Кормак Маккарти - Kelias

Virtuvėje rado stalo įrankių, prikaistuvių ir angliško porceliano indų. Vyresniojo liokajaus bufetinė, kurios durys švelniai užsivėrė jiems iš paskos. Plytelėmis išklotos grindys ir eilės lentynų, o ant lentynų — keletas tuzinų litrinių stiklainių. Vyriškis perėjo per kambarį, paėmė vieną iš jų, nupūtė dulkes. Žaliosios pupelės. Pjaustyti raudonieji pipirai tarp tvarkingai išrikiuotų eilių. Pomidorai. Kukurūzai. Jaunos bulvės. Okra. Berniukas nenuleido nuo jų akių. Vyriškis nuvalė nuo dangtelių dulkes ir spustelėjo juos nykščiu. Sparčiai temo. Jis nusinešė porą stiklainių prie lango, pakėlė juos, pasukiojo. Pažvelgė į berniuką.

— Jie gali būti nuodingi, — pasakė. — Turime gerai viską išvirinti. Sutinki?

— Aš nežinau.

— Kaip manai, ką daryti?

— Tu turi pasakyti.

— Mudu abu turime nuspręsti.

— Ar manai, kad jie tinkami valgyti?

— Manau, jeigu tikrai gerai juos išvirinsime, bus tinkami.

— Gerai. O kaip manai, kodėl niekas jų nevalgė?

— Turbūt niekas nerado. Namo nuo kelio nematyti.

— Mes juk pamatėme.

— Tu pamatei.

Berniukas tyrinėjo stiklainius.

— Ką manai? — paklausė vyriškis.

— Manau, kad neturime iš ko rinktis.

— Taip, tu teisus. Eime prisirinksime malkų, kol nesutemo.

Juodu užpakaliniais laiptais pro virtuvę į valgomąjį nešė glėbius sausų šakų, laužė jas iki reikiamo dydžio ir prikimšo jų pilną židinį. Užkūrė ugnį ir virš dažytos medinės sąramos išvinguriavo dūmai, pakilo iki lubų ir vėl nusiraitė žemyn. Vyriškis pavėdavo liepsną laikraščiu, netrukus dūmtraukyje radosi trauka, ir liepsna kambaryje ūžė nušviesdama sienas, lubas ir stiklinį sietyną su begale jo briaunelių. Liepsnos nušvietė tamsėjantį lango stiklą, prie kurio stovėjo berniukas — vauruotas jo siluetas priminė trolį, įsigavusį čia iš tamsos. Rodės, kad šiluma jį pribloškė. Vyriškis nutraukė paklodes nuo ilgo ampyro stiliaus stalo kambario viduryje, išpurtė jas ir susuko iš jų gūžtą priešais židinį. Pasodino į ją berniuką, nutraukė jam batus ir purvinus autus. „Nurimk, — pašnibždėjo. — Viskas gerai.“

Virtuvės stalčiuje vyriškis rado žvakių, uždegė dvi, tada truputį vaško nulašino ant bufeto ir jas įstatė. Paskui išėjo lauk, atnešė dar malkų, sukrovė jas priešais židinį. Berniukas nekrustelėjo. Virtuvėje buvo puodų ir prikaistuvių, vyriškis nušluostė vieną jų ir pastatė ant bufeto, paskui pamėgino atidaryti vieną stiklainį, bet jam nepavyko. Tada stiklainį žaliųjų pupelių ir stiklainį bulvių nusinešė prie priekinių durų ir, pasišviesdamas įstatyta į stiklinę žvake, atsiklaupė, įkišo pirmąjį stiklainį šonu į durų ir staktos tarpą ir trūktelėjo duris į save. Paskui atsitūpė ant grindų prieškambaryje, permetė koją per išorinį durų kraštą, truktelėjo jas prie dangtelio ir pasuko stiklainį rankose. Įsriegtas dangtelis tarp medžio sijų pasisuko, nudrėskė dažus. Vyriškis vėl sugriebė stiklainį, prisitraukė duris arčiau ir pamėgino dar kartą. Dangtelis praslydo tarp sijų ir užstrigo. Vyriškis, neišleisdamas stiklainio iš rankų, iš lėto pasuko jį, paskui ištraukė iš staktos, nusuko dangtelio žiedą ir pastatė stiklainį ant grindų. Tada atidarė antrą stiklainį, atsistojo ir, kita ranka laikydamas jį su žvake, kuri siūbavo į šonus ir spragsėjo, nunešė juos atgal į virtuvę. Pamėgino nustumti dangtelius nykščiu, bet jie buvo gerai prigludę. Jis pamanė, kad tai geras ženklas. Prispaudė dangtelio kraštą prie bufeto ir stuktelėjo, tas nušoko, nukrito ant grindų, vyriškis pakėlė stiklainį ir pauostė. Kvepėjo nuostabiai. Supylė bulves ir pupeles į puodą, nunešė jį į valgomąjį ir pastatė ant ugnies.

Jie lėtai valgėiš plonyčio porceliano dubenėlių, sėdėdami prie stalo vienas priešais kitą, o per vidurį degė žvakė. Revolveris, kaip ir kiti stalo įrankiai, gulėjo po ranka. Šylantis namas traškėjo ir vaitojo. Lyg koks iš ilgo žiemojimo traukiamas daiktas. Berniukas knaptelėjo prie savo dubenėlio, jo šaukštas garsiai barkštelėjo į grindis. Vyriškis atsistojo, apėjo aplink stalą, nunešė berniuką prie židinio, paguldė ant paklodžių ir uždengė antklodėmis. Paskui, matyt, grįžo prie stalo, nes naktį nubudo užsikniaubęs ant sukryžiuotų rankų. Kambaryje buvo šalta, o lauke stūgavo vėjas. Rėmuose tyliai barškėjo langų stiklai. Žvakė buvo sudegusi, o židinyje ruseno vien angliukai. Vyriškis atsistojo, vėl užkūrė ugnį, atsisėdo prie berniuko, užtraukė ant jo antklodes ir atgal nubraukė purvinus jo plaukus. „O gal jie stebi mus, — tarė. — Jie budi, laukdami, kada išvys tai, ko net mirtis negali sunaikinti, ir jeigu jie neišvys to, tai nusisuks nuo mūsų ir nebegrįš.“

Berniukas nenorėjo, kad vyriškis liptų aukštyn. Įtikinėjo.

— Ten gali būti antklodžių, — atkaklavo vyriškis. — Turime žvilgtelti.

— Aš nenoriu, kad tu ten eitum.

— Ten nieko nėra.

— Ten gali kas nors būti.

— Čia nėra nė gyvos dvasios. Negi manai, kad ligi šiol jie nebūtų nusileidę?

— O gal jie bijo.

— Aš pasakysiu jiems, kad mes neskriausim jų.

— Gal jie jau nebegyvi.

— Tuomet jiems vis vien, jei mes paimsim kelis daiktus. Klausyk, kad ir kas ten viršuje būtų, geriau jau tai žinoti nei nežinoti.

— Kodėl?

— Kodėl. Na, mes juk nemėgstame staigmenų. Staigmenos gąsdina. O mums nepatinka būti išgąsdintiems. Be to, viršuje gali būti mums reikalingų daiktų. Turime pažiūrėti.

— Gerai.

— Gerai? Tik tiek?

— Na, tu juk vis tiek manęs neklausysi.

— Aš juk klausiau tavęs.

— Ne itin.

— Čia nieko nėra. Čia jau daugel metų nieko nėra. Nėra jokių pėdsakų pelenuose. Niekas nepajudinta. Jokių židinyje sudegintų baldų. Čia yra maisto.

— Pėdsakai pelenuose neišlieka. Tu pats taip sakei. Juos nupučia vėjas.

— Lipu viršun.

Tuose namuose jie išbuvo keturias dienas — tik valgė ir miegojo. Vyriškis viršuje rado dar antklodžių, jie į kambario kampą atvilko didžiules žabų krūvas, kad šie išdžiūtų. Vyriškis rado senovišką vielinį pjūklą mediniu rėmu, tinkamą sausoms šakoms supjaustyti. Pjūklo dantys buvo surūdiję, atšipę, vyriškis atsisėdo prieš židinį ir mėgino juos pagaląsti žemyn smailėjančia dilde, bet nelabai sekėsi. Už kelių šimtų metrų nuo namo tekėjo upelis, vyriškis per ražienomis apėjusius laukus ir purvą atvilko gausybę kibirų vandens, jie susišildė jį ir išsimaudė vonioje prie miegamojo apatiniame aukšte, paskui vyriškis pakirpo plaukus berniukui, sau ir nusiskuto barzdą. Jie iš kambarių viršuj susirinko drabužius, antklodes bei pagalves ir švariai persivilko, vyriškis savo peiliu nupjovė berniuko kelnes iki deramo ilgio. Paskui priešais židinį sutaisė gūžtą — pasuko aukštą komodą, kad ji būtų jų lovos galvūgalis ir sulaikytų karštį. Visą tą laiką pliaupė lietus. Vyriškis po laštakais ties namo kertėmis sustatė kibirus vandeniui nuo seno skardos stogo surinkti, o naktį klausydavosi, kaip lietus būgnija į viršutinius kambarius ir varva kiaurai.

Jie iškniausė ūkinius pastatus, ieškodami ko nors, kuo būtų buvę galima pasinaudoti. Vyriškis rado karutį, ištraukė jį, apvertė, iš lėto pasuko ratą, tirdamas padangą. Guma buvo apledėjusi ir suskilusi, bet vyriškiui atrodė, kad ji dar gali laikyti orą, tad jis peržiūrėjo senas dėžes bei įrankių krūvas, rado dviračio pompą, nusuko žarnelės galą nuo padangos ventilio ir ėmė pumpuoti. Pro kraštą oras sunkėsi, bet vyriškis ratą pasuko ir liepė berniukui laikyti padangą prispaudus, kol ji pagavo orą, tada ją pripumpavo. Nusuko žarnelę, atvertė karutį, pavažinėjo jį pirmyn atgal. Paskui išstūmė lauk, kad lietus jį nuplautų. Kai po dviejų dienų jie tuos namus paliko, buvo jau išsigiedriję, ir jie patraukė purvinu keliu stumdami tą karutį, prikrautą naujų antklodžių ir konservuoto maisto stiklainių, suvyniotų į atliekamus drabužius. Vyriškis rado porą darbinių batų, o berniukas avėjo mėlynais teniso bateliais, kurių galai buvo prikimšti skudurų, jie dar turėjo naujų paklodžių veido kaukėms. Kai išėjo į asfaltą, gavo pasukti atgal, kad pasiimtų vežimėlį, bet jis buvo neką toliau negu už kilometro. Berniukas žengė greta vyriškio, viena ranka prilaikydamas karutį. „Gerai pasidarbavome, ar ne, tėveli?“ — pasakė. „Taip, iš tikrųjų gerai.“