis nežinojo, ką ten ras, kai ją prieis. Sudėjo skiautes draugėn, sukišo į plastmasinį maišelį ir sėdėjo žiūrėdamas į angliukus.
Читать дальше