George Martin: Kardų audra

„Ledo ir ugnies giesmės“ istoriją pasakoja veikėjai, kuriuos kartais skiria šimtai ar net tūkstančiai mylių. Vienuose skyriuose aprašomi vieną dieną, kituose — vos valandą, dar kituose — dvi savaites, mėnesį ar net pusmetį trunkantys įvykiai. Toks pasakojimas negali būti visiškai nuoseklus; kartais keli svarbūs dalykai vyksta vienu metu, tik veiksmo vietas skiria tūkstantis lygų.

Skaitytojas, laikantis rankose šį tomą, turėtų suprasti, kad pirmieji „Kardų audros“ skyriai ne tik nėra paskutiniųjų „Karalių kovos“ skyrių tąsa, bet su pastaraisiais tiesiogiai net nesisieja. Pasakojimą pradedu įvykiais, nutikusiais Pirmųjų Žmonių Kumštyje, prie Riverano, Harenholo ir Trišakyje, o Juodųjų Vandenų mūšis vykęs Karaliaus Uoste ir buvo tų įvykių padarinys.

George’as R. R. Martinas

Skiriu Filis,

paskatinusiai mane

į pasakojimą įterpti drakonus.

Diena buvo apniukusi, velniškai šalta ir šunys nieko neužuodė.

Stambi juoda kalė lyg ir aptiko lokio pėdsakus, bet ėmė trauktis ir, pabrukusi uodegą, parsliūkino prie gaujos. Sustirę nuo negailestingo vėjo, nuliūdę šunys glaudėsi vieni prie kitų. Ir Četas juto tą vėją, kiaurai košiantį per visus jo juodos vilnos ir kietintos odos sluoksnius. Po galais, lauke buvo per šalta ir žmogui, ir žvėriui, bet jie vis tiek čia stypsojo. Perkreipęs lūpas jis, rodos, jausdavo, kad šunvotės ant skruostų ir kaklo paraudusios ir skausmingos. Turėčiau saugus sėdėti už Sienos, prižiūrėti tuos prakeiktus varnus ir kurstyti ugnį senajam meisteriui Eimonui. Šią privilegiją iš jo nugvelbė tas niekšas Jonas Snou su savo tukliuoju bičiuliu Semu Tarliu. Tai jiedu kalti, kad dabar jis čia, šio šiurpaus miško tankmėje, ir šąla kiaušius kartu su gauja šunų.

— Po septyniais perkūnais, — sumurmėjo Četas ir stipriai trūktelėjęs pasaitus atkreipė šunų dėmesį. — Sekit, gyvatės. Tai lokio pėdsakai. Norit mėsos, ar ne? Ieškot! — Bet šunys inkšdami tik dar glaudžiau susispietė. Trumpuoju pasaito galu Četas šmaukštelėjo orą šunims virš galvų ir juodoji kalė iššiepusi dantis ant jo suurzgė. — Šuns mėsa ne prastesnė už lokio, — grėsmingai tarstelėjo jis kalei ir sulig kiekvienu žodžiu iš burnos kvepiamas oras virsdavo šąlančių garų tumulu.

Larkas Seserinis stovėjo sukryžiavęs rankas ant krūtinės, plaštakas suspaudęs pažastyse. Jis mūvėjo juodas vilnones pirštines ir vis tiek nuolat skųsdavosi, kad jam šąla pirštai.

— Po galais, medžioklei per šalta, — pasakė jis. — Velniop tą lokį, dėl jo neverta sustirti į ožio ragą.

— Negalim grįžti tuščiomis rankomis, Larkai, — dusliai suniurnėjo Mažasis Polas, pakrutinęs didžiąją jo veido dalį dengiančias žandenas. — Lordas vadas nebus patenkintas.

Po kažkada sulaužyta ir suplota šio stotingo vyro nosimi buvo matyti ledokšnis — sušalęs snarglys. Stambia, storo kailio pirštine apmauta ranka jis tvirtai laikė suspaudęs ieties kotą.

— Velniop ir tą Senąjį Lokį, — nenusileido Seserinis — smulkaus sudėjimo vyras ryškiais veido bruožais ir neramiu žvilgsniu. — Gal pamiršai, kad rytui dar neišaušus Mormontas bus negyvas? Tad kam rūpi, ar jis bus patenkintas?

Mažasis Polas sumirksėjo savo juodomis akutėmis. „Gal pamiršo?“ — dingtelėjo Četui; mat jis buvo gerokai kvanktelėjęs ir galėjo pamiršti beveik viską.

— O kam žudyti Senąjį Lokį? Kodėl mums tiesiog nepasitraukus ir nepalikus jo ramybėje? — pridūrė Mažasis Polas.

— Manai, jis paliks ramybėje mus? — nustebęs tarė Larkas. — Jis seks mus, kol pričiups. Nori būti medžiojamas, avigalvi?

— Ne, — papurtė galvą Mažasis Polas. — Nenoriu. Ne.

— Vadinasi, nudėsi jį? — paklausė Larkas.

— Taip, — linktelėjo stambuolis Polas ir stuktelėjo ieties galu į sušalusią paupio žemę. — Nudėsiu. Nesileisime jo persekiojami.

Išsitraukęs pirštus iš po pažastų, Seserinis kreipėsi į Četą:

— Sakyčiau, turėtume išžudyti visus vadus.

Tai išgirdus Četui net bloga pasidarė.

— Apie tai jau šnekėjom. Pasiųsime myriop Senąjį Lokį ir Bleiną iš Šešėlių bokšto. Jiedviem įkandin keliaus Grubsas ir Eitanas — jiems nepasisekė, kad išsitraukė burtus eiti sargybą, — Daiveną su Banenu nudėsime, kad nepersekiotų, o serą Kiauliuką — už varnus. Ir viskas . Nužudysime juos tyliai, miegančius. Vienas klyktelėjimas — ir mes visi pašaras kirmėlėms. — Jo šunvotės iš įniršio buvo paraudusios. — Tiesiog daryk savo darbą ir žiūrėk, kad tavo pusbroliai atliktų savąjį. Beje, Polai, pasistenk prisiminti: tau teks veikti per trečią sargybos pamainą, o ne per antrą.

— Per trečią sargybos pamainą, — pakartojo drūtuolis su šeriais apžėlusiu veidu ir sušalusiu snargliu panosėje. — Aš ir Švelniapėdis. Prisimenu, Četai.

Mėnesiena šiąnakt nešvietė, tad sargyba buvo paskirstyta taip, kad aštuoni jų vyrai budėjo po vieną, o dar du saugojo arklius. Didesnės parengties, rodos, jau negalėjo būti. Be to, dabar juos bet kurią dieną galėjo užpulti tyržmogiai. Ir, kol tai dar neįvyko, Četas norėjo išsinešdinti kuo toliau nuo čia. Kad liktų gyvas.

Į šiaurę išjojo trys šimtai prisiekusių Nakties sargybos brolių: du šimtai iš Juodosios pilies ir dar šimtas iš Šešėlių bokšto. Tai buvo didžiausias karo žygis, kiek tik siekė žmonių atmintis, jam buvo sutelkta bene trečdalis Nakties sargybos pajėgų. Jie turėjo rasti Bendžiną Starką, serą Veimarą Roisą bei kitus dingusius raitelius žvalgus ir išsiaiškinti, kodėl tyržmogiai palieka savo kaimus. Starko ir Roiso broliai taip ir nerado, — kaip nebūtų radę ir likę prie Sienos, — užtat sužinojo, kur dingo tyržmogiai: pasitraukė į apledėjusias nuošalių Speigilčių aukštumas. Ten jie galėjo tūnoti visą amžinybę, — dėl to Četui šunvotės nebūtų dilgsėjusios.

Bet ne. Dabar jie traukė į pietus. Palei Balsvąją upę. Četas pakėlė akis ir ją apžvelgė. Akmenuoti upės krantai buvo apledėję, jos vaga plūdo blyškiai balsvi, niekada neišsenkantys Speigilčių vandenys. O dabar upės tėkmės kryptimi traukė ir Mensas Plėšikas su savo tyržmogiais. Prieš tris dienas raitas ant apsiputojusio arklio grįžo Torinas Smolvudas. Kol jis Senajam Lokiui pasakojo, ką matė jo žvalgai, jo žmogus, Kedžas Baltakis, viską išklojo kitiems.

— Jie dar priekalnėse, bet jau eina, — klojo Kedžas, prie laužo šildydamasis rankas. — Harma Šungalvė, ta bjauri kalė, turi vilkstinę dengtų vežimų. Goudis slapta įsigavo į jos stovyklavietę ir matė jos šlykštų snukį prie laužo. Tas paikšis Tumberjonas norėjo paleisti strėlę ir ją nušauti, bet Smolvudui pakako sveiko proto to nedaryti.

Četas nusispjovęs paklausė:

— Gali pasakyti, kiek ten jų?

— Per akis, patikėk. Dvidešimt, gal trisdešimt tūkstančių — sustoję neskaičiavom. Vien Harmos vilkstinę lydi penki šimtai, ir visi raiti.

Prie laužo sėdintys vyrai suglumę susižvalgė. Retai pasitaikydavo sutikti net dešimt raitų tyržmogių, ką jau kalbėti apie penkis šimtus …

— Smolvudas pasiuntė mudu su Banenu, kad, sekdami paskui vilkstinę, bet nelįsdami per arti, užmestume akį į jos karines pajėgas, — pasakojo Kedžas. — O tai vilkstinei galo nebuvo matyti. Jie traukia lėtai kaip neužšąlanti upė, per dieną sukardami po keturias penkias mylias, bet grįžti į savo kaimus, rodos, irgi neketina. Daugiau nei pusė iš jų — moterys ir vaikai, jie gena gyvulius: ožkas, avis, net į roges įkinkytus jaučius. Gyvuliai apkrauti nešuliais: kailių gniutulais, skerdienomis, vištų prigrūstais narvais, sviesto muštuvėmis, verpimo rateliais ir kitokia prakeikta manta. Mulai ir nešuliniai arkliai taip apkrauti, kad gali pamanyti, jog jiems tuoj lūš nugarkaulis. Moterys taip pat tempia labai sunkius nešulius.