George Martin: Kardų audra

— Ir jie traukia palei Balsvąją upę? — paklausė Larkas Seserinis.

— Rodos, taip sakiau, ar ne?

Traukdami palei Balsvąją upę, jie praeis pro Pirmųjų Žmonių Kumštį — senovinę, iš visų pusių apsaugotą tvirtovę, kurioje Nakties sargyba buvo įkūrusi stovyklą. Kiekvienas, turintis bent lašelį sveiko proto, būtų supratęs, kad pats laikas traukti žemėn įbestus vėliavų kotus ir grįžti prie Sienos. Senasis Lokys sustiprino įtvirtinimus smaigais, duobėmis ir kamuolinėmis vielų kliūtimis, bet artėjant tokiam priešui visos šios pastangos būtų beprasmės. Jei čia pasiliktų, tyržmogiai juos tiesiog užgriūtų ir prarytų.

O Torinas Smolvudas norėjo pulti . Donelis Hilas Meilusis, sero Maladoro Loko ginklanešys, sakė, jog užvakar vakare Smolvudas atėjo į Loko palapinę. Seras Maladoras pritarė senojo sero Otino Viterso nuomonei, kad reikia skubiai trauktis link Sienos, bet Smolvudas užsimojo Loką perkalbėti. „Tas Užusienio karalius taip toli šiaurėje mūsų niekada neieškos, — vėliau perpasakojo Smolvudo kalbą Donelis Meilusis. — O ta jo baisioji kariuomenė tėra gauja tuščiai liežuvius laidančių griaumedžių, kurie net nežino, už kurio galo paimti kalaviją. Vienas kalavijo šmaukštelėjimas išmuš jiems iš krūtinės visą kovos dvasią, jie kaukdami paknopstomis grįš į savo lūšnas ir lindės jose dar penkiasdešimt metų.“

Trys šimtai prieš trisdešimt tūkstančių . Priešui turint tokį pranašumą, Četas šį planą vadino beprotybe, tačiau dar beprotiškiau buvo tai, kad seras Maladoras leidosi įtikinamas ir dabar jiedu su Smolvudu mėgino perkalbėti Senąjį Lokį.

„Jei per ilgai lauksime, galime prarasti progą, kuri daugiau niekada nepasitaikys“, — Smolvudas ūžė ausis visiems, kas tik norėjo klausytis. Tai išgirdęs, seras Otinas Vitersas priminė: „Mes — tarsi skydas, saugantis žmonių karalystes. Niekas nesviedžia šalin skydo be rimtos priežasties“, — bet Torinas Smolvudas atrėmė: „Kalavijų kautynėse patikimiausiai ginasi tas, kas mitriai kerta ir kieno ašmenys perskrodžia priešą, o ne tas, kuris susigūžęs slepiasi už skydo.“

Tačiau nei Smolvudas, nei Vitersas stovykloje neturėjo valdžios. Viskam vadovavo lordas Mormontas, o jis laukė grįžtant kitų savo žvalgų: Džarmano Bakvelo ir jo vyrų, užkopusių ant Milžino Laiptų, ir Korino Pusrankio su Jonu Snou, kurie išjojo pasižvalgyti po Aidžiąją perėją. Bet Bakvelas ir Korinas vėlavo grįžti. Tikriausiai jau bus padėję galvas . Četas įsivaizdavo Joną Snou, sušalusį ir pamėlusį, tysantį ant kurios nors plikos viršukalnės, su niekšiškame užpakalyje stirksančia, tyržmogio paleista ietimi. Pagalvojęs apie tai, jis šyptelėjo. Tikiuosi, jie nudobė ir tą jo prakeiktą vilką .

— Nėra čia jokio lokio, — staiga nusprendė jis, — seni pėdsakai, ir tiek. Grįžtam į tvirtovę.

Šunys, nekantraudami grįžti taip pat kaip ir Četas, vos neišvertė jo iš kojų. Gal manė, kad namie gaus ėdesio? Četas tik nusijuokė. Jis tris paras nešėrė šunų, kad būtų alkani ir pikti. Šiąnakt, prieš dingdamas tamsoje, jis paleis šunis tarp arklių eilių, tik palauks, kad Donelis Hilas Meilusis ir Karlas Medinkojis nupjautų juos pančiojančias virves. Tada tvirtovės kiemas bus pilnas lakstančių, urzgiančių šunų ir mirtinai išsigandusių arklių, šuoliuojančių per degančius laužus, šokinėjančių per pylimą ir trypiančių palapines . Kilus tokiai sumaiščiai gali praeiti ir kelios valandos, kol kas nors susigriebs, kad dingo keturiolika brolių.

Larkas norėjo įkalbėti dukart tiek, bet ko gali tikėtis iš kažkokio žuvimi dvokiančio Seserinio? Tik šnipštelėk žodį ne į tą ausį, ir nespėjus nė mirktelėti galva nusiris tau nuo pečių. Ne, keturiolika — geras skaičius: pakankamas padaryti tam, ko reikia, bet ne tiek daug, kad negalėtų išlaikyti paslapties. Daugumą jų Četas įkalbėjo pats. Vienas iš jų buvo Mažasis Polas; stipriausias vyras prie Sienos, nors lėtesnis ir už sutraiškytą sraigę. Kartą jis perlaužė tyržmogiui nugarkaulį tiesiog suspaudęs jį glėbyje. Prie jų dar prisidėjo Dirkas, taip vadinamas dėl mėgstamiausio savo ginklo — durklo, ir nedidukas žilas vyras, brolių pramintas Švelniapėdžiu, kuris jaunystėje perėjo per šimtą moterų ir mėgo girtis, kad nė viena nei matydavo, nei girdėdavo jo artinantis, kol jis nesučiupdavo jų ir nesugrūsdavo savo koto.

Planą apmetė Četas. Jis buvo visų galva; gerus ketverius metus tarnavo pas senąjį meisterį Eimoną, kol tas niekšas Jonas Snou pasirūpino, kad būtų išmestas, o šis darbas atitektų jo draugužiui, tam taukais aptekusiam paršui. Šiąnakt, kai žudys Semą Tarlį, jis ketino šnipštelėti serui Kiauliukui į ausį: „Perduok mano karščiausius linkėjimus lordui Snou“, o tada perrėžti jam gerklę, kad kraujas išbėgtų iš visų jo taukinės klosčių. Varnai Četui buvo pažįstami, tad su jais sunkumų neturės, — kaip ir su Tarliu. Vos pajutęs peilio geležtę, tas bailys prileis kelnes ir žliumbdamas maldaus palikti jį gyvą. Tegul maldauja, jam tai nepadės . Perrėžęs gerklę, jis atidarys narvus ir išleidęs išbaidys paukščius, kad žinia apie tai, kas čia nutiko, nepasiektų Sienos. Švelniapėdis ir Mažasis Polas nudės Senąjį Lokį, Dirkas nudurs Bleiną, o Larkas su savo pusbroliais amžinai nutildys Baneną ir senąjį Daiveną, kad nešniukštinėtų ir nesektų jų pėdsakais. Maisto jie turi prisikaupę ir pasislėpę dviem savaitėms, o Donelis Meilusis ir Karlas Medinkojis paruoš arklius. Žuvus Mormontui vado pareigos atiteks serui Otinui Vitersui, tam nukaršusiam seniui, ir jis su jomis tikrai nesusitvarkys. Dar saulei nenusileidus, jis skubiai grįš prie Sienos ir tikrai nešvaistys savo vyrų, siųsdamas juos mūsų vytis .

Lėkdami tarp medžių, šunys tempė jį greitai. Tolumoje, per visžalį mišką Četas jau galėjo įžiūrėti tvirtovę. Diena buvo tokia apniukusi, kad Senasis Lokys liepė uždegti deglus: jie liepsnojo išdėstyti plačiu ratu, palei visą apskritą pylimą, supiltą ant stataus akmenuoto šlaito viršaus. Trijulė įveikė upokšnį. Vanduo buvo baisiai šaltas, jo paviršiuje plūduriavo ledokšniai.

— Mes su pusbroliais, — atvirai prisipažino Larkas Seserinis, — trauksime į pajūrį. Pasistatysime laivą, iškelsime bures ir grįšime į Seserų salas.

O namuose visi pripažins jus dezertyrais ir nukapos kvailas galvas , pamanė Četas. Kartą apsisprendęs ir garsiai prisiekęs, iš Nakties sargybos negalėjai kišti nosies. Bet kurioje iš Septynių Karalysčių būtum sučiuptas ir nužudytas.

Olas Berankis dabar prakalbo buriniu laivu grįšiąs į Tirošį, kur, jo žodžiais tariant, už sąžiningą smulkią vagystę vyrams rankos nenukapojamos, o užklupti lovoje su kokio nors riterio žmona, jie neišvaromi ir nepasmerkiami mirtinai sušalti. Četas svarstė, ar neprisidėjus prie Olo, bet nemokėjo tos verksmingos bobiškos jų kalbos. Be to, ką jis veiktų Tirošyje? Užaugęs Raganos Klampynėje, jis nemokėjo jokio rimtesnio amato. Jo tėvas nugyveno gyvenimą knisdamas svetimus laukus ir rinkdamas dėles. Jis nusiaudavo apavą, ant pėdų pasilikdavo vien storos odos autus ir braidydavo po drumzlinus vandenis. Kai išlipdavo, jo kojos būdavo aplipusios nuo pirštų galų iki kulkšnių. Būdavo, kad tėvas liepdavo Četui padėti traukti dėles. Kartą viena įsisiurbė Četui į delną ir jis pasibjaurėjęs tėškė ją delnu į sieną ir sutrynė. Už tai tėvas jį kaip reikiant prilupo. Mat meisteriai dėles pirkdavo ir už tuziną mokėdavo po pensą.

Larkas, jei tik norėjo, galėjo plaukti namo, prakeiktas tirošietis taip pat, bet tik ne Četas. Raganos Klampynės jis apskritai nebenorėjo akyse matyti. Bet Krasterio bokštas jam buvo net labai prie širdies. Krasteris gyveno aukštai, kaip tikras lordas, tad kodėl ir jam panašiai neįsikūrus? Tai būtų juoko! Četas, dėlių rinkėjo sūnus, taptų lordu, turinčiu pilies bokštą. Jo vėliavoje galėtų būti pavaizduota tuzinas dėlių rožiniame fone. Bet kam tenkintis tapus lordu? Galbūt jis galėtų būti karaliumi? Mensas Plėšikas pradėjo nuo varnos. Kaip ir jis, aš galėčiau tapti karaliumi ir turėti kelias žmonas . Krasteris turėjo jų devyniolika, — net neskaitant jaunesniųjų žmonų, — dukterų, su kuriomis dar nebuvo spėjęs sugulti. Pusė tų žmonų buvo senos ir bjaurios, kaip ir Krasteris, bet tai nesvarbu. Senės galėtų virti Četui valgį ir palaikyti namuose švarą, rauti morkas ir penėti kiaules, o jaunosios žmonos šildytų jam patalus ir gimdytų vaikus. Krasteris neprieštarautų, — bent jau po to, kai Mažasis Polas apglėbęs jį spustelėtų, — tikrai ne.