Кормак Маккарти - Kelias

Sugrįžo savo pėdsakais, nakvynvietę įsirengė, galima sakyti, ant kelio, o kai ryte patraukė tolyn, makadamas jau buvo atvėsęs. Neilgai trukus priėjo dervoje įspaustus pėdsakus. Išdygusius tiesiog nei iš šio, nei iš to. Vyriškis pritūpė ir ėmė juos tyrinėti. Kažkas išėjo iš miško naktį ir nužingsniavo išsilydžiusiu keliu.

— Kas tai? — paklausė berniukas.

— Nežinau. Kas yra kažkas?

Jie pasivijo jį, šliurinantį priešais keliu, palengva velkantį vieną koją ir retkarčiais sustojantį pastovėti, susikūprinusį, nesiryžtantį traukti tolyn.

— Ką darysime, tėveli?

— Nieko tokio. Tik eikime iš paskos ir stebėkime.

— Žiūrėkime, kas bus.

— Taip. Žiūrėkime, kas bus.

Juodu ilgokai sekė jam iš paskos, bet, taikydamiesi prie jo žingsnio, prarado dieną, o galiausiai jis tiesiog atsisėdo ant kelio ir nebesikėlė. Berniukas įsikibo į tėvo striukę. Abu tylėjo. Žmogus atrodė toks pat apdegęs kaip ir tasai kraštovaizdis, drabužiai — suskrudę ir pajuodę. Viena jo akis buvo tiktai juoda dėmė, o plaukai — utėlėtas pelenų perukas ant pajuodusios kaukolės. Kai vyriškis su berniuku žengė pro šalį, jis nudelbė akis žemyn. Lyg būtų prasižengęs. Jo batai buvo suvarstyti viela ir aplipę kelio derva, jis sėdėjo tylėdamas, sulinkęs savo skarmaluose. Berniukas ėjo ir vis gręžiojosi.

— Tėveli? — sušnabždėjo. — Kas jam nutiko?

— Jį nutrenkė žaibas.

— Ar mes galime jam padėti? Tėveli?

— Ne. Mes negalime jam padėti.

Berniukas nesiliovė traukęs jį už skverno.

— Tėveli? — kartojo.

— Liaukis.

— Ar mes galime jam padėti?

— Ne. Mes negalime jam padėti. Jam jau niekas nebepagelbės.

Jie traukė tolyn.Berniukas verkė. Ir vis gręžiojosi atgal. Kai nusileido į kalvos papėdę, vyriškis sustojo, pažvelgė į berniuką, paskui atsigręžė į kelią. Sudegėlis gulėjo pargriuvęs ir iš taip toli net nebūtum pasakęs, kas tai. „Atleisk, — prabilo vyriškis. — Bet mes neturime ko jam duoti. Niekuo negalime jam padėti. Apgailestauju dėl to, kas jam nutiko, bet mes negalime to ištaisyti. Juk supranti, ar ne?“ Berniukas stovėjo nudelbęs akis. Pritariamai linktelėjo galva. Paskui abudu nužingsniavo tolyn ir berniukas nebeatsigręžė.

Vakare — blausi sieringa laužų šviesa. Stovintis pakelės griovių vanduo pajuodęs nuo nuotakų. Apgaubti rūko kalnai pradingo. Jie perėjo betoniniu tiltu per upę, jos tėkmėje palengva slinko plėnių ir skysto molio sruogos. Suanglėję medgaliai. Galiausiai jie sustojo, pasuko atgal ir nakvynvietę susikūrė po tiltu.

Vyriškis piniginę nešiojosi, kol ji pratrynė kelnėse kampo pavidalo skylę. Vieną dieną atsisėdo šalikelėje, išsitraukė ją ir peržiūrėjo jos turinį. Truputis pinigų, kreditinės kortelės. Vairuotojo pažymėjimas. Žmonos nuotrauka. Išdėliojo viską ant asfalto. Kaip lošimo kortas. Nusviedė į mišką pajuodusią nuo prakaito odos skiautę ir sėdėjo, rankose laikydamas nuotrauką. Paskui ir ją padėjo ant kelio, atsistojo, ir jie patraukė tolyn.

Ryte jis gulėjo ir žiūrėjo į molio lizdus, kuriuos kregždutės susuko kampuose po tiltu. Pažvelgė į berniuką, bet tas nusisuko ir gulėjo žiūrėdamas į upę.

— Mes nieko negalėjome padaryti.

Berniukas neatsakė.

— Jis numirs. Mes negalime pasidalyti su juo tuo, ką turime, nes ir mudu numirsime.

— Žinau.

— Tai kada vėl pradėsi su manimi kalbėtis?

— Aš kalbuosi dabar.

— Iš tikrųjų?

— Taip.

— Gerai.

— Gerai.

Jie stovėjo anttolimo upės kranto ir šaukė jam. Apskarę dievai, susisiautę į savo skarmalus, gūrino per tą dykrą. Traukė išdžiūvusiu mineralų jūros dugnu, o ji dryksojo suskeldėjusi ir sudužusi lyg būtų nukritusi lėkštė. Fatališko gaisro takai sukrekusiame smėlyje. Tos figūros išnyko tolumoje. Vyriškis nubudo ir gulėjo patamsyje.

Laikrodžiai sustojo ties 1:17. Pailgas šviesos šlytis, paskui — duslių smūgių serijos. Jis atsikėlė ir nuėjo prie lango. „Kas tai?“ — paklausė ji. Jis neatsakė. Nuėjo į vonią, spustelėjo elektros jungtuką, tačiau srovė jau buvo dingusi. Blyškus rausvas švytėjimas lango stikle. Priklaupė ant vieno kelio, pakėlė svertą voniai užkimšti ir iki pat galo atsuko abudu čiaupus. Ji stovėjo tarpduryje su naktiniais marškiniais, įsikibusi į staktą, viena ranka susiėmusi pilvą.

— Kas tai? — paklausė ji. — Kas čia dedasi?

— Nežinau.

— Kodėl nusprendei išsimaudyti?

— Aš nesimaudau.

Kartą anais senais laikais jis nubudo tuščiame miške ir gulėjo toje rūsčioje tamsoje klausydamasis paukščių keliauninkų, pulkais skrendančių jam virš galvos. Jų prislopinto gagėjimo viršuj, už mylių mylių, kur jie suko ratus apie žemę taip pat beprasmiškai, kaip spiečiais slenkančios palei dubens kraštą skruzdėlės. Jis nesiliovė linkėjęs jiems geros kloties, kol jie pradingo. Daugiau jų niekada nebegirdėjo.

Jis turėjo kortų malką, kurią rado rašomojo stalo stalčiuje viename name. Kortos buvo nušiurusios, aptriušusiais galais ir trūko dviejų kryžių, bet vis tiek juodu kartais palošdavo prie laužo liepsnos, susivynioję į antklodes. Vyriškis stengėsi prisiminti vaikystės laikų žaidimų taisykles. Senmergės. Kai kurių visto versijų.

Buvo tikras, kad daugumos jų neprisiminė teisingai, tad kūrė naujus žaidimus ir sugalvodavo jiems pavadinimus. „Pašėlusi rodomoji lazdelė, arba Remiantis katinas“. Kartais vaikas paklausdavo jo apie pasaulį, kurio jis jau net neprisiminė. Ir jis ilgai galvodavo, kaip atsakyti. Juk praeities nebėra. Ko tu norėtum? Galiausiai liovėsi išradinėjęs dalykus, nes ir jie buvo netikri ir juos kalbėdamas jis jautėsi prastai. Vaikas turėjo savų fantazijų. Kaip viskas bus pietuose. Apie kitus vaikus. Vyriškis stengėsi neleisti joms įsivešėti, tačiau širdis tam priešinosi. O kieno nesipriešintų?

Šiukštu daryti atsitiktinųdarbų sąrašus. Diena pati sau nulemia sėkmę. Ta valanda. Vėliau — neegzistuoja. Vėliau tai — dabar. Visos malonės ir grožio apraiškos, kurias žmogus susideda į širdį, vienodai sąlygota skausmo. Jų gimimas iš sielvarto ir pelenų. „Tai va, — sušnibždėjo jis miegančiam berniukui. — Aš turiu tave.“

Jis prisiminė ant kelio paliktą nuotrauką ir pagalvojo, jog privalėjo pasistengti, kad ji išliktų jų gyvenimuose, bet nežinojo kaip. Nubudo kosėdamas ir paėjėjo kiek toliau, kad neišbudintų berniuko. Žengė patamsy palei akmeninę sieną, susisupęs į antklodę, kaip atgailautojas atsiklaupė ant pelenų. Kosėjo, kol burnoje pajuto kraujo skonį, ir garsiai ištarė jos vardą. Pamanė, gal bus ištaręs jį per miegus. Kai grįžo, berniukas jau buvo pakirdęs.

— Atleisk, — atsiprašė.

— Nieko.

— Miegok.

— Norėčiau būti su mama.

Vyriškis nieko neatsakė. Prisėdo prie tos mažytės figūrėlės, susivyniojusios į antklodes. Po valandėlės tarė:

— Turėjai omeny, jog norėtum būti numiręs.

— Taip.

— Neturėtum šitaip kalbėti.

— Bet kalbu.

— Nekalbėk taip. Nedera taip kalbėti.

— Aš negaliu susilaikyti.

— Žinau. Bet privalai.

— Kaip man tai padaryti?

— Aš nežinau.

— Mes — išlikę gyvi, — tarė jis jai pro skyrusią juos lempos liepsną.

— Išlikę gyvi? — perklausė ji.

— Taip.

— Dėl Dievo meilės, ką tu čia paistai? Mes — ne išlikę gyvi. Mes — siaubo filme vaikštantys negyvėliai.

— Maldauju tave.

— Man nė motais. Man nė motais, jei tu ir verksi. Man tai nieko nereiškia.