George Martin: Kardų audra

Kai vėjas kryptelėjo, seras Kleosas padėjo stipruolei moteriai iškelti burę: standų, raudonais ir mėlynais dryžiais nudažytą storos drobės trikampį. Tai buvo Tulių giminės spalvos ir, jei plaukdami upe būtų sutikę Lanisteriams priklausančių karinių pajėgų, tos spalvos, žinoma, galėjo pridaryti daug bėdos, bet kitos burės jie neturėjo. Brienė paėmė vairą. Džeimis, tarškindamas grandines, kuriomis buvo surakintas, išmetė šliužą. Ir jie, nešami vėjo ir upės srovės, ėmė plaukti greičiau.

— Jei paliktum mane pas tėvą, o ne pas brolį, atkristų gerokas galas kelio, — tarė jis.

— Ledi Ketlinos dukterys yra Karaliaus Uoste. Jei apskritai grįšiu, grįšiu su mergaitėmis.

— Pusbroli, paskolink peilį, — paprašė Džeimis sero Kleoso.

— Ne. — Moteris įsitempė. — Neleisiu, kad tau į rankas patektų ginklas. — Ji laikėsi tvirtai kaip uola.

Ji bijo manęs net su grandinėmis .

— Kleosai, rodos, turiu prašyti, kad mane nuskustum. Barzdą palik, bet nurėžk plaukus nuo galvos.

— Nori, kad nuskusčiau tave plikai? — paklausė Kleosas Frėjus.

— Karalystėje visi Džeimį Lanisterį pažįsta kaip riterį be barzdos, bet su ilgais aukso spalvos plaukais. Gal būdamas plikis su suskretusia gelsva barzda liksiu niekieno nepastebėtas? Kol esu surakintas grandinėmis, būtų geriau, jei niekas manęs nepažintų.

Durklo ašmenys buvo ne per aštriausi. Kleosas ryžtingai ėmėsi darbo: skindamasis kelią per kaltūną, rėžė plaukų sruogas ir mėtė jas per valties kraštą. Po truputį grimzdamos, auksaspalvės garbanos plūduriavo vandens paviršiuje. Kai gaurų neliko, Džeimio sprandu žemyn ėmė ropoti utėlė. Jis sučiupo gyvį ir sutraiškė nykščio nagu. Seras Kleosas nuo beveik plikos galvos nurinko likusias ir sprigsėdamas vieną po kitos nuspriegė jas į upę. Džeimis trumpai panardino galvą į vandenį ir, prieš nuskutant paskutinį gelsvų šerių sprindį, liepė serui Kleosui pasigaląsti durklą. Nuskutę galvą, vyrai dar patrumpino ir sutvarkė barzdą.

Pažvelgęs į savo atspindį vandens paviršiuje, Džeimis išvydo nepažįstamą vyrą. Jis ne tik buvo plikas, bet ir atrodė taip, tarsi tūnodamas tame kalėjimo požemyje būtų penkeriais metais pasenęs; jo veidas pasidarė liesesnis, išvagotas raukšlių, kurių neprisiminė anksčiau turėjęs, įdubusiomis akimis. Nemanau, kad taip atrodydamas galėčiau labai sužavėti Sersėją. Jai mano išvaizda nepatiks .

Apie vidurdienį seras Kleosas užsnūdo. Jo knarkimas priminė ančių tuoktuves. Išsitiesęs Džeimis tiesiog grožėjosi pro jį lėtai plaukiančiais vaizdais; jam, taip ilgai tupėjusiam tamsioje kameroje, dabar kiekvienas akmuo ir medis atrodė tarsi stebuklas.

Jie praplaukė pro kelias mažutes lūšneles, suręstas ant aukštų polių ir dėl to panašias į gerves. Bet tose lūšnelėse gyvenančių žmonių jie nematė nė ženklo. Paukščiai skraidė aukštai virš galvos arba tupėjo upės pakrantėse augančių medžių šakose ir čiulbėjo, be to, Džeimis pamatė vandenyje šmėstelint sidabrišką žuvį. Tulių upėtakis — bloga lemiantis ženklas , dingtelėjo jam, bet netrukus pamatė šį tą blogiau: vienas iš plūduriuojančių rąstgalių, pro kuriuos jie plaukė, pasirodė esąs žmogaus lavonas — nukraujavęs ir išputęs. Jo apsiaustas buvo įsipynęs į nuvirtusio medžio šakas ir neabejotinai skaisčiai raudonos, vadinasi, Lanisterių giminės, spalvos. Džeimis trumpai pasvarstė, — gal tas lavonas žmogaus, kurį jis pažinojo?

Per šiuos upių išraižytus kraštus Trišakio šakomis buvo lengviausia gabenti prekes ir keliauti. Taikos metais jie būtų sutikę žvejų luotus, kartimis žemyn upe stumiamas grūdų pripiltas baržas, pirklius, pardavinėjančius adatas ir audeklų rietimus, galbūt net ryškiaspalvį mimo laivelį su dygsniuota, pusšimčiu spalvų išmarginta bure, šiaip taip besistumiantį upe prieš srovę iš kaimo į kaimą, iš pilies į pilį.

Bet karas viską sunaikino. Jie plaukė pro kaimus, tik nematė, kad juose kas nors gyventų. Apie žvejus priminė vien tušti, perrėžti, sudraskyti, kur ne kur ant medžių kabantys tinklai. Arklį upėje girdžiusi mergina, vos išvydusi jų burę, nujojo kiek įkabindama. Netrukus jie praplaukė pro gerą dešimtį valstiečių, kasančių lauką prie sudegusio bokšto griuvėsių. Vyrai nužvelgė juos apsiblaususiomis akimis ir, nusprendę, kad ši burinė valtis nepavojinga, vėl grįžo prie darbo.

Raudonoji Šaka buvo plati, jos tėkmė lėta, upė darė kilpas ir vingius, buvo nusėta mažyčių, medžiais apaugusių salelių ir pilna smėlio seklumų bei kitokių klastingų kliūčių, slypinčių visai negiliai. Tačiau Brienei, rodės, buvo žinomi visi pavojai ir ji visuomet rasdavo, kur giliau. Kai Džeimis ją pagyrė už tai, kad puikiai pažįsta upę, moteris įtariai jį nužvelgė ir pasakė:

— Šios upės nepažįstu. Tartas yra sala. Bet irkluoti ir buriuoti išmokau anksčiau, nei užsėdau ant arklio.

Seras Kleosas atsisėdo ir pasitrynė akis.

— Dievai, kaip man gelia rankas… Tikiuosi, kad vėjas nepasisuks. — Jis pauostė orą. — Užuodžiu artinantis lietų.

Džeimiui sodrus lietus būtų labai patikęs. Riverano kalėjimo požemiai tikrai nebuvo per švariausia Septynių Karalysčių vieta. Dabar jis tikriausiai dvokė kaip per ilgai brandintas sūris.

Kleosas prisimerkęs pažvelgė link upės žemupio.

— Dūmai…

Plona pilkšva dūmų draiskana juos suklaidino. Iš tiesų dūmai kilo nuo pietinio upės kranto ir iki tos vietos dar reikėjo plaukti kelias mylias. Džeimis iš tolo pamatė smilkstančius didelio pastato griuvėsius ir ąžuolą, nukabinėtą negyvomis moterimis.

Varnos visai neseniai buvo pradėjusios kapoti jų kūnus. Plonos virvės buvo įsirėžusios giliai į minkštus moterų kaklo audinius, o vėjui papūtus jų lavonai sukosi ir siūbavo.

— Nelabai taurus darbelis, — priplaukus taip arti, kad viskas buvo aiškiai matyti, tarė Brienė. — Tikras riteris tokioms beprasmiškoms skerdynėms nepritartų.

— Kaskart išjoję į karą tikri riteriai mato dar blogesnių dalykų, moterie, — atšovė Džeimis. — Ir, beje, patys juos daro.

Brienė pasuko vairą link kranto.

— Nepaliksiu šių nekaltų moterų varnoms sulesti.

— Beširdė bobšė. Ir varnoms reikia lesalo. Laikykis upės ir palik ramybėje lavonus, moterie.

Jie išsilaipino paplaukę šiek tiek prieš srovę, ten, kur palinkęs virš upės augo didžiulis ąžuolas. Brienei nuleidus burę, grandinėmis sukaustytas Džeimis nerangiai išlipo į krantą. Raudonosios Šakos vanduo akimirksniu prisėmė jam batus ir permerkė nudriskusias kelnes. Juokdamasis jis parpuolė ant kelių, panardino galvą į vandenį ir ištraukė ją, šlapią ir varvančią. Džeimio rankos buvo aplipusios purvu ir, kai trynė jas upės srovėje norėdamas nusiplauti, jos atrodė plonesnės ir blyškesnės, nei jis prisiminė. Jo kojos taip pat buvo sustirusios, o pamėginus atsistoti, linko keliai. Po galais, per ilgai tupėjau Hosterio Tulio požemyje .

Brienė ir Kleosas išvilko valties pirmagalį ant kranto. Jiems virš galvų kybojo lavonai, pripampę mirties nelyginant pernokę ir dvokiantys vaisiai.

— Vienam iš mūsų teks nupjauti virves, — pasakė moteris.

— Aš įlipsiu į medį. — Žvangindamas grandinėmis Džeimis nubrido į krantą. — Tik nuimk tuos antrankius.

Pakėlusi akis Brienė įsistebeilijo į vieną iš nužudytų moterų. Mažais netvirtais žingsneliais, — poros sprindžių ilgio grandine sukaustytomis kojomis kitaip eiti negalėjo, — Džeimis pritapnojo arčiau. Pamatęs šiurpų ženklą, užkabintą ant kaklo aukščiausiai tabaluojančiam lavonui, šyptelėjo. Jos gulėjo su liūtais, — perskaitė jis.