George Martin: Kardų audra

Kai galerą nuo valties skyrė penkiasdešimt jardų, Džeimis priglaudė delnų kraštus prie burnos ir garsiai šūktelėjo:

— Atplaukei palinkėti man laimingos kelionės, sere Robinai?!

— Atplaukiau tavęs sugrąžinti, Karalžudy! — riktelėjo seras Robinas Rigeris. — Kas nutiko, kur tavo auksinės garbanos?!

— Ketinu apakinti priešus savo plikės blizgesiu. Tave jau pavyko taip įveikti.

Bet sero Robino šie žodžiai neprajuokino. Valtį ir galerą dabar skyrė jau tik keturiasdešimt jardų.

— Meskite į vandenį irklus ir ginklus, tuomet niekas nenukentės.

Seras Kleosas žvilgtelėjo per petį.

— Džeimi, pasakyk jam, kad ledi Ketlina mus paleido… kad apsikeitėme belaisviais visiškai teisėtai…

Džeimis visa tai persakė, bet nieko nepešė.

— Riveraną valdo ne ledi Ketlina Stark! — atsakydamas sušuko seras Robinas. Jam iš abiejų pusių atsistojo keturi lankininkai ir užsiėmė pozicijas: du liko stovėti, o kiti du priklaupė. — Meskite kalavijus į vandenį!

— Aš kalavijo neturiu, — tarstelėjo Džeimis ir pagalvojo: Bet jei turėčiau, perrėžčiau tau pilvą, o tiems keturiems bailiams nukapočiau kiaušius.

Ir, užuot išgirdęs atsakymą, sulaukė paleistų strėlių. Viena dunkstelėjusi įsmigo į stiebą, dvi pervėrė burę, o ketvirtoji prašvilpė per pėdą nuo Džeimio.

Jie nenumaldomai artinosi prie dar vienos iš plačių Raudonosios Šakos kilpų. Priplaukus upės vingį, Brienė pakreipė luotą. Besisukant rėja pasviro, vėjo pagauta burė išsipūtė taip, kad net stiebas sutraškėjo. Jiems prieš akis, pačiame upės viduryje, dunksojo didelė sala. Pagrindinis plaukti tinkamas kanalas buvo jiems iš dešinės. Laikantis kairės praplaukti buvo įmanoma tik tarp salos ir aukšto, uolėto šiaurinio kranto. Brienė pasuko vairalazdę ir valtis pakrypo kairėn, garsiai suplazdėjo burė. Džeimis pažvelgė jai į akis. Gražios akys , pagalvojo, ir tokios ramios . Iš vyrų akių jis gebėjo suprasti labai daug. Žinojo, kaip atrodo jose atsispindinti baimė. Ji ryžtinga ir nepraradus vilties.

Trisdešimt jardų atsilikusi galera taip pat pasiekė upės vingį.

— Sere Kleosai, paimk vairalazdę, — liepė moteris. — Karalžudy, čiupk irklą ir žiūrėk, kad nesudužtume atsitrenkę į uolas.

— Kaip įsakysite, miledi…

Irklas kalavijui neprilygo, bet jo mente, jei užsimosi iš peties, galėjai sumalti vyrui veidą, o kotas tiko atmušti smūgiui.

Seras Kleosas įbruko Džeimiui irklą ir nukėblino į laivagalį.

Priplaukę artimiausią salos kyšulį, jie staiga pasuko į siaurąjį upės kanalą, o luotui svyrant sukelta banga atsiritusi pūkštelėjo į kranto skardį. Sala buvo tankiai priaugusi medžių — gluosnių, ąžuolų, išstypėlių pušų, ant tekančio vandens metančių tamsius šešėlius ir maskuojančių seklumas bei pūvančius po vandeniu atsidūrusių medžių kamienus. Jiems iš kairės krantas buvo plikas ir uolingas: apačioje tekantis vanduo tiško baltomis putomis, atsimušęs į suskilusius riedulius ir nuo uolos viršūnės į upę nukritusias akmenų nuolaužas. Iš saulės nutvieksto ploto jie nėrė į šešėlį ir, įsmukę tarp žaliuojančių medžių sienos ir krantą atstojančios pilkai rusvos uolos, trumpai pasislėpė nuo galera plaukiančiųjų akių. Bent kelias akimirkas atsikvėpsime nuo strėlių , pagalvojo Džeimis, irklu stumdamas valtį toliau nuo pusiau panirusio riedulio.

Luotas susvyravo. Išgirdęs negarsų pliaukštelėjimą, jis atsisuko ir pamatė, kad Brienės nebėra. Bet po akimirkos vėl ją išvydo išnyrančią iš vandens uolos papėdėje. Perbridusi sietuvą ir perlipusi kelis akmenis, ji ėmė ropštis uola. Seras Kleosas spoksojo į ją išsižiojęs iš nuostabos. Kvaiša , dingtelėjo Džeimiui.

— Nevėpsok į tą bobšę, — piktai tarstelėjo jis pusbroliui. — Vairuok.

Jiedu matė už medžių judant burę. Upių galera vėl pasirodė kanalo pradžioje, atsilikusi jau tik dvidešimt penketą jardų. Ką tik įveikus posūkį, jos pirmagalys smarkiai suposi ir, nors buvo paleista pustuzinis strėlių, visos nuskriejo kažkur į dausas. Abu laivai suposi ant upės bangų ir trukdė lankininkams taikytis, bet Džeimis suprato, kad netrukus vyrai išmoks šį nepatogumą įveikti. Brienė jau buvo užkopusi ligi pusės uolos ir, įsitverdama kiekvienos tinkamos iškyšos, atkakliai ropštėsi aukštyn. Rigeris anksčiau ar vėliau ją pamatys, o tada lieps savo lankininkams nuleisti ją į upę. Džeimis nutarė patikrinti, ar šis tuščiagarbis senis neapsikvailins.

— Sere Robinai, — vėl riktelėjo jis, — paklausyk manęs!

Seras Robinas kilstelėjo ranką ir lankininkai nuleido ginklus.

— Sakyk, ko nori, Karalžudy, bet paskubėk.

Luotas vos per plauką neužplaukė ant pūpsančios po vandeniu suskilusių akmenų krūvos ir tą akimirką Džeimis sušuko:

— Žinau geresnį būdą šiam reikalui išspręsti. Stokime į dvikovą. Tik tu ir aš.

— Aš ne vakar gimęs, Lanisteri.

— Gimęs ne vakar, bet mirsi greičiausiai šią popietę. — Džeimis pakėlė rankas, kad visi matytų antrankius. — Kovosiu su tavimi sukaustytas grandinėmis. Ko tu bijai?

— Tikrai ne tavęs, sere. Jei galėčiau laisvai nuspręsti, mielai stočiau į dvikovą, bet man įsakyta pargabenti tave gyvą. Jei įmanoma. Lankininkai… — Ir jis davė savo vyrams ženklą. — Strėlę įdėk, taikykis, šauk…

Laivų jau neskyrė nė dvidešimt jardų. Vargu ar lankininkai šį kartą būtų prašovę, bet kai įtempė temples, jiems ant galvų pasipylė smulkių akmenukų kruša. Jie tarškėdami pažiro ant denio, barškėjo į lankininkų šalmus ir, taškydami vandenį, krito abipus galeros pirmagalio. Tie, kuriems pakako košės galvoje suvokti, kas čia vyksta, pažvelgė aukštyn kaip tik tą akimirką, kai nuo uolos viršūnės atskilo geros karvės didumo riedulys. Seras Robinas išgąstingai šūktelėjo. Milžiniškas akmuo perskrodė orą, atsitrenkęs į uolos šlaitą perskilo pusiau ir trenkėsi į jų galeros denį. Didesnysis gabalas sutriuškino laivo stiebą, perplėšė burę, nubloškė į vandenį du lankininkus ir virš savo irklo susigūžusiam irklininkui sulaužė koją. Mažesnysis riedulio gabalas, matyt, pramušė korpusą, nes į galeros triumą ėmė greitai plūsti vanduo. Irklininkų riksmai aidėjo atsimušę į uolą, o lankininkai, nešami srovės, karštligiškai makalavo rankomis. Sprendžiant iš to, kaip jie taškė vandenį, nė vienas jų nemokėjo plaukti. Džeimis nusijuokė.

Jų luotui praplaukus pro salą, galera jau grimzdo tarp sietuvų, verpetų, kitų po vandeniu tykančių kliūčių ir Džeimis Lanisteris nusprendė, kad dievai jam palankūs. Iki siūlo galo permirkusio sero Robino ir jo lankininkų (tebūnie jie triskart prakeikti!) dabar laukė ilgas kelias pėsčiomis į Riveraną, be to, jis atsikratė ir tos bjaurios bobšės. Geriau nebūčiau ir sugalvojęs. Ir kai tik nusimesiu tas grandines…

Seras Kleosas staiga šūktelėjo. Pakėlęs akis Džeimis pamatė Brienę, gerokai juos aplenkusią ir klumpinančią uolos kraštu, — mat, kol jie įveikė upės vingį, ji pasirinko tiesesnį ir trumpesnį kelią sausuma. Ji nušoko nuo uolos ir, galima sakyti, beveik grakščiai išsitempė pasiruošusi nerti. Tikėtis, kad nerdama susiknežins į akmenį kaukolę, būtų buvę tiesiog niekšiška. Seras Kleosas pasuko valtį prie jos. Laimė, Džeimis tebeturėjo irklą. Vienas geras mostelėjimas, kai ji priplauks prie luoto šono, ir nuo jos išsivaduosiu .

Bet, užuot taip ir padaręs, nė pats nepajuto, kaip ištiesė irklą virš vandens paviršiaus. Brienė jį sučiupo, ir Džeimis pritraukė ją prie valties. Kai padėjo Brienei įlipti, nuo jos plaukų ir permirkusių drabužių žliaugė vanduo: ant valties dugno pritekėjo visa bala. Šlapia ji dar šlykštesnė . Ir kas būtų galėjęs pamanyti, kad tai įmanoma?