George Martin: Kardų audra

Здесь есть возможность читать онлайн «George Martin: Kardų audra» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию). В некоторых случаях присутствует краткое содержание. Город: Vilnius, год выпуска: 2014, ISBN: 978-609-01-1329-5, издательство: Alma littera, категория: Фэнтези / на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале. Библиотека «Либ Кат» — LibCat.ru создана для любителей полистать хорошую книжку и предлагает широкий выбор жанров:

любовные романы фантастика и фэнтези приключения детективы и триллеры эротика документальные научные юмористические анекдоты о бизнесе проза детские сказки о религиии новинки православные старинные про компьютеры программирование на английском домоводство поэзия

Выбрав категорию по душе Вы сможете найти действительно стоящие книги и насладиться погружением в мир воображения, прочувствовать переживания героев или узнать для себя что-то новое, совершить внутреннее открытие. Подробная информация для ознакомления по текущему запросу представлена ниже:

George Martin Kardų audra
  • Название:
    Kardų audra
  • Автор:
  • Издательство:
    Alma littera
  • Жанр:
    Фэнтези / на литовском языке
  • Год:
    2014
  • Город:
    Vilnius
  • Язык:
    Литовский
  • ISBN:
    978-609-01-1329-5
  • Рейтинг книги:
    4 / 5
  • Ваша оценка:
    • 80
    • 1
    • 2
    • 3
    • 4
    • 5
  • Избранное:
    Добавить книгу в закладки

Kardų audra: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Kardų audra»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

„Kardų audra“ — tai trečioji George’o R. R. Martino istorinės fantastinės epopėjos „Ledo ir ugnies giesmė“ knyga; Joje tęsiama autoriaus vaizduotės sukurto pasaulio — Septynių Karalysčių — istorija. Dėl Geležinio sosto ir valdžios prasideda pražūtingas Penkių Karalių karas, kuriame nugalėtojų nėra, o praradimai tiesiog siaubingi. Vesterosas nusiaubtas ir nuniokotas, žmonės išžudyti, net galingasis Vinterfelas sudegintas. Kiekvieno knygos veikėjo likimas pribloškia netikėtumais; Tik niekas negalvoja apie ateinančią žiemą, apie iš Šiaurės slenkančias Tamsos galias, kurios grasina praryti susiskaldžiusį kraštą ir jo gyventojus; Ir ką čia beras užauginusi savo drakonus Daneiris Targarien?

George Martin: другие книги автора


Кто написал Kardų audra? Узнайте фамилию, как зовут автора книги и список всех его произведений по сериям.

Kardų audra — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система автоматического сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Kardų audra», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Не бойтесь закрыть страницу, как только Вы зайдёте на неё снова — увидите то же место, на котором закончили чтение.

George R. R. Martin

Kardų audra

Pastaba dėl įvykių sekos

„Ledo ir ugnies giesmės“ istoriją pasakoja veikėjai, kuriuos kartais skiria šimtai ar net tūkstančiai mylių. Vienuose skyriuose aprašomi vieną dieną, kituose — vos valandą, dar kituose — dvi savaites, mėnesį ar net pusmetį trunkantys įvykiai. Toks pasakojimas negali būti visiškai nuoseklus; kartais keli svarbūs dalykai vyksta vienu metu, tik veiksmo vietas skiria tūkstantis lygų.

Skaitytojas, laikantis rankose šį tomą, turėtų suprasti, kad pirmieji „Kardų audros“ skyriai ne tik nėra paskutiniųjų „Karalių kovos“ skyrių tąsa, bet su pastaraisiais tiesiogiai net nesisieja. Pasakojimą pradedu įvykiais, nutikusiais Pirmųjų Žmonių Kumštyje, prie Riverano, Harenholo ir Trišakyje, o Juodųjų Vandenų mūšis vykęs Karaliaus Uoste ir buvo tų įvykių padarinys.


George’as R. R. Martinas


Skiriu Filis,

paskatinusiai mane

į pasakojimą įterpti drakonus.

Prologas

Diena buvo apniukusi, velniškai šalta ir šunys nieko neužuodė.

Stambi juoda kalė lyg ir aptiko lokio pėdsakus, bet ėmė trauktis ir, pabrukusi uodegą, parsliūkino prie gaujos. Sustirę nuo negailestingo vėjo, nuliūdę šunys glaudėsi vieni prie kitų. Ir Četas juto tą vėją, kiaurai košiantį per visus jo juodos vilnos ir kietintos odos sluoksnius. Po galais, lauke buvo per šalta ir žmogui, ir žvėriui, bet jie vis tiek čia stypsojo. Perkreipęs lūpas jis, rodos, jausdavo, kad šunvotės ant skruostų ir kaklo paraudusios ir skausmingos. Turėčiau saugus sėdėti už Sienos, prižiūrėti tuos prakeiktus varnus ir kurstyti ugnį senajam meisteriui Eimonui. Šią privilegiją iš jo nugvelbė tas niekšas Jonas Snou su savo tukliuoju bičiuliu Semu Tarliu. Tai jiedu kalti, kad dabar jis čia, šio šiurpaus miško tankmėje, ir šąla kiaušius kartu su gauja šunų.

— Po septyniais perkūnais, — sumurmėjo Četas ir stipriai trūktelėjęs pasaitus atkreipė šunų dėmesį. — Sekit, gyvatės. Tai lokio pėdsakai. Norit mėsos, ar ne? Ieškot! — Bet šunys inkšdami tik dar glaudžiau susispietė. Trumpuoju pasaito galu Četas šmaukštelėjo orą šunims virš galvų ir juodoji kalė iššiepusi dantis ant jo suurzgė. — Šuns mėsa ne prastesnė už lokio, — grėsmingai tarstelėjo jis kalei ir sulig kiekvienu žodžiu iš burnos kvepiamas oras virsdavo šąlančių garų tumulu.

Larkas Seserinis stovėjo sukryžiavęs rankas ant krūtinės, plaštakas suspaudęs pažastyse. Jis mūvėjo juodas vilnones pirštines ir vis tiek nuolat skųsdavosi, kad jam šąla pirštai.

— Po galais, medžioklei per šalta, — pasakė jis. — Velniop tą lokį, dėl jo neverta sustirti į ožio ragą.

— Negalim grįžti tuščiomis rankomis, Larkai, — dusliai suniurnėjo Mažasis Polas, pakrutinęs didžiąją jo veido dalį dengiančias žandenas. — Lordas vadas nebus patenkintas.

Po kažkada sulaužyta ir suplota šio stotingo vyro nosimi buvo matyti ledokšnis — sušalęs snarglys. Stambia, storo kailio pirštine apmauta ranka jis tvirtai laikė suspaudęs ieties kotą.

— Velniop ir tą Senąjį Lokį, — nenusileido Seserinis — smulkaus sudėjimo vyras ryškiais veido bruožais ir neramiu žvilgsniu. — Gal pamiršai, kad rytui dar neišaušus Mormontas bus negyvas? Tad kam rūpi, ar jis bus patenkintas?

Mažasis Polas sumirksėjo savo juodomis akutėmis. „Gal pamiršo?“ — dingtelėjo Četui; mat jis buvo gerokai kvanktelėjęs ir galėjo pamiršti beveik viską.

— O kam žudyti Senąjį Lokį? Kodėl mums tiesiog nepasitraukus ir nepalikus jo ramybėje? — pridūrė Mažasis Polas.

— Manai, jis paliks ramybėje mus? — nustebęs tarė Larkas. — Jis seks mus, kol pričiups. Nori būti medžiojamas, avigalvi?

— Ne, — papurtė galvą Mažasis Polas. — Nenoriu. Ne.

— Vadinasi, nudėsi jį? — paklausė Larkas.

— Taip, — linktelėjo stambuolis Polas ir stuktelėjo ieties galu į sušalusią paupio žemę. — Nudėsiu. Nesileisime jo persekiojami.

Išsitraukęs pirštus iš po pažastų, Seserinis kreipėsi į Četą:

— Sakyčiau, turėtume išžudyti visus vadus.

Tai išgirdus Četui net bloga pasidarė.

— Apie tai jau šnekėjom. Pasiųsime myriop Senąjį Lokį ir Bleiną iš Šešėlių bokšto. Jiedviem įkandin keliaus Grubsas ir Eitanas — jiems nepasisekė, kad išsitraukė burtus eiti sargybą, — Daiveną su Banenu nudėsime, kad nepersekiotų, o serą Kiauliuką — už varnus. Ir viskas. Nužudysime juos tyliai, miegančius. Vienas klyktelėjimas — ir mes visi pašaras kirmėlėms. — Jo šunvotės iš įniršio buvo paraudusios. — Tiesiog daryk savo darbą ir žiūrėk, kad tavo pusbroliai atliktų savąjį. Beje, Polai, pasistenk prisiminti: tau teks veikti per trečią sargybos pamainą, o ne per antrą.

— Per trečią sargybos pamainą, — pakartojo drūtuolis su šeriais apžėlusiu veidu ir sušalusiu snargliu panosėje. — Aš ir Švelniapėdis. Prisimenu, Četai.

Mėnesiena šiąnakt nešvietė, tad sargyba buvo paskirstyta taip, kad aštuoni jų vyrai budėjo po vieną, o dar du saugojo arklius. Didesnės parengties, rodos, jau negalėjo būti. Be to, dabar juos bet kurią dieną galėjo užpulti tyržmogiai. Ir, kol tai dar neįvyko, Četas norėjo išsinešdinti kuo toliau nuo čia. Kad liktų gyvas.

Į šiaurę išjojo trys šimtai prisiekusių Nakties sargybos brolių: du šimtai iš Juodosios pilies ir dar šimtas iš Šešėlių bokšto. Tai buvo didžiausias karo žygis, kiek tik siekė žmonių atmintis, jam buvo sutelkta bene trečdalis Nakties sargybos pajėgų. Jie turėjo rasti Bendžiną Starką, serą Veimarą Roisą bei kitus dingusius raitelius žvalgus ir išsiaiškinti, kodėl tyržmogiai palieka savo kaimus. Starko ir Roiso broliai taip ir nerado, — kaip nebūtų radę ir likę prie Sienos, — užtat sužinojo, kur dingo tyržmogiai: pasitraukė į apledėjusias nuošalių Speigilčių aukštumas. Ten jie galėjo tūnoti visą amžinybę, — dėl to Četui šunvotės nebūtų dilgsėjusios.

Bet ne. Dabar jie traukė į pietus. Palei Balsvąją upę. Četas pakėlė akis ir ją apžvelgė. Akmenuoti upės krantai buvo apledėję, jos vaga plūdo blyškiai balsvi, niekada neišsenkantys Speigilčių vandenys. O dabar upės tėkmės kryptimi traukė ir Mensas Plėšikas su savo tyržmogiais. Prieš tris dienas raitas ant apsiputojusio arklio grįžo Torinas Smolvudas. Kol jis Senajam Lokiui pasakojo, ką matė jo žvalgai, jo žmogus, Kedžas Baltakis, viską išklojo kitiems.

— Jie dar priekalnėse, bet jau eina, — klojo Kedžas, prie laužo šildydamasis rankas. — Harma Šungalvė, ta bjauri kalė, turi vilkstinę dengtų vežimų. Goudis slapta įsigavo į jos stovyklavietę ir matė jos šlykštų snukį prie laužo. Tas paikšis Tumberjonas norėjo paleisti strėlę ir ją nušauti, bet Smolvudui pakako sveiko proto to nedaryti.

Četas nusispjovęs paklausė:

— Gali pasakyti, kiek ten jų?

— Per akis, patikėk. Dvidešimt, gal trisdešimt tūkstančių — sustoję neskaičiavom. Vien Harmos vilkstinę lydi penki šimtai, ir visi raiti.

Prie laužo sėdintys vyrai suglumę susižvalgė. Retai pasitaikydavo sutikti net dešimt raitų tyržmogių, ką jau kalbėti apie penkis šimtus

Читать дальше

Похожие книги на «Kardų audra»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Kardų audra» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё не прочитанные произведения.


Отзывы о книге «Kardų audra»

Обсуждение, отзывы о книге «Kardų audra» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.