George Martin: Kardų audra

Vienintelės Četui pažįstamos moterys buvo kekšės, kurių nusipirkdavo Kurmių mieste. Kai buvo jaunesnis, kaimo merginos, vos pažvelgusios į jo veidą su šunvotėmis ir inkštirais, pasibjaurėjusios nusisukdavo. Žiauriausia buvo ta suskretėlė Besa. Ji pražergdavo kojas kiekvienam Raganos Klampynėje gyvenusiam vaikinui, tad Četas pagalvojo, kodėl neturėtų duoti ir jam? Nugirdęs, kad Besai patinka laukinės gėlės, visą rytą sugaišo jas skindamas, bet ji tik įžūliai nusikvatojo ir pasakė greičiau sugulsianti su jo tėvo dėlėmis, nei eisianti į lovą su juo. Bet liovėsi juoktis, kai Četas iki kriaunų suvarė į jos kūną peilio geležtę. Merginos veido išraiška jam patiko, todėl jis ištraukė peilį ir dūrė vėl. Kai kaimo vyrai sučiupo jį pietuose, netoli Septynių Šaltinių, senasis lordas Valderis Frėjus net nesivargino atvykti jo nuteisti. Jis atsiuntė vieną iš savo pavainikių, tokį Valderį Riversą, ir, nespėjęs nė mirktelėti, Četas jau pėdino prie Sienos, lydimas to dvokiančio velnio Jorino. Jie pareikalavo, kad už vieną patirtą malonumo akimirką Četas sumokėtų visu savo gyvenimu.

Bet dabar jis buvo tvirtai pasiryžęs susigrąžinti gyvenimą ir perimti Krasterio moteris. Tas senas ištvirkęs tyržmogis teisus. Jei nori, kad moteris taptų tavo žmona, tiesiog ją pasiimi, o ne dovanoji jai gėles ir tikiesi, kad galbūt ji nepastebės prakeiktų tavo vočių . Četas neketino antrą kartą daryti šios klaidos.

Man pavyks , jau nežinia kelintą kartą drąsinosi jis. Jei tik išnešime sveiką kailį . Seras Otinas trauks į pietus, link Šešėlių bokšto, nes tai — trumpiausias kelias prie Sienos. Jis su mumis nesiterlios, tik ne Vitersas; jam terūpės grįžti sveikam ir gyvam . Žinoma, Torinas Smolvudas ir toliau mėgino visus įtikinti, kad reikia pulti, bet seras Otinas buvo per daug atsargus, o valdžia priklausė jam. Be to, tai visai nesvarbu. Kai pasitrauksime, Smolvudas galės pulti ką tik nori. Kas mums rūpi? Jei niekas iš jų negrįš prie Sienos, niekas mūsų ir neieškos: jie pamanys, kad žuvome kartu su kitais . Ši mintis tik dabar šovė Četui į galvą ir kelias akimirkas pagunda buvo tikrai didelė. Bet tuomet jiems reikėtų nužudyti serą Otiną ir serą Maladorą Loką, o vadovavimą perduoti Smolvudui, bet abu serai ir dieną, ir naktį buvo patikimai saugomi… ne, per didelė rizika.

— Četai, o ką darysime su paukščiu? — jiems plumpinant akmenuotu žvėrių išmintu taku ir aplenkiant sargybinius bei į pušis įsilipusius žvalgus, paklausė Mažasis Polas.

— Su kokiu dar prakeiktu paukščiu? — Četui tik to ir betrūko, kad tas avigalvis imtų pliaukšti apie kažin kokį paukštį.

— Su Senojo Lokio varnu, — paaiškino Mažasis Polas. — Jei nužudysime Senąjį Lokį, kas lesins jo paukštį?

— Po galais, kam tai rūpi? Jei nori, nudėk ir paukštį.

— Nenoriu skriausti paukščio, — tarė stipruolis. — Bet tas paukštis — kalbantis. O jei pasakys, ką padarėme?

Larkas Seserinis nusijuokė.

— Mažojo Polo kiaušas storas kaip pilies siena, — nusišaipė jis.

— Geriau užsičiaupk, — grėsmingai perspėjo Mažasis Polas.

— Polai, — nelaukdamas, kol Polas per daug įpyks, įsiterpė Četas, — kai jie ras senį, perrėžta gerkle gulintį kraujo klane, jiems nereikės jokio paukščio, kad suprastų, jog kažkas jį nužudė.

Mažasis Polas valandėlę apie tai pamąstė.

— Teisingai sakai, — sutiko. — Gal tada galiu paukštį pasilikti? Jis man patinka.

— Paukštis tavo, — pažadėjo Četas, kad tik Polas užsičiauptų.

— Jei išalksime, visada galėsime jį suvalgyti, — tarstelėjo Larkas.

Mažasis Polas vėl paniuro.

— Geriau nė nemėgink suryti mano paukščio, Larkai. Geriau nemėgink.

Četo ausis pasiekė iš už medžių sklindantys balsai.

— Užčiaupkit savo prakeiktas koseres. Abu. Jau beveik pasiekėme tvirtovę.

Jie išėjo iš miško visai vakarinio šlaito papėdėje ir pasuko į pietus, kur įkalnė nebuvo tokia stati. Pamiškėje apie dešimt vyrų praktikavosi šaudyti iš lanko. Medžių kamienuose jie buvo išsiskaptavę įsivaizduojamo priešo siluetus ir laidė į juos strėles.

— Žiū, — tarė Larkas, — kiaulė su lanku.

Ir tikrai, arčiausiai stovintis lankininkas buvo ne kas kitas, o seras Kiauliukas, — atėmęs Četui tarno vietą pas meisterį Eimoną. Vien pamačius Semvelį Tarlį, Četo krūtinėje plykstelėjo pyktis. Mat jis dar niekada negyveno taip gerai, kaip tarnaudamas pas meisterį Eimoną. Aklas senis nebuvo įnoringas, be to, daugumą jo norų, šiaip ar taip, tenkindavo Klaidas.

Četo pareigos nebuvo sunkios: jis kuopdavo varnų narvus, kūrendavo židinį, atnešdavo valgio, be to… Eimonas nė karto jo nemušė. Jis mano, kad gali lyg niekur nieko ateiti ir išgrūsti mane tik todėl, kad yra kilmingas ir moka skaityti. Gali būti, kad prieš perpjaudamas gerklę liepsiu jam perskaityti, kas parašyta ant mano peilio .

— Jūs eikite, — tarė jis kitiems, — o aš noriu pasižiūrėti, kaip vyksta pratybos.

Šunys kaip patrakę veržėsi į priekį, nekantraudami traukti su vyrais toliau, prie ėdesio, kurio tikėjosi gauti įveikę šlaitą. Četas bato nosimi įspyrė kalei ir tai šunis šiek tiek apramino.

Pasislėpęs už medžių jis žiūrėjo, kaip storulis mėgina susitvarkyti su dideliu lanku, ilgiu beveik prilygstančiu jo ūgiui, matė iš susikaupimo net išraudusį ir perkreiptą apvalų jo veidą. Priešais jį, įbestos į žemę, stirksojo trys strėlės. Įstatęs strėlę, Tarlis įtempė templę, gana ilgai laikė ją mėgindamas nusitaikyti, o paskui atleido strėlę. Strėlė pradingo medžių žalumoje. Piktdžiugiškai prunkštelėjęs, Četas nusikvatojo.

— Šios strėlės niekada nerasime ir dėl to būsiu apkaltintas aš, — pasakė Edas Toletas, niūrus žilaplaukis ginklanešys, visų vadinamas Paniurėliu Edu. — Nuo tos dienos, kai praganiau savo žirgą, kad ir kas dingtų, jų visų žvilgsniai iš karto krypsta į mane. Lyg būčiau galėjęs ką nors padaryti. Žirgas buvo širmas, o lauke snigo, tad ko jie iš manęs tikėjosi?

— Vėjas jį nupūtė, — tarė Grenas, dar vienas lordo Snou bičiulis. — Pasistenk laikyti lanką tvirtai, kad jis nejudėtų, Semai.

— Jis sunkus, — pasiskundė storulis, bet vis tiek išsitraukė iš žemės antrą strėlę. Ši šovė aukštyn ir, prarasdama greitį, per šakas nuskriejo per dešimt pėdų virš taikinio.

— Neabejoju, kad nukovei to medžio lapą, — tarė Paniurėlis Edas. — Ruduo artinasi labai sparčiai, visai nereikia jo skubinti. — Jis atsiduso. — O kas seka po rudens, visi žinome. Dievai, bet ir šalta. Leisk paskutinę strėlę, Semveli, nes, rodos, man liežuvis tuoj prišals prie gomurio.

Seras Kiauliukas nuleido lanką ir Četui dingtelėjo, kad jis tuoj pratrūks.

— Jis per sunkus.

— Įtaikyk išpjovą, įtempk ir šauk, — paragino Grenas. — Nagi.

Storulis klusniai ištraukė iš žemės paskutinę strėlę, įtaikė jos išpjovą į ilgojo lanko templę, įtempė ir iššovė. Apsisuko greitai, neprisimerkęs, nežiūrėdamas išilgai strėlės į jos smaigalį ir uoliai nesitaikydamas, kaip pirmus du kartus. Strėlė įsmigo žemai, medžio anglimi nupieštam priešui po krūtine ir virpėdama liko joje stirksoti.

— Pataikiau, — priblokštas tarė seras Kiauliukas. — Grenai, matei? Edai, žiūrėk, aš jam pataikiau!

— Sakyčiau, įvarei strėlę tarp šonkaulių, — linktelėjo Grenas.

— Ar jį nužudžiau? — nekantravo sužinoti storulis.

Toletas gūžtelėjo.

— Galėjai perverti jam plautį, jeigu jį būtų turėjęs. Paprastai medžiai plaučių neturi. — Jis paėmė iš Semo lanką. — Bet esu matęs ir prastesnių šūvių. Tiesą sakant, ir pats esu kelis kartus prasčiau iššovęs.