George Martin: Kardų audra

Džeimis prisiminė, kad ledi Ketlinai pasukus įremto kalavijo smaigalį per skarmalus pajuto plieno skaudų dilgtelėjimą.

Įdomu, ką aukštasis septonas pasakytų apie šventumą priesaikų, išgautų iš girto kaip maišas, grandinėmis prikaustyto prie sienos žmogaus, kuriam į krūtinę įremtas kalavijo smaigalys? Ne, Džeimis visai nesuko sau galvos nei dėl šios apgavystės, nei dėl to, kad prisiekė dievais, kuriems tvirtino tarnaujantis. Jis prisiminė, kaip išblyškusi ledi Ketlina jo kameroje nualpo. Keista moteris: kaip galima patikėti savo mergaites vyrui, apie kurio garbę nėra ko nė šnekėti. Kita vertus, jei drįso taip pasielgti, vadinasi, vis dėlto šiek tiek juo pasitiki. Visas viltis ji deda į Tirioną, o ne į mane .

— Pagaliau galbūt ji nėra tokia jau kvaila, — garsiai ištarė Džeimis.

Džeimio grobikė neteisingai nugirdo jo žodžius.

— Aš nekvaila. Ir nekurčia.

Bet Džeimis elgėsi su šia moterimi švelniai; išjuokti ją būtų buvę taip lengva, kad jis nebūtų pajutęs jokio pasitenkinimo.

— Kalbėjau su savimi ir visai ne apie tave. Tupint kalėjimo kameroje šis įprotis lengvai prilimpa.

Nepravėrusi burnos, ji piktai dėbtelėjo į Džeimį, grybštelėjo irklais vandenį, atmetė juos atgal, vėl grybštelėjo.

Jos liežuviui trūksta miklumo kaip veidui — grožio .

— Iš tavo kalbos sprendžiu, kad esi aukštos kilmės.

— Mano tėvas — Selvinas Tartietis, iš dievų malonės — Ivenfolo lordas, — paaiškino ji, bet ir šiuos žodžius ištarė nenoriai.

— Tartas… — tarė Džeimis. — Jei atmintis manęs neapgauna, tai — didžiulė, šiurpi uola įlankoje, o Ivenfolas yra prisiekęs Vėtrų Gūžtai. Tad kaip čia nutiko, kad tarnauji Robui, Vinterfelo įpėdiniui?

— Tarnauju ledi Ketlinai. O ji man liepė nugabenti tave sveiką ir gyvą į Karaliaus Uostą tavo broliui Tirionui, o ne veltis su tavimi į barnius. Todėl tylėk.

— Tyla man jau įgriso iki gyvo kaulo, moterie.

— Tada šnekėkis su seru Kleosu. Su pabaisomis man nėra apie ką kalbėtis.

Džeimis neišvėręs ėmė šaipytis.

— Ar kur nors čia netoliese yra pabaisų? Gal jos slepiasi po vandeniu? Gal tarp tų karklų? O aš neturiu kalavijo!

— Vyras, kuris išniekina savo seserį, nužudo savo karalių ir išstumia pro langą nekaltą vaiką, kad krisdamas užsimuštų, kitokio vardo nenusipelno.

Nekaltą? Tas netikėlis vaikis mus slapta sekė . O Džeimis tenorėjo valandėlę pabūti su Sersėja vienas. Jų kelionė į šiaurę buvo tarsi nesibaigianti kančia: Džeimis kasdien ją matė, bet negalėjo paliesti ir žinojo, kad kiekvieną vakarą toje didžiulėje dviaukštėje girgždančioje karietoje Robertas, prisiplempęs ir klupinėdamas, įvirsta pas ją į lovą. Tirionas iš kailio nėrėsi mėgindamas kelti Džeimiui dvasią, bet to nepakako.

— Apie Sersėją geriau kalbėk pagarbiai, moterie, — įspėjo ją Džeimis.

— Mano vardas — Brienė, ne moteris .

— Ar ne tas pats, kaip tave vadina pabaisa?

— Mano vardas — Brienė, — atkakliai lyg medžioklinis šuo pakartojo ji.

— Ledi Brienė? — Ji atrodė tokia sutrikusi, kad Džeimis negalėjo atsispirti pagundai. — O gal tau labiau patiktų būti vadinamai seru Brienu? — nusijuokė jis. — Ne, bijau, kad ne. Net jei išpuoši pieningą karvę, uždėsi jai balną, šarvų antkrūtinį ir antkaktį, apvilksi šilkiniais apdarais, vis tiek negalėsi sėsti ant jos ir traukti į mūšį.

— Pusbroli Džeimi, prašau, neturėtum taip šiurkščiai kalbėti. — Po mantija seras Kleosas buvo apsivilkęs ant šarvų dėvimą apsiaustą, ant kurio buvo išsiuvinėtas Frėjų giminės ženklas — bokštai dvyniai — ir Lanisterių giminės ženklas — auksinis liūtas. — Kelias dar tolimas, geriau nepradėti kivirčytis.

— Visus kivirčus sprendžiu kalaviju, pusbroli. Tik šnekėjausi su ledi. Sakyk, moterie, ar visos merginos Tarte tokios negražios kaip tu? Jei taip, man gaila jūsų vyrų. Jie, gyvendami ant to niūraus jūroje dunksančio kalno, tikriausiai nė nežino, kaip atrodo tikros moterys.

— Tartas gražus, — irkluodama tarp grybšnių suniurnėjo moteris. — Jis dar vadinamas Safyrų sala. Užsičiaupk, pabaisa, o jei ne, užkimšiu tau burną.

— Ir ji kalba šiurkščiai, ar ne, pusbroli? — kreipėsi Džeimis į serą Kleosą. — Bet, prisiekiu, prie strėnų, už juosmens ji turi užsikišusi ginklą. Nedaug vyrų drįsta į akis vadinti mane pabaisa.

Nors neabejoju, kad man už nugaros tikrai paleidžia liežuvius .

Seras Kleosas nervingai kostelėjo.

— Esu tikras, kad ledi Brienė šio melo prisiklausė iš Ketlinos Stark. Starkams nėra ko nė svajoti, kad kada nors įveiks tave mūšyje, sere, todėl dabar kariauja bjauriais žodžiais.

Jie įveikė mane kalavijų mūšyje, tu silpnavali ir silpnaproti . Džeimis supratingai šyptelėjo. Toje supratingoje šypsenoje, — jei tik jiems leisdavai, — kiekvienas iš vyrų įžvelgdavo vis ką kita. Ar pusbrolis Kleosas tikrai susitaikė su tuo, kad buvo apipiltas srutomis, ar tik stengiasi įsiteikti? Kas jis: tikras avigalvis ar pataikūnas?

Tuo metu seras Kleosas linksmai pasakė:

— Tas, kuris tiki, kad prisiekęs karaliaus sargybos brolis galėtų nuskriausti vaiką, nenutuokia, kas yra garbė.

Pataikūnas . Tiesą sakant, Džeimiui teko labai pasigailėti, kad išstūmė pro langą Brandoną Starką. Paskui, kai paaiškėjo, kad berniukas neužsimušė, Sersėja vis nesiliovė jo graužusi.

„Berniukui tebuvo septyneri metai, Džeimi, — priekaištavo ji. — Net jei būtų supratęs, ką pamatė, mums būtų pavykę įbauginti jį taip, kad tylėtų.“

„Nepagalvojau, kad būtum norėjusi…“

„Tu niekada negalvoji . O jei berniukas atsipeikės ir papasakos tėvui, ką matė…“

„Jei, jei, jei… — Džeimis prisitraukė ją, pasisodino ant kelių. — Jei Brandonas atsipeikės, pasakysime, kad jam prisisapnavo, apšauksime jį melagiu, o jei nebus kitos išeities, nudėsiu Nedą Starką.“

„Kaip manai, ką tada darys Robertas?“

„Robertas tegul daro ką nori. Jei reikės, eisiu su juo kariauti. Dainiai šį įvykį pavadins Mūšiu dėl Sersėjos „sąsiaurio“.“

„Džeimi, paleisk mane!“ — įpykusi ir iš visų jėgų mėgindama atsistoti, šūktelėjo Sersėja.

Bet, užuot paleidęs, jis ją pabučiavo. Kelias akimirkas ji dar spyrėsi, bet paskui atvėrė lūpas bučiniui. Džeimis prisiminė ant jos liežuvio pajutęs vyno ir česnakų skonį. Ji suvirpėjo. Džeimis ištiesė ranką prie jos liemenės, trūktelėjęs perplėšė šilką, išlaisvino krūtis, o Starkų vaiką, bent jau laikinai, abu pamiršo.

Ar Sersėja, vėliau jį prisiminusi, nusamdė tą vyrą, apie kurį užsiminė ledi Ketlina, kad berniukas tikrai niekada nepabustų? Jei norėjo pribaigti tą vaikėzą, būtų pasiuntusi mane . Be to, nebūtų pasirinkusi tokio netikšos, kuris, užuot tyliai nugnybęs Brandoną, sugadino visą reikalą .

Tolumoje, žvelgiant į rytus, buvo matyti nuo vėjo šiaušiamo vandens paviršiaus atsispindintys ir mirguliuojantys tekančios saulės spinduliai. Pietinis krantas buvo gryno molio — susiplūkusio ne prasčiau už kelią. Mažesni upokšniai tekėjo į didesnius ir netoli kranto plūduriavo pusiau panirę, pūvantys medžių kamienai. Šiaurinis krantas atrodė atšiauresnis. Akmenuotas, status, iškilęs virš vandens per dvidešimt pėdų, tankiai apaugęs bukais, ąžuolais ir kaštonais. Džeimio žvilgsnis užkliuvo už tolumoje, ant kalvų, dunksančio sargybos bokšto, kuris sulig kiekvienu yriu, rodės, vis labiau tįsta. Bet daug anksčiau, nei jie prie jo priplaukė, Džeimis suprato, kad bokštas apleistas, mat vėjo nugairinti jo akmenys buvo apaugę erškėčiais.